Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
GYNYBA

Troliai.ru: nuo internetinių chuliganų iki virtualios kariuomenės

 

Kremliaus troliai (kitaip – Putino troliai, Olgino troliai, orkai, kremlebotai) – už biudžeto lėšas dirbantys siekiant paveikti visuomenės nuomonę žmonės arba automatinės programos, kuriantys ir (arba) platinantys Kremliaus interesus atitinkančią politiškai angažuotą informaciją. 

Trolingas internete. Pradžia

Pirmieji troliai internete pradėjo rastis prieš pat naująjį tūkstantmetį, 1990-ųjų pabaigoje. Iš pradžių jie dirbo pavieniui. Rusija tuo metu buvo dar gana liberali, be kryptingos šovinistinės retorikos, ir pagrindinis trolių veiklos motyvas buvo daugiau savo asmeninio nepasitenkinimo kitokia nuomone raiška bei siekis mėgautis pranašumu internetinėse diskusijose. Troliai buvo reiškinys, bet ne tendencija, o jų nuomonė tebuvo tik viena iš daugelio.

Jei anksčiau troliai priminė nereguliariąsias pajėgas, savotiškus namudininkus, tai dabar jų veikla buvo dar labiau struktūrinta ir priminė konvejerį.

Palaipsniui pradėta nebesitenkinti vien savo ego įtvirtinimu: trolius pastebėjo platesnius interesus ir konkretesnius tikslus puoselėjantys veikėjai. Jie sumetė, kad iš nepatenkintų interneto chuliganų galima išgauti naudos. Juk komentarai socialinėse medijose – būtent tai, kas daro informaciją socialiai reikšmingą.

Taip dalis virtualių teroristų tapo samdiniais, kuriems už pinigus buvo patikėtos įvairios užduotys. Troliai daugiausia dirbo privačių kompanijų labui: jų paslaugų prireikė kovojant su konkurentais, pavyzdžiui, paliekant neigiamus atsiliepimus apie jų prekes ir paslaugas.

Greitai trolių iš prigimties pradėjo nepakakti: internete pasirodė skelbimų, ieškančių „interneto darbuotojų“ ir siūlančių darbą namie, lankstų darbo grafiką ir neblogą papildomą atlygį. Ne itin patyrę buvo mokomi, darbui palengvinti jiems pradėtos teikti instrukcijos, kuriose buvo nurodomi taikiniai, paskirtos darbo normos, suformuotos užduotys ir jų įvykdymo terminai. Jei trolis gerai ir laiku vykdė užduotis, solidesni užsakovai jį paskatindavo kartais į namus pristatydami maisto davinį – kelis pakelius traškučių ar picą, porą butelių alaus... Vystėsi trolingas, plėtojosi ir trolių sugebėjimai. Atsirado tokio lygio profesionalų, kurie galėjo patys rinktis darbdavį, o savo hobį pavertė pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu.

Virtualus hibridinio karo frontas

Troliai evoliucionavo didėjant jų poreikiui. Įtakos agentai apie 2003 m. vienijosi ne tik stichiškose grupėse pagal interesus, bet ir pradėjo panėšėti į savotiškus reguliarius padalinius (dar vadintus web-brigadomis), kuriems būdingas užduočių pasiskirstymas, hierarchija ir pan.

Maždaug iki 2000-ųjų Runeto erdvės forumuose vyravo gana aiškios tendencijos. Apie 70–80 proc. auditorijos sudarė liberalių demokratinių pažiūrų vartotojai – vidutinės klasės Rusijos piliečiai ir rusų emigrantai. Tačiau jau apie 2003-iuosius situacija kardinaliai pakito: totalitarinių pasisakymų skaičius rusakalbiuose interneto resursuose padidėjo iki 60–80 nuošimčių.

Kas atsitiko?

