Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
GYNYBA

Vakarams reikia naujos strategijos prieš Rusijos ir Kinijos „politinę karybą“

 
Vladimiras Putinas ir Xi Jinpingas / 
Vladimiras Putinas ir Xi Jinpingas /  Reuters/Scanpix nuotrauka

Jei karas tėra politika kitokiomis priemonėmis, tuomet ir politika yra karas kitokiomis priemonėmis – taip mano Kinijos ir Rusijos lyderiai. Politinė karyba turi būti vykdoma taip pat negailestingai ir išradingai, kaip ir atviras karas, nes ant kortos statomi itin svarbūs dalykai: režimo iškilimas arba sunykimas, rašoma Breakingdefense.com.

Naujoje ataskaitoje teigiama, kad Rusijos kišimasis į 2016 metų Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus yra tik nuolat vykstančios sisteminės subversijos ledkalnio viršūnė. Nuo Pekino nuolat gąsdinamų studentų, verčiant juos užsiimti režimui palankia veikla tokiais klausimais, kaip Taivano ir Tibeto problemos, iki Maskvos internetinės paramos Italijos, Ispanijos ir Nyderlandų radikalams – abi valstybės visame pasaulyje vykdo politinį karą tokiais metodais, su kuriais demokratijos nėra pasirengusios tvarkytis, tvirtina Strateginių ir biudžeto vertinimų centras (Centre for Strategic and Budgetary Assessments, CSBA).

Ekonomiškai Rusija yra žymiai silpnesnė už Kiniją, yra priklausoma nuo naftos eksporto, o pačioje valstybėje nuolat mažėja gyventojų gyvenimo trukmė. Tuo tarpu Kinija laikui bėgant tampa vis galingesne.

Anot CSBA, Vakarams reikia naujos strategijos – pradedant nuodugniu to, kas vyksta, suvokimu, o ne tarptautinių santykių įsivaizdavimo, remiantis „konkurencijos“ idėja. Ataskaitoje Jungtinių Valstijų gynybos sekretorius Jimas Mattisas tiesiogiai nekritikuojamas, tačiau jo Nacionalinėje Gynybos Strategijoje nuolat pabrežiama „strateginė konkurencija“. O konkurencija primeta savas taisykles – tokias, kurių nei Maskva, nei Pekinas nepripažįsta.

„Vakaruose „konkurencija“ dažniausiai suvokiama kaip „taikos laikotarpio“ sinonimas, su kuria konfliktas paprasčiausiai nesiderina, – teigė pagrindinis CSBA ataskaitos autorius Thomas Mahnkenas. – Tačiau kinai ir rusai tokią dichotomiją atmeta – jie regi šiandien egzistuojantį jų ir mūsų konfliktą.“

Nors abi valstybės daugeliu atvejų skiriasi, ataskaitoje teigiama, kad jų praktikuojamos strategijos yra panašios ir šių strategijų šaknys glūdi žiaurioje politinėje istorijoje, bendroje komunistinėje praeityje.

Ataskaitoje pabrėžiama, kad tiek Maskvą, tiek Pekiną pirmyn veda baimė. Abiejų sistemų valdantieji elitai užaugo Šaltojo karo epochoje ir kaltinti Ameriką dėl visko jiems yra natūralu. Prieš Vladimiro Putino ir jo bendrų iš KGB akis sugriuvo Sovietų Sąjunga. Xi Jinpingas ir jo kolegos, Mao kartos sūnūs, savo akimis regėjo, kaip Tiananmenio aikštėje vos nesubyrėjo Kinijos komunistinis režimas.

Po šių įvykių Amerika tapo savotiška Šaltojo karo nugalėtoja – Maskva ir Pekinas matė, kaip naudodamasi karine galia Amerika verčia režimus Afganistane ir Irake bei visame pasaulyje palaiko prodemokratinius judėjimus. Kai 2013 metais Rusijos kariuomenės vadas generolas Valerijus Gerasimovas pasakė, kad „XXI amžiaus mada yra ribos tarp karo ir taikos ištrynimas“, jis kalbėjo apie tai, ką įsivaizdavo darant Vakarus, tačiau iš tikrųjų apibūdino Rusijos strategiją.

