Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
GYNYBA

Šturmo šautuvas: pradžia

 

Nesidomintys ginklų istorija šturmo karabiną dažnai priima kaip duotybę. Jie net neįsivaizduoja, kad buvo tokie laikai, kai masė karių buvo ginkluoti paprastas keliašūviais ranka pertaisomais karabinais. Ir tai buvo ne taip seniai – vos daugiau nei prieš pusę amžiaus. Kaip atsirado ši nauja ginklo rūšis ir kokia jo raida Europoje? 

Viskas prasidėjo nuo šovinio

Jau ruošdamasis revanšui už patirtą pralaimėjimą I pasauliniame kare, Trečiasis reichas siekė perginkluoti savo kariuomenę taip, kad ji būtų kuo pranašesnė už potencialius varžovus. Be kita ko, Vokietijos lengvųjų ginklų konstruktoriai atkreipė dėmesį ir į naujo tipo šovinio koncepciją.

Eksperimentiniai L. Forgrimlerio bandymai, kurių nespėta pradėti gaminti masiškai.
Eksperimentiniai L. Forgrimlerio bandymai, kurių nespėta pradėti gaminti masiškai.

Priežastį, paskatinusią šios srities tyrinėjimus, galima įvardyti paprastai: kariuomenėje tuomet vyravo du pagrindiniai lengvieji pėstininko ginklų tipai – šautuvas, pritaikytas šaudyti galingais 7,92x57 mm šoviniais ir pistoletas-kulkosvaidis, šaudantis 9x19 mm šoviniais. Abu jie turėjo savo privalumų ir trūkumų. Šautuvas ar karabinas greitošauda negalėjo prilygti pistoletui kulkosvaidžiui, o pastarasis nepasižymėjo preciziniu taiklumu ir galia šaudant didesniais atstumais. Vienas karys negalėjo būti ginkluotas abiem ginklų tipais vienu metu. Natūraliai kilo klausimas: ar galima suderinti didelę greitošaudą ir didelį šūvio nuotolį?

Praktinis šios problemos sprendimas šaunamojo ginklo istorijoje būtų reiškęs laimėjimą, savo reikšme prilygstantį bedūmio parako išradimui. Šią dilemą galėjo išspręsti tik naujo tipo šaudmuo. Pistoleto šovinys buvo per silpnas šaudyti kelių šimtų metrų atstumais, o šautuvo – per daug galingas, kad būtų naudojamas automatiniame ginkle. Per didelė atatranka būtų dariusi neigiamos įtakos taiklumui šaudant automatine ugnimi, be to, automatinis mechanizmas tokios galios nebūtų ilgai atlaikęs.

Tad pirmoji užduotis buvo sukurti tarpinį šovinį, kurio optimalios charakteristikos būtų pritaikytos tokio tipo ginklui. 1940 m. iš keleto eksperimentinių variantų buvo atsirinktas tinkamiausias, sukurtas įmonėje „Polte Armaturen-und-Maschinenfabrik A.G.“. Ginkluotės valdybos biurokratai kurį laiką painiojosi, vadindami šią naujovę tai automatinio karabino, tai pistoleto šoviniu, kol galiausiai buvo pasirinkta vadinti trumpuoju šoviniu (vok. Kurzpatrone).

Nuo 1942 m. šis 7,92×33 mm šovinys su smailiagale kulka pradėtas gaminti masiškai. Šovinys buvo pakankamai galingas, be to, lengvas, jo kulka skriejo gana tiesia trajektorija, taikantis iki pusės kilometro, o kaunamąsias savybes išlaikė iki vieno kilometro atstumu. Kelias naujo tipo šaulio ginklui buvo atviras.

Sunkusis pistoletas kulkosvaidis tampa šturmo šautuvu

Lygia greta buvo kuriamas ir naujas ginklas – nuo koncepcijos iki masinės produkcijos. Kariuomenės Ginkluotės valdyba tikėjosi, kad naujasis ginklas, tuo metu vadinamas sunkiuoju pistoletu kulkosvaidžiu (vok. Schwere Maschinenpistole), pėstininkams atstos įprastinį šautuvą, pistoletą-kulkosvaidį, o turint omenyje ugnies galią, skyriaus sudėtyje kompensuos netgi lengvąjį kulkosvaidį.