Čia reikėtų šiek tiek nukrypti nuo pasakojimo ir išvesti analogijų. Buvęs V. Putino patarėjas ekonomikos klausimais A. Ilarionovas (2005 m. jis atsistatydino iš šių pareigų, nesutikdamas su autoritarizmo Rusijoje augimu) teigia: „Informacinis karas, apie kurį mes šiandien kalbame, – tai realus karas. Sunku su tuo sutikti, bet tai faktas. Tai reiškia, jog praktiškai informaciniam karui būdingi beveik visi klasikinio karo bruožai.“ Jis teigia, kad informaciniam karui būdingi informaciniai frontai, (dez)informacinė ginkluotė, informaciniai puolimai ir kontrpuolimai, pergalės ir pralaimėjimai, informacinės pajėgos (divizijos, brigados, armijos), informaciniai teroristai ir diversantai.

Sekant šia įžvalga, internetiniai troliai – tai viena šio karo (apskritai ir hibridinio) sudedamoji. Trolių raida visiškai panaši į realių karinių pajėgumų raidą: iš pradžių jie buvo „teroristai-vienišiai“, paskui – „virtualūs partizanai“, dar vėliau ėmė panėšėti į samdinių formuotes. Pagal šią loginę seką beliko laukti, kada trolius tiesiogiai priglobs politinis elitas ir jie bus suburti į iš kontraktininkų sudarytas reguliariąsias pajėgas. Toks momentas atėjo.

Trolių fabrikai: kariauna formuojama

2011 m. pasirodė pranešimų apie neva uždarą partijos „Vieningoji Rusija“ susirinkimą, kuriame buvo aptariama dirbančių partijos labui interneto darbuotojų kvalifikacija, kalbėta apie jų instruktažą. Po metų žiniasklaida pranešė apie partijos jaunimo sparno – judėjimo „Naši“ vadovų susirašinėjimą, kuriame minimi apmokami komentatoriai, liaupsinantys V. Putiną ir jo politiką.

Kaip teigiama, nuo 2013 m. Kremliaus troliai tapo reguliaria virtualiąja kariuomene. Ji pradėta kurti artimo V. Putinui verslininko Jevgenijaus Prigožino iniciatyva. Pastarasis pagarsėjęs dar ir kaip jau nebe virtualios, bet visiškai realios kovinės „Vagnerio grupės“ mecenavimu. Tai puikus pavyzdys, kaip hibridinis karas sujungia kinetinį ir nekinetinį elementus. Kaip teigiama, prie šio projekto prisidėjo ir buvęs Rusijos jaunimo politikos veikėjas A. Soskovecas.

Jei anksčiau troliai priminė nereguliariąsias pajėgas, savotiškus namudininkus, tai dabar jų veikla buvo dar labiau struktūrinta ir priminė konvejerį. 2013 m. Sankt Peterburgo Olgino rajone, kotedžo pusrūsyje, buvo atidarytas vadinamasis trolių fabrikas, oficialiai pavadintas „Interneto tyrimų agentūra“. Formaliu jos savininku tapo buvęs Sankt Peterburgo Maskvos rajono vidaus reikalų valdybos viršininkas, milicijos atsargos pulkininkas M. Bystrovas.

Agentūros darbuotojai buvo verbuojami viešai. Darbo skelbimuose jiems buvo siūlomas 25 960 rublių atlyginimas ir maitinimas. Per pamainą (jų trys: 8.00–16.00, 10.30–18.30, 14.00–22.00 val.) reikėdavo parašyti nustatytą pranešimų ir komentarų kiekį, naudojantis vidutiniškai trimis paskyromis. Minima, kad šiai veiklai bandyta kurti darbo vietas ir kituose didžiuosiuose Rusijos miestuose.

2014 m. rudenį Olgino troliai buvo perkelti į erdvesnį keturaukštį pastatą Savuškino gatvėje. Tuo metu trolių skaičius fabrike galėjo būti per 600. Buvo padidintas atlyginimas – jis siekė 40 000 ir daugiau rublių, tačiau buvo atskirtos darbo zonos, apribotas judėjimas tarp jų, sugriežtinta darbo drausmė, padidintos išdirbio normos.

Buvęs trolių fabrikas Savuškino g. 55, kuriame dirbo keli rimtai informacinio karo operatorių, turinčių bent po kelias netikras paskyras.
Buvęs trolių fabrikas Savuškino g. 55, kuriame dirbo keli rimtai informacinio karo operatorių, turinčių bent po kelias netikras paskyras.

