Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
GYNYBA

Zbigniew Pisarski: netikiu, kad Rusija peržengs sienas

 
2018 01 15 13:11
Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

„Mūsų regione stinga pasitikėjimo ir vilties, o pagrindinė to kaltininkė – Rusija“, – LŽ sakė „Casimir Pulaski Foundation“ vadovas, saugumo analitikas Zbigniew Pisarski dalyvavęs „Sniego susitikime“ Trakuose, kur buvo aptartos regiono saugumo aktualijos. 

– Rusija yra pavojinga kaimynė. Kaip regionas tvarkosi su tuo, kad ši šalis – visada greta ir visada – nenuspėjama. Kokios nuotaikos tvyro Lenkijoje, Baltijos šalyse?

Prieš porą metų mes buvome vadinami rusofobais, bet paaiškėjo, kad esame rusorealistai.

– Šiuo metu regione (Rytų ir Vidurio Europoje) trūksta dviejų elementų: pasitikėjimo ir vilties. Kai kalbu apie pasitikėjimą, kalbu apie kaimynų pasitikėjimą vieni kitais. Reikia pripažinti, kad santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos gerėja, matosi perspektyva. Bet pasitikėjimo stinga visame regione, o pagrindinė to kaltininkė – Rusija. Vilties taip pat stinga, bet tai truputį individualus dalykas, taikytinas kiekvienai valstybei. Stinga geros lyderystės, žmonės praranda pasitikėjimą savo vadovais. Taigi, pasitikėjimas ir viltis yra du dalykai, kurie yra pagrindiniai nūdienos iššūkiai.

Ir žinoma, saugumo iššūkis, ir tai ypatingai matosi būnat čia – Vilniuje. Rusijos Federacijos ir jos vyriausybės neatsakingas elgesys iššaukia įtampas regione, įtampas tarp visuomenių. Mano supratimu Rusijos visuomenės priešas yra ne kaimyninių šalių visuomenės, o jų pačių vyriausybė.

Tiesa, kalbėdamas apie saugumą aš mažiau jaudinuosi dėl konvencinių grėsmių, tokių, kaip okupacija arba tikri karo veiksmai. Aš labiau susirūpinęs taip vadinamuoju naujosios kartos karu, kibernetiniais kariniais veiksmais ir manau Lietuva apie tai žino itin daug, o tiksliau, yra labai mažai šalių ir regionų Europoje, kurie žino ir yra patyrę šioje kovoje labiau nei Lietuvą.

Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse puikiai suvokia, kas yra Rusija. Geriau nei kitose NATO ar Europos Sąjungos valstybėse. Supratimas apie Rusiją čia yra brandesnis. O štai Ispanijai ar Nyderlandams sunkiau suvokti, apie ką mes kalbame. Būtent todėl ir yra labai svarbus pasitikėjimas ir aljansų, kuriuos esame subūrę, tvirtumas.

– Vidurio Europos valstybės, tokios kaip Vengrija ar Čekija, o kartais ir Lenkija, yra vadinamos „Rusijos draugėmis“, nes jų politika, kuri kartais būna nukreipta prieš Briuselį ir ES, esą automatiškai yra naudinga Rusijai. Ką apie tai manote? Ar tai – ES skaldymosi pradžia?

– Reikia atskirti Vengrijos ir Lenkijos santykius su Rusija ir su Briuseliu. Žinoma, rezultatas gali būti panašus, bet visgi mūsų politika, santykiai ir požiūris į Rusiją ir Briuselį – skiriasi. Lenkija nepasitiki Rusijos gera valia ir yra skeptiška šios šalies politikos atžvilgiu. Visgi pasitikėjimo trūkumas tarp partnerių, aljanso narių, deda tam tikrą žymę ir gali būti pavojingas.

Žinoma, galime savęs paklausti ar institucijos ir aljansai, kuriems mes priklausome, deramai reagavo į iššūkius, kurių Rytų ir Vidurio Europos regionas susilaukė. Pavyzdžiui jei prisimintume, kaip Lenkija buvo susirūpinusi dėl Rusijos elgesio Rytų partnerystės šalyse, pastebėtume, kad niekas į tai nekreipė dėmesio. Prieš porą metų mes buvome vadinami rusofobais, bet paaiškėjo, kad esame rusorealistai. Visgi reikia pripažinti, kad politinis gyvenimas tiek Lenkijoje, tiek Vakaruose yra smarkiai paveiktas populizmo ir tai įtakoja pasitikėjimą lyderiais. Populizmas labai patraukus, bet neveiksnus, todėl žmonės ima nepasitikėti valdžia, atsitraukia nuo aktyvaus politinio dalyvavimo ir politiką palieka idiokratų rankose.