„Kalbėdama apie komunizmo griūtį Rytų Europoje Maskva nuvertina galingus vidinius komunistinio režimo faktorius, spalvotąsias revoliucijas ir Arabų pavasarį, – teigiama ataskaitoje. – Taip pat kiekvienu iš šių atvejų dramatiškai pervertintas Vakarų slaptųjų agentūrų vaidmuo ir indėlis.“

Tuo tarpu Vladimiras Putinas ir Xi Jinpingas savo vykdomas griaunamąsias kampanijas prieš demokratijas vertina kaip gynybines, kaip proporcingą atsaką klastingai Vakarų įtakai, kiekvieną dieną grasinančiai jų režimams. Autoritarinių valstybių vadovams sunku suprasti, kad tik nedidelę dalį Vakarų įtakos lemia valdžia.

„Tiek Rusija, tiek Kinija Vakarų vykdomą demokratijos skatinimą vertina kaip skatinimą nuversti jose egzistuojančius režimus,“ – teigė Thomas Mahnkenas.

Baimės paveldas

Pekino ir Maskvos baimės kultūra smarkiai lenkia dabartinius vadovus ar netgi Šaltąjį karą. Tiek Rusija, tiek Kinija turi ilgas užsienio invazijos ir civilinės nesantaikos istorijas, kurių paliktos traumos sąlyginai laimingiems amerikiečiams gali būti sunkiai suprantamos. Abiejose valstybėse aplinkinėse valstybėse tvyrant priešiškam nusistatymui brutalių pilietinių karų pagalba įsitvirtino komunistiniai režimai.

Rusijoje ir Kinijoje ši istorija šiandien yra netgi labai gyva. Štai Kinijos komunistų partija vis dar turi „Jungtinio fronto“ padalinį. „Jungtinis frontas“ – dar Vladimiro Lenino laikus siekiantis konceptas ir frazė, kuomet norėta suvienyti nekomunistinius kairiuosius judėjimus Europoje ir jais manipuliuoti. Šis reliktas toli gražu nėra rudimentinis – ataskaitoje rašoma, kad modernus Kinijos „Jungtinio Fronto“ departamentas pastaraisiais metais netgi paaugo: „2018 metų kovą, „Jungtinis Frontas“ dar labiau biurokratizavosi, kai į jį buvo integruoti Religinių reikalų biuras, Valstybės etninių reikalų komisija ir Užsienio kinų reikalų biuras. Jis akivaizdžiai veikia Jungtinėse Valstijose, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje ir Kanadoje“. Ataskaitoje teigiama, kad „Jungtinio fronto“ misija yra stengtis paveikti visame pasaulyje esančias kinų bendruomenes – ypatingai užsienyje studijuojančius kinus, ir juos įtikinti viešai remti Pekino poziciją – jei būtina, netgi grasinant jų Kinijoje likusioms šeimoms.

Ataskaitoje taip pat teigiama, kad tai tėra tik vienas politinės karybos svertas: „Kiti partijos organai, įskaitant Tarptautinių ryšių departamentą ir Valstybės saugumo ministeriją, intensyviau užsiima neetninių Kinijos gyventojų bauginimu.“ Taip pat nepaliaujama stengtis norint pavogti Jungtinių Valstijų gynybos paslaptis ir intelektualinę nuosavybę.

Dauguma jų vykdytų operacijų buvo smulkūs, bet nuoseklūs žingsneliai, turį sudrebinti Vakarų demokratinių sistemų pamatus.

Kremlius turi panašių agentūrų – nuo GRU karinės žvalgybos direktorato, siejamo su „Wikileaks“ informacijos nutekinimo skandalu, iki organizacijų, kurios netgi nėra vyriausybinės, kaip antai žymusis „Trolių fabrikas“, Interneto tyrimų agentūra, kurios vaidmenį 2016 metų Jungtinių Valstijų prezidento rinkimuose nustatė Robertas Muelleris.