Šaltiniuose vardijami tokie skaičiai: Savuškino biure troliui-blogeriui reikėdavę sukurti 10 pranešimų, o troliui-komentatoriui – 2 pranešimus ir parašyti per 100 komentarų. Jei buvo rašoma socialiniame tinkle „Twitter“, pranešimų reikėdavę maždaug pusšimčio. Kiekybinius pokyčius rodo ir tai, kad buvo padidintas paskyrų skaičius vienam žmogui: vidutiniškai 6 socialiniame tinkle „Facebook“, 10 – „Twitter“.

Atskirame skyriuje būta ir trolių-dailininkų, kuriančių politines karikatūras ir skelbiančių jas internete. Kitaip tariant, trolių armijoje tapo aiškiai apibrėžtos atskiros pajėgų rūšys, kurios pradėjo atakuoti runetą visu pajėgumu. Greitai Kremliaus troliai dominavo socialinių tinklų paskyrose, pvz., „Odnoklassniki“ ir „Moj mir“, palaipsniui buvo okupuoti pramoginiai portalai, pvz., Fishki.net, iki tol mirgėjęs nuomonių gausa. Panašus likimas laukė ir „Gyvojo žurnalo“ (rus. ЖЖ). Akylesni vartotojai pastebėjo atsiradusių tendencingų blogų ir komentarų gausą ir reiškiamų nuomonių priklausymą nuo „Russia Today“ skelbiamų naujienų, tačiau teko tiesiog taikytis su nauja realybe. Virtualūs vadinamieji žalieji žmogeliukai, jei ir neokupavo viso Rusijos internetinio segmento, tai bent jau tvirtai užėmė visus jo strateginius taškus...

Virtualaus žaliojo žmogeliuko darbotvarkė

„Pirmas jūsų jausmas, kai atsiduriate ten, – kad esate kažikokioje gamykloje, kurioje konvejeriais keliauja melas. Apimtys ten milžiniškos – nuo 300 iki 400 žmonių, kurie rašo absoliučią netiesą. Tai atrodė tarsi Orvelo aprašytas pasaulis“, – savo interviu teigė buvęs trolių fabriko darbuotojas istorijos mokytojas M. Mindijarovas. Praradęs darbą, jis atėjo į „Interneto tyrimų agentūrą“ ir dirbo ten apie keturis mėnesius. Ar gali keli šimtai žmonių taip stipriai paveikti visuomenės nuomonę?

Atsakymas: taip, jei šis darbas bus vykdomas centralizuotai ir pasitelkiant reikiamas metodikas bei technologijas. Pabandysime aptarti, kaip galima sudaryti vyraujančios nuomonės įspūdį.

Pirmiausia troliai kelia savo ir vienas kito reitingus, šitaip jie didina savo pranešimų matomumą tinkle. Tai gali būti ir paprasta žinutė „Labas rytas visiems“ ar mielas paveikslėlis. Žyma „patinka“ veikia taip pat, o papildomai didina ne tik matomumą, bet ir kelia pranešimo reikšmingumą. Todėl troliai dažnai „laikina“ vieni kitus ar patys save.

Politiškai angažuotos informacijos (ar dezinformacijos) atskiedimas neutraliai, pramoginio ar bulvarinio turinio žinutėmis taip pat pritraukia vartotojus ir formuoja pastovią jų grupę. Socialinių tinklų struktūra yra tokia, kad informaciją mato ir vartotojų draugai.

Siekdami to, troliai specialiai kuria stiprias emocijas žadinančius pranešimus ar naudojasi kitomis virusinės rinkodaros technologijomis. Tokių temų grupė; jau kuris laikas nusistovėjusi ir gana lengvai atpažįstama. Jų turinys gali būti ne tik teigiamos, bet ir neigiamos emocijos, pvz., žinutės apie esamą ar tariamą mokesčių didinimą, kokio nors maisto produkto ar skiepų žalą ir pan.

Prisiminkime dar ir tai, kad veikiantis trolis beveik niekad neveikia vienas – jis yra operatorius, kuris gali suburti virtualų informacinio karo pajėgų skyrių ar net būrį, sukurdamas keletą netikrų interneto vartotojų paskyrų. Tai leidžia dar agresyviau platinti reikiamą nuomonę. Yra aprašytas atvejis, kai vienas žmogus tai darė, prisidengdamas apie septyniasdešimčia skirtingų vardų!