Tuomet atsitinka taip, kad politika tampa darbu tų, kurie nėra sėkmingi kitose srityse. Lyderiai turėtų truputį kitaip vertinti visuomenes, kurioms vadovauja, nelaikyti jų tokiomis nebrandžiomis. Labai svarbu įvardyti grėsmes tokias, kokios jos yra, nesaldinti gyvenimo ir neapgaudinėti visuomenės.

– Kaip Lenkijos visuomenė reaguoja į grėsmes, kylančias iš Rusijos? Ar jaučiamas žmonių nerimas, Rusijos kišimasis į šalies vidaus reikalus?

– Lenkijos visuomenė labai menkai pasitiki Rusija, nežinau ar žmones atskiria Rusijos valdžią nuo Rusijos visuomenės. Vaizdas, kurį Lenkijos visuomenė susidarė apie Rusiją, didžia dalimi yra toks, kokį matome per televiziją, toks kokią Rusijos veiklą galime stebėti Ukrainoje.

Ekspertų bendruomenė yra įsitikinusi, kad vienintelė kalba, kurią mes galime naudoti bendraujant su Rusija yra faktų kalba.

Lenkijos visuomenę taip pat neramina tai, kaip Rusija kišosi į rinkimus JAV, Prancūzijoje ar Brexit procesą Didžiojoje Britanijoje. Mes taip pat dažnai pastebime „nelenkiškus“ balsus lenkiškoje socialinėje erdvėje. Prieš porą metų Lenkijoje sklandė kalbos, kad Rusija įtakoja tam tikrus pasisakymus lenkiškoje socialinėje erdvėje, dabar turime įrankius tai pastebėti, pamatuoti ir turime įrodymų.

Taigi – Lenkijoje yra labai mažai pasitikėjimo Rusija, ir tai tik visuomenės lygmenyje. Ekspertų bendruomenė yra įsitikinusi, kad vienintelė kalba, kurią mes galime naudoti bendraujant su Rusija, yra faktų kalba. Mes turime išmokti tam tikras pamokas, tarkime 2008 metų Rusijos-Gruzijos taikos susitarimo pamoką, kuomet iš visų punktų, kurie buvo numatyti tame susitarime, tik vienas ar du buvo įgyvendinti.

Taigi, neturėtume turėti iliuzijų dėl Minsko susitarimų, esame naivūs, jei manome, kad užtenka to, kas yra surašyta ant popieriaus. Susitarimai turėtų būti sąlyginiai ir jei Rusija keičia sąlygas, mes irgi turėtume galėti jas keisti. Tiesa, daugelis politikų yra patenkinti vien jau tuo, kad geba pasirašyti kažkokius susitarimus su Rusija, bet tiesa ta, kad Rusija šiuo metu nėra patikima, todėl susitarimai dažnai lieka tik popieriuje. Manau mes turėtume naudotis jėga, kurią turime ES ir NATO ir nežengti nė žingsnio atgal, kuomet kalbame apie susitarimus su Rusija.

– Kaip pasikeitė situacija ir nuotaikos Rytų ir Vidurio Europoje po 2014 metų, kuomet buvo okupuotas Krymas, prasidėjo karo veiksmai Ukrainoje?

– 2014 metais nauja realizmo banga užgriuvo Centrinę, Šiaurinę ir Rytinę Europos dalį. Višegrado šalys, Skandinavija, Balkanai ir Baltijos šalys deramai identifikavo grėsmę ir stiprina savo pajėgas: modernizuoja kariuomenes, didina karių skaičių. Tiesa, nežinau ar to užtenka, tiksliau, to neužtenka, nes reikia glaudesnio regioninio bendradarbiavimo. Tarkime Lenkijos-Ukrainos-Lietuvos karinė brigada. Gera mintis, bet reikia tai išplėtoti.

Praeitais metais turėjome keletą karinių simuliacijų su NATO generolais ir ES specialistais, šios simuliacijos parodė, kad mums trūksta ne modernių technologijų, bet sklandaus sprendimų priėmimo būdo.

Vienas didžiausių iššūkių, su kuriuo susiduria Baltijos šalys, yra ne tai, kad NATO šalys nereaguos, jos reaguos, bet tai, kaip greitai. Tiesa, visuomenė gali reaguoti ir susitelkti greičiau. Simuliacijos metu karininkai diskutavo ar verta savo karinės pajėgas dislokuoti ten, kur vyksta krizė, o galbūt jas geriau laikyti namuose ir būti pasiruošus. Tai klausimai į kuriuos karinių pajėgų vadai privalo sau atsakyti, tokia dvejonė yra skambutis, kurį privalo išgirsti valstybių, kurios yra pasienyje su tam tikra grėsme, visuomenės.

