Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
ISTORIJA

„Prieblandos zona“: Varšuvos geto dainininkės Veros Gran išlikimo istorija

 
2018 02 08 12:55
satenai.lt nuotrauka

Hannos Arendt totalitarizmo teorijoje teigiama, kad totalitarizmas remiasi ne tik fizine prievarta, bet ir netiesiogine, psichologine prievarta. Ši prievarta reiškiasi greta kitų formų kaip natūralių pasitikėjimu grindžiamų socialinių ryšių sunaikinimas. Kadangi valstybė totaliai kontroliuoja visas gyvenimo sritis, tie, kuriems pasisekė, yra įtarinėjami artimais ryšiais su valdančiaisiais, o visuomenės akyse tampa numanomais skundikais, kolaborantais.

Šiuo tekstu toliau tęsiamas straipsnių ciklas, kurio pradžia – 2014 m. gruodžio mėn. publikuotas „Apleistumo zona. Kiek tavyje gulago?“ ir kuriame toliau analizuojama, kaip klostosi gyvenimas po tiesioginio santykio su siaubingu blogiu.

Gete ji koncertuodavo Leszno gatvėje įsikūrusioje kavinėje „Sztuka“.

Argentinoje 1976–1983 m. diktatūros laikotarpiu be žinios dingo apie 30 000 žmonių, iš jų liko gyvi ir grįžo tik 1 proc., t. y. apie 300. Knygoje „Anapus liudijimo ir traumos“ (2015) publikuojamame tekste „Dingusieji, kurie sugrįžo“ Ari Gandsmanas teigia, kad grįžusieji, priešingai nei mirusieji, netapo herojais. Grįžusiaisiais buvo nepasitikima, nes dingusių žmonių artimiesiems natūraliai kilo klausimas – kodėl vieni žmonės grįžo, o kiti dingo, kodėl vieni žuvo, kiti liko gyvi? Ar jų išlikimas buvo bendradarbiavimo su diktatorišku režimu rezultatas? Gandsmanas cituoja Josepho Campbellio teiginį, kad „mitopoetikoje herojus privalo mirti“. Herojus privalo jei ne mirti, tai bent kentėti – iki galo iškęsti ir savo egzistencija reprezentuoti žmonių grupę ištikusią kolektyvinę kančią. Kas atsitinka su tais, kurie per atsitiktinumą tos kančios išvengė?

*

Weronika Grynberg, žinoma kaip Vera Gran, gimė 1916 m. balandžio 20 d. Rusijoje. Jos šeima atvyko į Varšuvą 1931 m. Weronika karjerą pradėjo kaip šokėja, tačiau kartą, susižeidusi koją, sėdėdama ant palangės, ėmė dainuoti įvairias melodijas. Aplinkiniai atkreipė dėmesį į jos kerintį, nuostabų balsą, ir nuo tos akimirkos jos karjera pasisuko kita linkme.

Vera tapo populiari – ėmė dainuoti Varšuvos kabaretuose, įrašinėjo dainas Varšuvos radijui, gastroliavo Krokuvoje ir Lodzėje, jos honoraras išaugo nuo 25 iki 150–300 zlotų. Karui prasidėjus, jau buvo įrašiusi 60 dainų. 1940 m. koncertavo Krokuvoje, o sužinojusi, kad jos motina ir sesuo perkeltos į Varšuvos getą, pati savanoriškai prie jų prisidėjo. Gete ji koncertuodavo Leszno gatvėje įsikūrusioje kavinėje „Sztuka“. Čia rinkdavosi žydų aukštuomenės likučiai, vis dar buvo geriamas šampanas, gražioji Vera dainuodavo apie meilę ir mimozas, o jai akompanuodavo pianistai Władysławas Szpilmanas, šiandien žinomas iš Romano Polańskio filmo „Pianistas“ (2002), ir Adolfas Goldfederis.