Be to, šį darbą galima ir automatizuoti. Dabartinėmis technologijomis visiškai nesunku sukurti programas (vadinamuosius botus ir jų tinklus), kurios tūkstančiais daugins pranešimus automatiniu režimu. Botai gali būti užprogramuoti reaguoti į tam tikrus žodžius – aptikę pranešimą su reikiamais raktiniais žodžiais, jie užverčia komentarų skiltį tipiniais komentarais, sudarydami „reakcijos“ įspūdį. Tipinis pavyzdys – numušto Malaizijos lėktuvo atvejis, kai kiekvieną pranešimą apie lainerio žūtį akimirksniu atakuodavo botai, palikdami kritiškas žinutes ir nuorodas į „teisingus“ prokremliškus straipsnius.

Botai negali vystyti normalaus pokalbio, juo labiau atsilaikyti prieš rimtą oponentą, tačiau jų stiprioji pusė – kiekybė. Rimtą ir aktualią informaciją jie gali paversti jos pačios karikatūra, užtvindydami temą nerišliais ir absurdiškais komentarais, o masinė botų ataka pajėgi iš viso nulaužti resursą.

Be to, formaliai neegzistuojančių trolių (palyginkime su hibridiniais kariais „jų ten nėra“) galia pradėta didinti, vis labiau siejant jų darbą su tam tikrais valstybiniais užsakymais ir „nepriklausoma“ žiniasklaida.

Į pagalbą troliams valstybiniu lygiu

„Ne, mes nekuriame sistemų, kurios stebėtų internetinę erdvę, juo labiau kad platintų joje kokią nors informaciją. Tokio pobūdžio darbais mes neužsiimame“, – šypsosi „RIA Novosti“ žurnalistams informacinių technologijų įmonės „Iteranet“ direktorius I. Mackevičius ir atsisveikina su jais, leisdamas suprasti, jog komentarų šia tema nebebus.

Žiniasklaidos dėmesys paaiškinamas. Jis prasidėjo, kai rusiškas žinių portalas „Komersant“ pateikė žinių 2012 m. sausį paskelbtus tris uždarus konkursus. Jų užslaptinimo pagrindas buvo vyriausybės 2011 m. gruodžio 23 d. potvarkis N1116–36, ribojantis 2012 m. Rusijos gynybos biudžeto lėšų paskirstymo duomenų viešinimą.

Jevgenijus Prigožinas (viduryje). Įdomi ir neatsitiktinė analogija: su juo siejami ir vadinamieji žalieji žmogeliukai, ir trolių armija.
Jevgenijus Prigožinas (viduryje). Įdomi ir neatsitiktinė analogija: su juo siejami ir vadinamieji žalieji žmogeliukai, ir trolių armija.

Tačiau iš savų šaltinių žurnalistams pavyko sužinoti ne tik šiems projektams skirtų pinigų sumą (mažiausiai 30 mln. rublių), bet ir kitas dėmesio vertas smulkmenas. Valstybinis visų trijų konkursų užsakovas įvardytas kaip karinis dalinys Nr. 54939, o bendra konkursų užduotis – sukurti naujas interneto erdvės monitoringo ir pranešimų platinimo sistemas. Kaip nurodoma, pirmojo konkurso objektas – sistema „Disput“, jos sąmata – 4,41 mln. rublių, skirta internetinių centrų ir regioninių socialinių tinklų žvalgybai.

Antrasis konkursas paskelbtas sistemai, susijusiai su netiesiogine įtaka ir vadovavimu interneto tinkle (šifras „Monitor-3“, sąmata – 4,99 mln. rublių). Paskutinis konkursas yra sistemai „Štorm-12“ (sąmata – 22,8 mln. rublių), skirtai specialiosios informacijos socialiniuose tinkluose skelbimui, masiniam platinimui ir atnaujinimui. Nesunku įtarti, kad visos trys sistemos tarpusavyje susijusios ir veikia pagal bazinį protokolą kaip viena struktūra „stebėjimas-analizė-reakcija“, siekiant operatyviai paveikti visuomenės nuomonę ir formuoti ją norima linkme per informaciją socialiniuose tinkluose.