Dabar ne pats ramiausias laikas, aš asmeniškai netikiu, kad Rusija peržengs sienas fiziškais, bet manau mėgins sumenkinti NATO ir ES patikimumą, pasėti tarpusavio nepasitikėjimą, skaldyti. Todėl turime būti pasiruošę atsakyti į potencialias provokacijas, o Lietuva šioje srityje yra labai patyrusi, todėl turėtų būti pasiruošusi pasidalyti savo patirtimi su kitomis NATO ir ES šalimis, nes, reikia pripažinti, kitos šalys kartais gali būti naivios.

– Lenkija ketina pirkti ilgojo nuotolio oro gynybos sistemą „Patriot“. Ar tai bent dalinai išspręs regiono saugumo problemas? Ar Baltijos šalys kartu su Lenkija taps saugesnės?

– Pirmiausia norėčiau pastebėti, kad keista, jog būdami regione, kuris yra arčiausiai Rusijos ir labiausiai pažeidžiamas, iki šiol neturime raketų, kuriomis galėtume apsiginti. Nyderlandai, tarkime, turi, o mes – ne. Rumunija jau nutarė, kad įsigys „Patriot“, Lenkija šiuo metu derasi dėl tokios ilgojo nuotolio oro gynybos sistemos pirkimo. Aš esu tikras, kad derybos bus sėkmingos, svarbesnis klausimas yra laikas, kiek mums reikia laiko, kad viską paruoštume.

Pagrindinė idėja yra, kad Lenkijoje esanti oro ginkluotė būtų naudinga ir Baltijos šalims. Lenkija su JAV derasi ne tik dėl „Patriot“, bet ir dėl pačių moderniausių jas aptarnaujančių sistemų, o tai prailgina visą procesą. Taigi, klausimas ar geriau turėti kažką mažiau modernaus, bet dabar ar labai naujo, bet vėliau. Tai – svarbus sprendimas, nes „Partiot“ sistema yra labai brangi ir tai „suvalgys“ didesniąją dalį mūsų gynybos biudžeto.

Rusija irgi nelaukia ir taip pat modernizuoja savo karines pajėgas, tai buvo matyti Zapad 2017 pratybų metų. Ironiška, kad pratybų scenarijus buvo nukreiptas „prieš teroristus“, nes jų žemėlapiuose – mes esame teroristai. Taigi, mes turime stebėti ir stiprinti savo gynybines galias, priminti Rusijai, kuri suvokia jėgos kalbą, kad galime apsiginti ir atsilaikyti. Kolektyvinė gynyba yra svarbu, turime suprasti savo stiprias ir silpnas vietas.

Po 2014 metų mes daug išmokome apie Rusiją. Tai, kad jie – nepatikimi, jie nėra draugai ar verslo partneriai, jų intencijos – žlugdančios. Taigi, Rusija yra grėsmė visam regionui, o mes privalome tapti visiškai nepriklausomi nuo tos šalies: ekonomiškai, energetiškai. Ir tai pamažu vyksta, atkertame Rusiją nuo Europos. Ar tai gerai Rusijai? Žinoma ne, nes tuomet Rusija pakliūva į Kinijos rankas. Ir tai tik dar kartą įrodo, kad Rusijos valdžia šalį valdo neapdairiai, nenaudingai patiems rusams.

Visgi, nereikėtų prarasti tikėjimo Rusijos visuomene taip, kaip esame praradę tikėjimą jų valdžia. Manau šią žinią ir turėtume perduoti Rusijos visuomenei.

– Rusija netrukus rinks prezidentą. Kaip manote, ar toje šalyje artimiausiu metu galime tikėtis pokyčių?

– To veiksmo, kuris vyks, nepavadinčiau rinkimais.Tai bus apklausa, bet ne rinkimai, nes tam, kad procesą vadintum rinkimais reikia atitikti tam tikras taisykles. Rusijoje bus visuomenės apklausa, bet ne daugiau. Nesitikiu, kad bus kokių nors pasikeitimų. Jei Vladimiras Putinas norės likti valdžioje, liks valdžioje. Jei kas keisis tai bus pokyčiai „iš viršaus“, galimybės, kad kažkas keisis „iš apačios“ – aš nematau.

Visgi, nereikėtų prarasti tikėjimo Rusijos visuomene taip, kaip esame praradę tikėjimą jų valdžia. Manau šią žinią ir turėtume perduoti Rusijos visuomenei.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GYNYBA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"