1942 m. rugpjūčio 2 d., padedama mylimojo Kazimierzo Jezierskio, Vera paspruko iš geto. Kazimierzas, taip pat žydas, tačiau „įtarimų nekeliančios“ išvaizdos, išsivežė Verą į Senąsias Babices, o vietos gyventojams pristatė kaip savo žmoną. Vera pagimdė kūdikį, šis teišgyveno tris mėnesius, o su Kazimierzu juodu taip ir nesusituokė, nors po karo palaikė artimus ryšius iki 1975 m., kai jis sukūrė šeimą su kita moterimi.

Jos scenos partnerio Władysławo Szpilmano likimas susiklostė kitaip. Szpilmanas su šeima buvo pasmerktas deportacijai į Treblinkos mirties stovyklą, tačiau pasiekus Umschlagplatz – vietą, kur iš geto traukiniais išvykstama į mirties stovyklas, – buvo atpažintas gera linkinčio asmens, plėšte išplėštas iš pasmerktųjų eilės ir liko gyvas. Slapta tiekė ginklus Varšuvos geto sukilimui, nuo 1943 m. vasario slapstėsi Varšuvoje pas pažįstamus ir draugus, nuolat keisdamas buvimo vietą, o nuo 1944 m. rudens glaudėsi apleistame pastate, kur jį užtiko nacių karininkas, kapitonas Wilmas Hosenfeldas. Szpilmano nuostabai, šis jo nenušovė ir neareštavo, tik paprašė paskambinti pirmame aukšte stovinčiu pianinu, o vėliau kartkartėmis atnešdavo jam duonos. Szpilmano likimas vėliau buvo pavaizduotas minėtame Romano Polańskio filme „Pianistas“, o scena, kur jis skambina pianinu, tapo vienu esminių filmo akcentų.

Po karo Szpilmanas ir Vera Gran tęsė muzikinę karjerą, tačiau jų gyvenimai susiklostė labai skirtingai. Szpilmanas tapo Lenkijos radijo muzikos skyriaus direktoriumi, išleido atsiminimų knygą „Miesto mirtis“, buvo laikomas herojumi, vedė ir susilaukė dviejų sūnų, o jo gyvenimas buvo įamžintas kine.

Holokaustą išgyvenusią, šeimą ir kūdikį praradusią moterį prislėgė įtarinėjimų bei aplinkinių priešiškumo našta.

Vera, kaip ir Władysławas, prarado visą savo šeimą ir liko vienui viena. Tačiau jos sėkmingas pabėgimas iš geto įkvėpė pavydžių piktavalių gandus, esą ji kolaboravusi su naciais. Holokaustą išgyvenusią, šeimą ir kūdikį praradusią moterį prislėgė įtarinėjimų bei aplinkinių priešiškumo našta. Ji buvo laikoma išdavike, „geto kekše“, „gestapo kekše“, demonizuojama, stigmatizuojama ir persekiojama. Szpilmanas, į kurį Vera kreipėsi iškart po karo, ieškodama darbo, atsisakė padėti.

Dėl gandų Vera kreipėsi į teismą, tačiau dėl įrodymų stokos 1945 m. lapkritį tyrimas buvo nutrauktas. Ji toliau ieškojo būdų apginti savo reputaciją ir nors Lenkijos muzikos profesionalų asociacija, Piliečių teismas, siejamas su Lenkijos žydų centriniu komitetu, patvirtino neradę jokių Veros kaltės įrodymų – praeities įtarimų šleifo ji taip niekada ir neatsikratė. Jos gyvenime, kaip apibūdino Jamesas Lasdunas 2013 m. „New York Times“ publikuotame straipsnyje „Įtarimų šešėlyje“, prasidėjo „prieblandos zona“.

