Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
GYNYBA

Rusijos armija: „technologai“ prieš „burtininkus“

 
Rusijos kariai / 
Rusijos kariai /  AFP/Scanpix nuotrauka

Balandžio 14 dieną, Rusijos generalinio štabo pagrindinio operacijų direktorato generolas pulkininkas Sergejus Rudskojus pranešė, kad Sirija perėmė 71 iš 103 Jungtinių Valstijų ir sąjungininkų paleistų kruizinių raketų. Po šia informacija slėpėsi žinutė, kad net prieš 30 – 40 metų pagamintos Sirijos oro gynybos sistemos sugebėjo apsisaugoti nuo modernių Jungtinių Valstijų ginklų, rašoma Jamestown.org.

Rusijos Užsienių reikalų ministerijos ginklų kontrolės ir neplatinimo departamento direktorius Vladimiras Jermakovas primygtinai tvirtino, kad „karinis-technologinis balansas radikaliai pasikeitė Rusijos naudai“. Kiek anksčiau, tą patį mėnesį, Rusijos Užsienio žvalgybos tarnybos direktorius Sergejus Naryškinas Septintosios Maskvos pasaulinio saugumo konferencijos dalyviams pasakė, kad „vyksta žiauri tradicinių vertybių, tokių, kaip religija, tauta, šeima, ir net lytis erozija, dengiantis laisvės pretekstu. Vadinamosiose demokratinėse valstybėse daugumos interesai yra atvirai pažeidžiami“. Tokie pretenzingi teiginiai negali būti aiškinami vien kaip Rusijos salvės informaciniame kare prieš Vakarus. Panašu, kad aukšto lygio už gynybą ir saugumą atsakingų Rusijos pareigūnų galvose egzistuoja visai „kitas pasaulis“, kaip sykį apie Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną išsireiškė Vokietijos kanclerė Angela Merkel.

Įsitikinęs, kad didelis Rusijos branduolinis arsenalas užtikrina Maskvai lemiamą balsą sprendžiant bet kokią tarptautinę problemą, Borisas Jelcinas buvo šokiruotas, kuomet Rusijos priešinimąsi Vakarai tiesiog ignoravo.

Šis pastebėjimas verčia susimąstyti apie viskam atsparią Rusijos strateginės karinės minties mokyklą, kurios šalininkus istorikas Williamas C. Fulleris vadina „burtininkais“. „Burtininkai“ laikosi nuomonės, kad unikalios Rusijos karių savybės gali kompensuoti techninį bet kurio priešo pranašumą. Ištisus šimtmečius šios mokyklos atstovai laikėsi tos pačios nuomonės, tačiau grindė savybes skirtingomis idėjomis – nuo karių religingumo ir tikėjimo, iki nacionalinio Rusijos charakterio, iki nepailstančio tikėjimo komunizmo idėjomis.

Jau 150 metų „burtininkai“ ir „technologai“ yra įstrigę nesibaigiančioje ideologinėje priešpriešoje. „Technologai“ – kariniai intelektualai, besipriešinantys tradiciniams rusiškiems karinių operacijų vykdymo metodams, grįstiems žmogiškųjų išteklių eikvojimų ir netaupymu. Modernaus karo reikalavimai „technologams“ reiškė, kad Rusija nebegali sau leisti ignoruoti pažengusių karinių technologijų potencialo.

1870 metais „technokratas“ Dmitrijus Miliutinas pamėgino modernizuoti Rusijos imperinę armiją, tačiau susipyko su Michailu Dragomirovu, kurio nuomone mirties baimės įveikimas ir pajėgumas iškęsti kančias buvo pagrindinės išskirtinio Rusijos karinio „šaunumo“ priežastys.

1930 metais Michailo Tukačevskio siūlytos „gilios operacijos“ taktikos idėjos sulaukė paniekos iš Semiono Budiono, kuriam labiau prie širdies buvo kavalerijos atakos. Kaip savo 1959 metų darbe „Militarizmo istorija: Civilis ir Karininkas“ rašo karo istorikas Alfredas Vagtas, „dauguma militaristų, būdami konservatyviais politikoje, yra antimaterialistai“. Ir nors jie galų gale priima naujausią karinę įrangą, „jie visados pasirengę naudotis žmonėmis, o ne įranga – tai yra netgi turėti daugiau žmonių, o ne daugiau įrangos, tokiu būdu atmesdami pastarosios potencialo išmėginimą.“

Rusijos viduje vykstanti diskusija tęsėsi iki kol XX amžiaus pabaigoje Vakaruose įvyko karinių reikalų revoliucija. Žeminanti Rusijos nesėkmė Pirmajame Čečėnijos kare pažadino militaristinės reformos poreikį. Gynybos taryba, kuriai vadovavo tuometinio prezidento Boriso Jelcino liberalus patarėjas Jurijus Baturinas, būtent tuo tikslu ir buvo įkurta ir greitai pasiūlė eliminuoti „didelio masto konfliktą“ (Generalinio štabo žargonu – pasaulinį karą) iš karinio planavimo. Vietoje to kariuomenė turėtų ruoštis vietiniams konfliktams. Per ateinančius penkerius metus kariuomenė ir laivynas buvo sumažinti iki 1,2 milijonų karių. Buvo numatyta, kad antrosios reformos stadijos metu (2001 – 2005 metais) ginkluotosios pajėgos jau susidės vien iš savanorių ir bus sukurta rezervistų treniruočių sistema.