Tiek Rusija, tiek Kinija dezinformacijos sklaidai ir nesantaikos sėjimui sumaniai naudojasi internetu. Tuo pačiu metu senamadiškus ekonominį spaudimą ir karinę prievartą jos taiko naujais būdais. Kai Pietų Korėja sutiko savo teritorijoje dislokuoti Jungtinių Valstijų THAAD priešraketinės gynybos sistemą, Kinijos kelionių ir turizmo agentūros iš savo pasiūlos ištrynė Pietų Korėją, o valstybės valdomos kompanijos boikotavo „Lotte“ korporaciją, kuriai priklausančioje žemėje buvo dislokuota priešraketinės gynybos sistema. Korporacija buvo priversta parduoti Kinijoje esančius turimus prekybos centrus. Tuo tarpu Rusija nuo 1991 metų aibę kartų karpė naftos ir dujų tiekimą savo kaimynams, tokiu būdu darydama ekonominį spaudimą.

Rusijos rizika ir Kinijos jėga

Tačiau šiandien tik Rusija nuo spaudimo įvairiose sferose perėjo į aktyvų kitos suverenios valstybės kurstymą. Jos taikomos priemonės varijuoja nuo kibernetinių atakų Estijos vyriausybei 2007 metais, iki atviros invazijos į Gruziją 2008 metais, 2014 metais pradėto karo Ukrainoje ir, žinoma, kišimosi į Jungtinių Valstijų rinkimų procesą 2016 metais. Tuo tarpu Kinijos veiksmai prieš Jungtines Valstijas kol kas apsiriboja savo lėktuvų skraidinimu pavojingai arti Jungtinių Valstijų lėktuvų – ką darė ir Rusija – ir pilotų akinimu lazeriais.

Thomas Mahnkenas teigė, kad Rusija yra tikrai daug agresyvesnė už Kiniją, tačiau tai nedaro Rusijos būtinai pavojingesne.

Visų pirma – politinė karyba, kaip ir bet kokia kita karyba, gali atsigręžti prieš patį kariaujantįjį. „Rusijos režimo agresyvumas išprovokavo atsakus paties režimo kryptimi, tuo tarpu Kinijos politinės karybos taikiniai į iššūkius reaguoja lėčiau,“ – teigė Thomas Mahnkenas. Ekonomiškai Rusija yra žymiai silpnesnė už Kiniją, yra priklausoma nuo naftos eksporto, o pačioje valstybėje nuolat mažėja gyventojų gyvenimo trukmė. Tuo tarpu Kinija laikui bėgant tampa vis galingesne.

Iš dalies tai yra svarbu dėl to, kad – atmetant Krymo aneksijos atvejį – politinė karyba yra ilgalaikis žaidimas. „Abu režimai savo politinės karybos kampanijas regi kaip nuolatinį strateginį būvį, – rašoma ataskaitoje. – Dauguma jų vykdytų operacijų buvo smulkūs, bet nuoseklūs žingsneliai, turį sudrebinti Vakarų demokratinių sistemų pamatus. Pagrindinis tikslas yra ne sunkiai iškovotos didelės pergalės, tačiau paprasčiausios abejonės bei sumaišties sėjimas.“

Rusija ir Kinija toli gražu nėra nesustabdomos, o politinę karybą galima atremti kaip ir bet kurią kitą karybą, teigė Thomas Mahnkenas: „Tokios strategijos gali lemti joms pačioms pavojingas pasekmes. Tačiau faktas yra tas, kad tiek Rusija, tiek Kinija tų nuoseklių politinės karybos strategijų laikosi ir regimas akivaizdus kontrastas su Vakarais, kur bet kokie mėginimai suvokti Rusijos ir Kinijos politinę gerų geriausiai karybą tėra embrioninės stadijos.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GYNYBA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"