Kol buvo kuriami šaudmenys, 1938 m. pavasarį Ginkluotės valdyba sudarė sutartį su Hugo Šmaiserio vadovaujama įmone „C. G. Haenel“, užsakydama įgyvendinti šį projektą. Netrukus ginklas buvo pervardytas automatiniu karabinu (vok. Maschi-nenkarabiner, MKb). Pirmasis bandomasis egzempliorius buvo pateiktas įvertinti nepraėjus porai metų. Tuo metu panaši sutartis buvo sudaryta ir su firma „Walther“, kuri pateikė savo variantą maždaug po pusmečio – 1941 m. pradžioje. Skubotai pagaminto ginklo rezultatai buvo patenkinami, taigi jis buvo tobulinamas visus metus. Prasidėjusi karinė kampanija Rytuose diktavo savas sąlygas ir 1942 m. vasarį abi įmonės gavo nurodymą kuo greičiau pateikti bandomąsias partijas (po 200 vnt.) naujųjų gaminių, pavadintų MKb.42(H) ir MKb.42(W).

Deja, „Walther“ tuo metu tegalėjo pateikti tik vieną, o „C. G. Haenel“ – ne daugiau penkiasdešimties pavyzdžių, bet abu gamintojai užtikrino, kad masinę gamybą galės pradėti iki metų pabaigos. Šiems planams nebuvo lemta išsipildyti – po oficialaus pristatymo ir bandomųjų šaudymų Ginkluotės valdyba papildė reikalavimų sąrašą, be to, atsirado nenumatytų trukdžių: „Walther“ nespėjo tinkamai parengti gamybos linijos, o jo konkurentui iškilo problemų dėl subrangovų.

Išardytas StG45: amerikiečių tiriamoji nuotrauka.
Išardytas StG45: amerikiečių tiriamoji nuotrauka.

Bene vienintelis pozityvesnis dalykas – tuo metu, kalbant apie naująjį ginklą, pradėjo įsigalėti pavadinimas „šturmo šautuvas“ (vok. Sturmgewehr). Yra hipotezė, kad šį pavadinimą pristatymo metu davęs pats Adolfas Hitleris, tačiau veikiausiai tai tik istorinė legenda: kituose šaltiniuose teigiama kaip tik atvirkščiai – esą diktatorius iš pat pradžių buvo prieš visiškai naujo tipo ginklo kūrimą, baimindamasis, kad tokiu atveju bus nurašyta daug esamos ginkluotės, ir Ginkluotės valdyba, pristatydama Reicho viršūnėms MKb, pozicionavo jį kaip MP43A, t. y. vėl pateikė kaip pistoletą-kulkosvaidį, nenorėdama nepageidaujamo dėmesio.

Šiaip ar taip, bandomoji šturmo šautuvų partija, ginkluotės ministro Alberto Špėro nurodymu, 1943 m. pradžioje buvo pasiųsta į Rytų frontą. Nemažai jų teko divizijai „Viking“. Karių atsiliepimai buvo geri, H. Šmaiserio konstrukcija pasirodė kiek sunkesnė, tačiau patikimesnė, ir jo modelis buvo pasirinktas kaip bazinis variantas – beliko pataisyti kai kuriuos neesminius trūkumus. Vėliau ginklas dėl įvairių biurokratinių peripetijų buvo žymimas kaip MP43, MP44, galiausiai – StG44, tačiau esminė jo konstrukcija praktiškai nesikeitė. Jį galime laikyti konstrukciškai sėkmingu ginklu, pasižymėjusiu ne tik naujomis savybėmis, bet ir masiškai gaminamu.

Nuo 1943 m. birželio iki 1945 m. balandžio, paties H. Šmaiserio teigimu, buvo pagaminta iki 424 000 naujųjų šturmo karabinų (įskaitant gamintus ne tik „C. G. Haenel“, bet ir „Erfurter Maschinenfabrik“ (ERMA), „Steyr-Daimler-Puch A.G.“, „Sauer & Sohn“). Tačiau nuolatinė šaudmenų stoka ir tai, kad StG buvo pradėtas gaminti per vėlai, trukdė jam daryti įtaką karo eigai. Beje, trofėjinius StG dar karui nesibaigus jau naudojo tiek antinacinio, tiek antisovietinio judėjimų kovotojai, įskaitant ir Lietuvos laisvės kovų dalyvius. Karas šturmgevėrui nesibaigė ir po 1945-ųjų...