Anuometinis gynybos ministras Igoris Rodionovas (1996 – 1997), klasikinis „burtininkas“, iš karto pasisakė prieš siūlomas reformas. Jis tvirtino, kad nei branduoliniai ginklai, nei gerai paruoštos profesionalios ginkluotosios pajėgos negali atbaidyti potencialaus agresoriaus. Pirminis tikslas turėtų būti visuomenės militarizavimas ir galingo, gerai treniruoto rezervo sukūrimas – potencialių užsienio puolėjų atgrasymas dideliais praradimais ir ilgu, užsitęsusiu ginklu su Rusijos ginkluotais piliečiai. Kitais žodžiais tariant – šalies saugumas būtų užtikrinamas ne patrankomis, tankais ar net kariais profesionalais, o veikiau visuotine visos visuomenės mobilizacija. Borisas Jelcinas Igorį Rodionovą atleido iš gynybos ministro pareigų po mažiau nei metų poste.

Kariuomenės reformavimo užduotis tuomet buvo perkelta „technologui“ Igoriui Sergejevui, kuris tapo naująja gynybos ministerijos galva. Prieš paskiriant į šią poziciją, generolas tarnavo kaip Rusijos strateginių raketų pajėgų vyriausiasis vadas. Išskirtinis kompleksiškumas bei didelė branduolinių raketų galia skatino susitelkti ties edukacija bei treniravimusi. Taigi Rusijos strateginės raketų pajėgos tapo profesionalesnėmis, nei bet kuri kita karinės tarnybos šaka. Igoris Sergejevas buvo pirmasis aukšto rango kariuomenės vadas tarp savo amžininkų, kurie kaip užsispyrę tvirtino, kad „nėra jokios alternatyvos profesionaliai armijai“.

Gilios Rusijos ekonominės krizės XX amžiaus paskutinio dešimtmečio pabaigoje metu, Igoris Sergejevas pasiūlė priešų atgrasymą branduoliniais ginklais padaryti pagrindiniu nacionalinės gynybos ir apsaugos elementu. Tačiau žemės pajėgų generolai iš karto suvokė, kad tokio plano įgyvendinimas sumenkintų jų autoritetą. Generalinio štabo vadas ir tos opozicijos lyderis Anatolijus Kvašninas 2001 metais paskelbė, kad „Rusijos armija primena žmogų, kurio viena ranka yra pernelyg išsivysčiusi [omenyje turėdamas strategines raketų pajėgas], o kita [žemės pajėgos] yra trumpa, silpna ir sudžiuvusi. [...] Aš neleisiu, kad tai tęstųsi.“ Vėlgi, ši pozicija buvo grindžiama ypatingu Rusijos žmonių mentalitetu, jų „tradicine pasaulėžiūra, prioritetais, moralinėmis vertybėmis ir netgi militarizuota sąmonė... Rusijos vertybės skiriasi ir visada ženkliai skirsis nuo civilizuotų Vakarų vertybių“.

Generalinio štabo vadas ir tos opozicijos lyderis Anatolijus Kvašninas 2001 metais paskelbė, kad „Rusijos armija primena žmogų, kurio viena ranka yra pernelyg išsivysčiusi [omenyje turėdamas strategines raketų pajėgas], o kita [žemės pajėgos] yra trumpa, silpna ir sudžiuvusi. [...] Aš neleisiu, kad tai tęstųsi.“

Jėgų balansas tarp Igorio Sergejevo ir Anatolijaus Kvašnino drastiškai pasikeitė 1999 metais, kai NATO vykdė operaciją Jugoslavijoje. Įsitikinęs, kad didelis Rusijos branduolinis arsenalas užtikrina Maskvai lemiamą balsą sprendžiant bet kokią tarptautinę problemą, Borisas Jelcinas buvo šokiruotas, kuomet Rusijos priešinimąsi Vakarai tiesiog ignoravo. „Kodėl jie mūsų nebijo?“ – atidarydamas Rusijos saugumo tarybos sesiją kartojo Borisas Jelcinas. Tuomet Anatolijus Kvašninas su Rusijos desantininkais nusigavo į Kosovą ir paėmė Slatinos oro uostą. Elitui tai tapo mitinių ypatingųjų Rusijos kareivių savybių įrodymu. Boriso Jelcino akyse ši viena ginkluota desantininkų kampanija atstatė Rusijos tarptautinį prestižą. To rezultatas – Rusijos kariuomenės modernizavimo planai dar kartą buvo atidėti.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GYNYBA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"