Pasidomėjus, kas yra paslaptingasis užsakovas – karinis dalinys Nr. 54939, paaiškėjo, jog jis pavaldus Rusijos išorinės žvalgybos tarnybai (SVR). Ne ką mažiau įdomus ir užsakymo vykdytojas – įmonė „Iteranet“ atsirado 1999 m. kaip dujų bendrovės „Itera“ (priklausančios valstybinei įmonei „Rosneft“) IT padalinys. „Itera“ turėjo apie 150 atstovybių ir filialų ne tik Rusijoje, bet ir Nepriklausomų Valstybių Sandraugoje, Baltijos valstybėse, Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV). Nuo 2004 m. „Iteranet“ pradėjo teikti paslaugas ir kitiems užsakovams. Vėliau ji tapo savarankiška įmone, kurios 38 proc. akcijų registruota Kipre. Tarp įmonės klientų – „Rostelekom“, „Rusijos geležinkeliai“, vyriausybinės įstaigos, įskaitant ir Rusijos federalinę saugumo tarnybą (FST). Minima, kad 2008–2009 m. „Itera“ tapo FST Informacinio saugumo centro ryšio paslaugų tiekėja, taip pat kūrė FST Interneto stebėsenos ir pranešimų analizės centrą.

Beje, paskutinis akcentas: dabartinis „Iteranet“ generalinis direktorius I. Mackevičius, ne itin noriai bendravęs su žiniasklaidos atstovais, yra buvęs Kriptografijos, ryšių ir informatikos instituto viršininko pavaduotojas. Šis institutas – tai struktūrinis FST akademijos padalinys...

Cenzūra (!)

Dar vienas trolių galios stiprintuvas (lygiagretus jų veiklai) – kitos nuomonės slopinimas. Rusija vis labiau izoliuojasi nuo pasaulio, ir vienas tokios izoliacijos požymių – kalbos apie galimybę išvis atjungti pasaulinį tinklą, pereinant prie rusiško interneto „Čeburaška“ ir savos paieškos sistemos. Tačiau tuomet Rusijos lauktų Šiaurės Korėjos likimas.

Kol kas šio žingsnio žengti nesiryžtama, bet yra ir minkštųjų variantų – dalinis informacinės erdvės cenzūravimas, pritaikant juridinius ar techninius svertus. Jau yra buvę nemažai atvejų, kai interneto vartotojai buvo patraukti administracinėn ar net baudžiamojon atsakomybėn neva už ekstremizmą, terorizmo propagavimą ar tikinčiųjų jausmų įžeidimą, o troliui iš esmės galima pritaikyti bausmę tik už chuliganizmą ar viešą įžeidimą, bet ar nors vienas trolių fabriko darbuotojas buvo nubaustas?

Visame šiame medijų fabrike dirba apie 250 žurnalistų, kurie iš esmės mažai kuo skiriasi nuo trolių ir dirba tame pačiame pastate, tačiau yra įteisinti.

Be to, į pagalbą cenzūrai gali būti pasitelktos ir automatizuotos ar pusiau automatizuotos sistemos. Pvz., „Echo Moskvy“ mini, jog Rusijos Federacijos prezidento administracija užsakė tyrimą, kaip pagerinti interneto turinio kokybę ir pasitikėjimo lygį. Realybėje tai pasireikštų informacijos srauto filtravimu ir anoniminių vartotojų veiklos blokavimu, žinoma, tik tų, kurie skelbia ir dalijasi informacija, neįtinkančia tyrimo užsakovams. Šis darbas patikėtas įmonei „Giprosviazj“, o nurodoma bendra projekto sąmata siekia 1,35 mln. rublių.

Dar viena alternatyva visiškai informacinei izoliacijai – paversti trolių priebėga žiniasklaidos šaltinius, padarant juos visaverčiais informaciniais partneriais.