Karas baigėsi? Bet tik ne StG44

Atrodo, kad kapituliavus Reichui, šturmgevėro istorijoje būtų galima padėti tašką. Tačiau denacifikuota ir padalinta Vokietija neatsisakė šio ginklo. Rytų sektoriuje likę StG44 gavo indeksą MPi.44 ir buvo išdalinti naujai suformuotoms jėgos organizacijoms. Nacionalinėje liaudies armijoje (Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) kariuomenė) jie naudoti trumpiau (kol buvo pakeisti VDR AK versijomis), o VDR liaudies policijoje išsilaikė net iki 1962 metų. Tam tikras kiekis StG buvo nusėdęs ir kitose buvusio Reicho dominijose, pvz., socialistinėmis tapusiose Čekoslovakijoje ar Jugoslavijoje.

Parlamento gynėjas. Aiškiai matomas StG44 su nestandartine, veikiausiai savadarbe buože, ko gero, tai arbakaro reliktas, arba kino studijos rekvizitas.
Parlamento gynėjas. Aiškiai matomas StG44 su nestandartine, veikiausiai savadarbe buože, ko gero, tai arbakaro reliktas, arba kino studijos rekvizitas.

Pastarojoje vokiškais šturmgevėrais net iki 1980-ųjų buvo apginkluoti oro desanto kariai. Buvo net paleista šovinių gamybos linija (gamintojas – „Prvi Partizan“). Žinoma, ideologiškai tai ne itin derėjo su „nacių ginklo“ naudojimu socializmo gynyboje, ypač po to, kai Rytų blokas jau gavo „pažangiausią pasaulyje“ AK. Tačiau to stengtasi tiesiog neafišuoti, o progai pasitaikius, nemaža dalis sandėliuose turimų StG buvo perleisti įvairiems „nacionalinio išsilaisvinimo judėjimams“ Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje ir Azijoje. Keistoka matyti nuotraukose, pvz., Vietkongo kovotoją, laikantį rankose klasikinį H. Šmaiserio kūrinį, tačiau dar didesni kuriozai galėjo vykti kolonijoniame Alžyre, kur StG turėjo tiek dalis prancūzų legionierių, tiek ir Alžyro sukilėlių... Buvę jugoslaviški ir čekiški StG, nusėdę Artimuosiuose Rytuose, vėliau migravo po visą regioną – jų pastebėta ne tik Palestinos išsivadavimo organizacijos narių rankose, bet ir abiejų Persijos įlankos kampanijų metu, taip pat ir iki šiol besitęsiančiame Sirijos konflikte. Pvz., 2012 m. vaizdo įraše užfiksuoti brigados „Al-Tawhid“ kovotojai, ginkluoti šiais ginklais. Minima, jog apie 5 000 StG kartu su šoviniais jie galėjo gauti iš Alepo arsenalo.

Šie faktai rodo ne tik stebėtiną H. Šmaiserio kūrinio gyvastingumą, bet ir tai, kad pavykęs ginklas neturi tautybės ir yra viršesnis už bet kokią ideologiją...

„Prietaisas 06“ ir jo kūrėjas

Kad ir kaip būtų keista, bet net karui einant į pabaigą, vokiečiai žiūrėjo į ateitį. StG44 neturėjo būti amžinas etalonas; tai buvo tik kelio pradžia. Mauzerio ginklų gamyklai priklausantis Ginklų tyrimų ir ginkluotės vystymo institutas, vadovaujamas O. Losnicerio, kūrė įvairius perspektyvinius projektus iki pat 1945-ųjų.

Kęstučio apygardos partizanai broliai Stanislovas Milkintas-Riteris (kairėje) ir Juozas Milkintas-Maršalis, ginkluoti StG44. Okupacijai užsitęsus, vėliau šiems ginklams pradėjo trūkti šovinių.
Kęstučio apygardos partizanai broliai Stanislovas Milkintas-Riteris (kairėje) ir Juozas Milkintas-Maršalis, ginkluoti StG44. Okupacijai užsitęsus, vėliau šiems ginklams pradėjo trūkti šovinių.