1950 m. Vera emigravo į Izraelį, tačiau gandai apie jos kolaboravimą pasiekė ir čia. Vera persikėlė į Paryžių – čia dėl gandų jai buvo atsisakyta išduoti natūralizacijos dokumentus. Gyvendama Prancūzijoje, ji išpopuliarėjo, bendradarbiavo su Charles’iu Aznavouru, gastroliavo JAV, Kanadoje, Švedijoje, Ispanijoje, Belgijoje, 1965 m. koncertavo Lenkijoje ir su Szpilmanu įrašė naujas savo atliekamų dainų versijas, o 1969 m. pasirodė Niujorko Carnegie Hall.

Planuojamos Veros Gran gastrolės Izraelyje buvo atšauktos, kai buvę konclagerio kaliniai pagrasino, kad protestuos prieš „gestapo kekšės“ šou, vilkėdami dryžuotas lagerio uniformas. Vera į protestus reagavo daugkartiniais ieškiniais dėl šmeižto, tačiau posėdžiai buvo nuolat atidėliojami, ir ji taip nieko nepasiekė.

1980 m. Vera savo lėšomis išleido knygą „Šmeižto estafetė“ (Race of Slanderers). Tai buvo jos bandymas atremti visą gyvenimą ją persekiojančius kaltinimus. Matyt, skaudinama Szpilmano, geto laikų scenos partnerio, sėkmės, pasistengė jam „įgelti“ – knygoje atsirado žiaurus, su naciais bendradarbiaujantis geto pianistas ir nors jo vardas nenurodytas, galima numatyti, kad kalbama apie Władysławą Szpilmaną. Tuo ji, žinoma, nieko nepasiekė, tik vėliau buvo priversta dėl šių teiginių bylinėtis su Szpilmano sūnumis.

Paskutinius gyvenimo metus Vera praleido būdama sutrikusi, vieniša ir nusivylusi. 2002 m. pasirodžiusiame Polańskio filme „Pianistas“, sukurtame Szpilmano istorijos pagrindu, Vera Gran net nebuvo paminėta. Galbūt dėl šios priežasties 2003 m. ji sutiko duoti interviu Agatai Tuszyńskai, žinomai poetei ir Nobelio premijos laureato Isaaco Singerio biografei. Tuszyńskos teigimu, – šis faktas minimas ir Lasduno 2013 m. straipsnyje, – Verą kamavo liguistos fantazijos, kad ji yra stebima, persekiojama, filmuojama, svaiginama narkotinėmis medžiagomis, ji kalbėjo, kad kažkas nuolat vaikšto aplink namus ir palei langus, o ant savo kambario sienos raudonu rašalu užrašė: „Padėkite, Szpilmano ir Polańskio klika mane persekioja, padėkite.“

Ewa Nawój 2011 m. portale „Culture.pl“ skelbtame straipsnyje pateikia tokią informaciją: Mareko Drążewskio dokumentiniame filme „Władysławas Szpilmanas 1911–2000“ Szpilmanas prisipažįsta neturįs jokių įrodymų apie Veros Gran bendradarbiavimą su naciais; tačiau Tuszyńskos rastuose 1969 m. archyviniuose dokumentuose užfiksuotas saugumo karininko pokalbis su Szpilmanu, kur jis „liudija prieš Verą taip, tarsi šiuo klausimu būtų absoliučiai tikras ir turėtų pakankamai informacijos“. Nawój teigimu, Veros Gran nuoskaudos buvo nors ir liguistos, bet ne be pagrindo.

2006 m. Vera apsigyveno slaugos namuose „Polonia Home“ Prancūzijoje . Mirė 2007 m. lapkričio 19 d., jos laidotuvėse dalyvavo 13 žmonių, iš jų du rabinai ir 4 vienuolės.Tuszyńskos knyga „Vera Gran: kaltinamoji“ pasirodė tik po dainininkės mirties, 2010 m. lenkų ir 2013 m. anglų kalba. Tuszyńskos teigimu, tai knyga apie kainą, kurią Vera Gran sumokėjo už savo išlikimą. Kokia tai buvo kaina? Vera prarado viską – šeimą, motiną ir seseris, kūdikį, mylimąjį, tėvynę, reputaciją, sielos ramybę – ir galiausiai numirė.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"