Ši naujiena vėlgi susijusi su J. Prigožino verslu. Portalo RBK žurnalistai aptiko medijos įmonių grupę, kuri išaugo vos per porą metų (2014–2016) ir sutelkė 16 informacinių portalų, kurių auditoriją sudaro bemaž 36 mln. vartotojų peržiūrų per mėnesį. Pagrindinis portalas – Federalinė naujienų agentūra (FAN), smulkesni – „Ekonomika segodnia“, „Inforeaktor, „PolitRossija“, „Žurnalistskaja Pravda“ ir kiti. Visame šiame medijų fabrike dirba apie 250 žurnalistų, kurie iš esmės mažai kuo skiriasi nuo trolių ir dirba tame pačiame pastate, tačiau yra įteisinti. Oficialiai – tai privati kompanija, kurios veikla finansuojama už reklamą gautomis lėšomis. Bet dabartinėje autoritarinėje Rusijoje verslas ir politika senokai žengia išvien, jie supainioti abipusių interesų, todėl kalbėti apie privačią iniciatyvą – mažiausiai naivu, lygiai kaip naivu vadinti apmokamų trolių komentarus visuomenės nuomone...

Informacinė agresija: taikinys – užsienis

Disponuodama tokiais pajėgumais, trolių armija gana greitai pradėjo nebesitenkinti įtaka vien Rusijos vidinei auditorijai. Jos veikla pradėjo ryškėti ir artimajame užsienyje (kalbant Kremliaus geopolitikos terminais), t. y. buvusioje posovietinėje erdvėje.

Pirmieji organizuoto trolių darbo požymiai Ukrainos interneto segmente pradėjo rastis 2007 m. pabaigoje – 2008 m. pradžioje. Populiarių interneto puslapių komentarų skiltyse atsirado vieningos dviejų trijų paskyrų grupės su aiškiai apibrėžtomis rolėmis, istorijomis ir tarpusavio palaikymu. Buvo matyti, kad viena paskyra galėjo naudotis skirtingi žmonės, bet bendra virtualaus personažo legenda per daug nekisdavo. Orkų aktyvumo pakilimas sutapo su Rusijos kariuomenės įsiveržimu į Gruziją. Visas personažų ir metodų spektras buvo panaudotas vėliau per Maidano įvykius ir tęsiasi iki šiandien.

Informacinei agresijai prieš Ukrainą buvo mesti ne tik eiliniai troliai, bet ir sunkioji ginkluotė: botų tinklai, „naujienų agentūros“. Anksčiau minėtoje su J. Prigožinu siejamoje medijos įmonių grupėje rasime ir tokių portalų, kurie pristato save ukrainietiškais, pvz., „KievSMI“ ir „Novostnoje Agenstvo Charkova“. Iš esmės tai vadinamųjų netikrų naujienų (angl. fake news) platinimo kanalai.

Trolių medija. Melagingų propagandinių naujienų portalai sulaukia nemažai peržiūrų (skaičiai nurodyti tūkstančiais, periodas: 2017 m. sausio 1–kovo 15 d.)
Trolių medija. Melagingų propagandinių naujienų portalai sulaukia nemažai peržiūrų (skaičiai nurodyti tūkstančiais, periodas: 2017 m. sausio 1–kovo 15 d.)

Kiek sunkiau Rusijos propagandistams sekasi plėsti informacinio karo veiksmus NATO erdvėje. Trolių darbą apsunkino kitoks mentalitetas, o svarbiausia, kalbų barjerai. Buvusioje posovietinėje teritorijoje šiam darbui galima užverbuoti penktakolonininkus, kurie dar moka rusiškai, bet labiau į Vakarus rasti tinkamų darbuotojų nėra taip lengva, todėl naudojamasi rusų emigrantais, iš pradžių apdorojus juos „bendro rusų pasaulio“ doktrina. Dažnai jiems net nereikia materialinio atlyginimo – žaidžiama jų nostalgija ir prisirišimu prie istorinės tėvynės. Kalbant apie Rusijos trolių industriją, trolių fabrikuose yra specialios grupės, kurių nariai atrenkami pagal kalbų mokėjimą ir gauna didesnį atlyginimą už darbą su užsienio auditorija. Minima, jog kai kuriems jų kartkartėmis netgi organizuojamos išvykos į užsienį, kad darbuotojas geriau susipažintų su tenykšte situacija, vyraujančiomis nuotaikomis ir pan.