Lengvaisiais ginklais čia užsiėmė vadinamasis 37-asis skyrius. Jame nuo 1936 m. dirbo konstruktorius L. Forgrimleris. Šį gabų inžinierių O. Losniceris pastebėjo Krupo gamykloje ir jį pasikvietė į savo vadovaujamą institutą. Iš pradžių L. Forgrimleris užsiėmė aviacinių kulkosvaidžių vystymu, vėliau dirbo prie naujo kulkosvaidžio MG45 projekto. Vienas įdomesnių jo vykdytų darbų –“Prietaisas 06“ (vok. Gerät 06). Tai buvo eksperimentinio automatinio karabino, turėjusio pakeisti visai dar neseną StG44, prototipas. Užbaigtas L. Forgrimlerio kūrinys turėjo vadintis MP45 arba StG45. Nuo jau esamo šturmo šautuvo jis turėjo skirtis labiau precizišku mechanizmu. Manyta, kad tam tikslui bus galima pritaikyti rutuliukais užrakinamą spyną, panašiai kaip MG42 kulkosvaidyje, užtaisymo impulsui naudojant trumpą dujų stūmoklį. Šį mechanizmą jis kūrė kartu su kolega V. Štėle. Vėliau jis šį tą pakeitė. Rezultatas buvo automatinis mechanizmas su pusiau užrakinama spyna, kuris buvo žymimas indeksu Gerät 06(H) – nuo vokiško žodžio halbverriegelt (liet. pusiau užrakinta).

StG45 turėjo daugiau pranašumų – nors iš pažiūros dramblotas, jis buvo lengvesnis, geriau balansuotas ir ergonomiškesnis, be to, jo pagaminimo kaštai buvo mažesni (tik 45 reichsmarkės; o StG44 savikaina siekė 70 reichsmarkių). Kiek vėliau jo konstrukcijos pagrindu buvo numatyta ir modifikuota versija – StG45(M) ir netgi trumpoji versija su užlenkiama buože (StG44 toks sprendimas konstrukciškai nebuvo įmanomas). Tačiau „Prietaisas 06“ ir jo modifikacijos taip ir netapo realiu ginklu – prieš pat karo pabaigą buvo pagaminta tik bandomoji sudedamųjų dalių partija ne daugiau kaip trisdešimčiai ginklų.

Tolyn į Vakarus: CEAM ir CETME

Po Vokietijos kapituliacijos Mauzerio gamykla buvo perimta prancūzų. 37-asis skyrius tapo pavaldus Prancūzijos ginkluotės studijų ir gamybos valdybai (pranc. Direction des Etudes et Fabrication d’Armement, DEFA), o 1946–1948 m. prancūzai perkraustė visą gamybos kompleksą į Miulūzą (pranc. Mulhouse) Elzaso srityje ir pervadino jį Miulūzo ginkluotės tyrimų centru (pranc. Centre d’Etudes et d’Armement de Mulhouse, CEAM).

Į centrą perkraustyti L. Forglimleris, Lėfleris ir kiti konstruktoriai ėmėsi naujo darbo – Prancūzijos kariuomenė norėjo turėti savo šturmo karabiną. Prototipu jam buvo pasirinktas StG45, bet netrukus prancūzai staiga nutraukė naują 7.65×35 mm šovinių gamybos liniją, pirmenybę atiduodami amerikietiškam .30 šoviniui. Lėflerio sukurtas prototipas buvo pasirinktas kaip bazinis variantas, pavadintas CEAM Modèle 1950. Tačiau tolesnis šio modelio vystymas buvo nutrauktas dėl ekonominių ir politinių priežasčių – Indokinijos karo ir NATO standartizacijos procedūrų.

Lėfleris dar bandė savo jėgas, kurdamas ginklus 7.5×54 mm ir 7.62×51 mm NATO šoviniams, išbandydamas ne tik klasikinę, bet ir bullpup konstrukciją, o apie 1960-uosius grįžo į tėvynę ir įsidarbino koncerne „Rheinmetall“. Netrukus buvo reorganizuota, o paskui panaikinta ir CEAM.

Suprojektuoti ginklai liko istorijai, o prancūzai perėjo prie MAS produkcijos. Tuo pat metu L. Forgrimlerio biografija klostėsi kiek kitaip. 1950-aisiais (kiti šaltiniai mini, jog metais anksčiau) jis paliko CEAM ir emigravo į Ispaniją. (Koks ryškus skirtumas, palyginti su, pvz., vokiečių ginklininkų H. Šmaiserio ar K. Horno, patekusių į sovietų kontroliuojamą sektorių, likimais!) Čia jį su džiaugsmu priėmė valstybinė įmonė – Specialiųjų medžiagų techninių studijų centras (isp. Centro de Estudios Técnicos de Materiales Especiales, CETME). Čia L. Forgrimleris pateikė naują projektą LV-50, pritaikytą seniesiems 7,92×33 mm šoviniams. Tas paskatino tolesniam darbui.

Prancūziškas CEAM šturmo šautuvas – pokarinė L. Forgrimlerio konstrukcija.
Prancūziškas CEAM šturmo šautuvas – pokarinė L. Forgrimlerio konstrukcija.