Trolių „kovos su Vakarais“ darbas paprastas – demoralizuoti, dezorganizuoti, skaidyti visuomenę, piršti jai nepasitikėjimą ne tik valdžia ir jos institucijomis, bet ir menkinant vertybes ir nuostatas. Paprastai atakuojamos kokios nors potencialiai jautrios vietos, pvz., troliai, dirbantys su JAV auditorija, bando eskaluoti tokias temas, kaip ginklų politika, juodaodžių teisės; Europoje pagrindinės temos – ES integralumas ir jos supriešinimas su NATO, islamo Europoje aktualijos. Be to, kai kuriose šalyse galimas ir labiau tikslinis darbas, atsižvelgiant į kokį nors istorinį kontekstą, pagal kurį jau konstruojami savi naratyvai, pvz., Lietuvoje tai būtų „partizanų ir žydšaudystės“, o Latvijoje ir Estijoje – „SS legionų“ baubas.

Žinojimas – pusė pergalės

Atrodo, kad vis didesnis skaičius žmonių pradeda sužinoti apie trolius ir suvokti jų keliamą pavojų. Tai liudija tam tikras mąstymo pertvarkas. Juk anksčiau visuomenei įtakos darydavo charizmatiškas oratorius, kalbantis miniai, o dabar suprasta, kad naudojantis esamais komunikacijų kanalais, kolektyvinę nuomonę galima keisti nepastebimai, neva tai iš apačios, sudarant įspūdį, jog tokius pokyčius iššaukė natūrali įvykių eiga.

Beje, apmokamų internetinių komentatorių veikla, vertinant šiek tiek labiau atsietai, Vakaruose jau kuris laikas įvardijama terminu astroturfing, kuris siejamas su augalų kultūrų auginimu dirbtinėje terpėje, norint pabrėžti analogiją, kad pažiūras taip pat įmanoma suformuoti ir auginti visiškai dirbtinai.

Žinoma, efektyvi indoktrinacija, arba smegenų plovimas, daug efektyvesni ten, kur vyrauja visiška informacijos kontrolė ir cenzūra. Totalitariniai režimai būtų ideali iliustracija šiai nuostatai. Tačiau čia reikalinga pastaba: beveik penkiasdešimt metų po to, kai Winstonas Churchillis pasakė savo žymiąją Fultono kalbą, vyravo nuomonė, kad demokratinėje terpėje masiškai indoktrinuoti visuomenės neįmanoma arba labai sunku. Deja, per paskutiniuosius du dešimtmečius tenka vis labiau įsitikinti, kad realybė kiek kitokia.

Reikia ne tik domėtis informacinio karo eiga ir lavinti kritinį požiūrį, būtina apskritai tobulinti kovos prieš trolius mechanizmus bei procedūras.

Juo labiau kad troliai patys dangstosi demokratinėmis žodžio ir įsitikinimų laisvėmis, ir eliminuoti jų keliamą žalą galima tik dviem principiniais būdais: 1) ignoruojant, blokuojant patį trolį arba demaskuojant ir taikant jam teisines priemones; 2) kovojant prieš dezinformaciją ir skiepijant visuomenei imunitetą melagingoms žinioms.

Kad ir kaip būtų, informacinio ir kibernetinio karo fronte artimiausiu metu aprimimo nenumatoma. Šių metų kovą pasirodžiusioje JAV žvalgybos bendrijos ataskaitoje minima, kad Rusija, Kinija, Iranas ir Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika bus pagrindinės valstybės, kurios vykdys kibernetines operacijas, siekdamos savo strateginių tikslų, o jų kibernetiniai ginklai bus tobulinami. Prognozuojama, jog Rusija šiemet užsiims dar platesnio masto virtualiomis atakomis, ypač prieš Ukrainą, taip pat reikėtų laukti didesnio zondavimo siekiant išaiškinti JAV ir NATO silpnąsias vietas, taip pat bandymų kelti priešpriešą ir didinti įtampą tarp euroatlantinės ašies partnerių. Todėl mums, gyvenantiems demokratiškoje informacinėje visuomenėje, neužtenka būti vien informacijos vartotojais. Reikia ne tik domėtis informacinio karo eiga ir lavinti kritinį požiūrį, būtina apskritai tobulinti kovos prieš trolius mechanizmus bei procedūras.

CTV News, RBK, d3ru, 24tv.ua, datacenterdynamics.com nuotr.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GYNYBA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"