Ispanai tuo metu turėjo savo šovinį M53 (7,92x40 mm) ir pritaikyti esamą konstrukciją nebuvo sunku. Taip atsirado automatinis karabinas Modelo 2. Deja, greitai M53 pakeitė unifikuotas NATO šovinys. Naujasis šaudmuo pasirodė esąs per galingas jau suprojektuotiems ginklų variantams, todėl CETME ėmėsi kompromiso: formaliai šovinys liko standartinis, tačiau jo parako užtaiso ir kulkos svoris buvo sumažinti. Šiam šoviniui L. Forgrimlerio vadovaujamas konstruktorių biuras sukūrė CETME Modelo A – tikrai labai vykusį pokario šturmo karabino variantą, kuris iškart buvo priimtas į ginkluotę, o nuo 1957 m. pradėtas gaminti masiškai. Jau 1958 m. pasirodė ir šiek tiek patobulintas Modelo B, o 1964 m. – Modelo C, jau galintis šaudyti įprastais NATO šoviniais. Tuo pat metu buvo pradėti bandymai pritaikyti CETME mažo kalibro 5,56x45 mm šoviniui. Rezultatas – Modelo L, kuris buvo priimtas į ginkluotę 1984 metais.

CETME šturmo karabinus galima laikyti kūrybiška vokiečių mokyklos tąsa. Buvo įgyvendintos ir ištobulintos StG45 koncepcijos, pagerėjo komponuotė ir dizainas, daugelį detalių imta ne frezuoti, o štampuoti – atsirado technologinis gamybos paprastumas ir ekonomija (prisiminkime, jog gaminant StG44, į atliekas patekdavo apie 40 proc. ruošinio metalo). L. Forgrimlerio konstrukcijos CETME buvo naudojami Ispanijos ginkluotose pajėgose iki 1999 m., kol juos pakeitė pagal licenziją gaminami automatiniai karabinai G36.

Ratas užsidaro: atgal į Vokietiją

Jau ispaniškas Modelo 2 atkreipė Vokietijos Federacinės Respublikos (VFR) sienų apsaugos tarnybos (vok. Bundesgrenzschutz) dėmesį. Tačiau 1956 m. ketinimas apginkluoti pasieniečius ispaniška produkcija buvo atšauktas, vietoj jų buvo nupirkti belgiški FN FAL (G1). Užtat ką tik susikūręs bundesveras užsisakė bandomąją CETME partiją išbandymui. Kariškiai nusprendė, kad jis labiau tinkamas negu šveicarų SIG SG510 (G2) ir amerikiečių AR10 (G4).

Apie 1957-uosius VFR vyriausybė išsirūpino ispanų licenziją CETME automatiniams karabinams. Jų gamyba turėjo užsiimti vokiečių kompanija „Heckler & Koch“ (beje, irgi įkurta buvusių Mauzerio gamyklos inžinierių). O CETME 1958 m. modelis buvo originalaus „H&K“ kūrinio (G3) pagrindas. 1959 m. sausį bundesveras G3 oficialiai priėmė į ginkluotę.

Iš pradžių ginklas atrodė gana senamadiškai – medinė buožė, perforuotas apsodas. Vėliau buvo sukurtos kitos modifikacijos – G3A3 su polimerine ir G3A4 su teleskopine metaline buože; patobulinti jų taikikliai, ugnies slopintuvai ir pan. Komerciškai ginklas buvo labai sėkmingas – jį naudojo apie 40 šalių jėgos organizacijos, buvo suteikta ne mažiau 18 gamybos licencijų. Patys vokiečiai jį naudojo iki 1997-ųjų, t. y. 4 dešimtmečius! Dar ir dabar šis ginklas tebėra bundesvero rezerve.

Šturmo karabinai toliau evoliucionuoja. Sugretinus pirmuosius ir tolesnius automatinių karabinų pavyzdžius, matyti tolygi jų raida ir palaipsniui tobulėjantis dizainas. Be abejo, šturmo karabino istorijoje būta ir daugiau konstruktorių bei jų bandymų vienaip ar kitaip įgyvendinti šią idėją. Tačiau nedera užmiršti, kad pagrindiniai koncepciniai šio ginklo sprendimai jau buvo išspręsti II pasaulinio karo metais...

KAM, guns.com, zib-militaria.de, thefirearmblog.com, modernfirearms.net, flicr.com nuotr.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GYNYBA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"