Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
GYNYBA

Pilietinis pasipriešinimas: nori taikos – ruoškis karui

 
2018 05 14 15:01
Jaunimo demonstracija Kaune po Romo Kalantos mirties /
Jaunimo demonstracija Kaune po Romo Kalantos mirties / Lietuvos ypatingojo archyvo nuotrauka

Prieš 46 metus, gegužės 14 dieną Kaune susidegino Romas Kalanta. 2002 metais, praėjus trims dešimtmečiams nuo šio įvykio Seimas gegužės 14 dieną paskelbė Pilietinio pasipriešinimo diena. Kas yra pilietinis pasipriešinimas ir kuo jis šiandien mums aktualus?

Apie pilietinio pasipriešinimo svarbą LŽ papasakojo Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento prie Krašto apsaugos ministerijos atstovė Luka Lesauskaitė.

Egzistuoja daug manančių, kad kai bus reikalas – eisiu ir ginsiu. Bet kariuomenei tokių po kojomis besimaišančių entuziastų nereikia, kurie nugvelbinėtų ginklus, nemokėdami jais naudotis.

– Kas gi yra pilietinis pasipriešinimas?

– Jei konkrečiai – tai yra pilietinė visuomenės, piliečių nekariniais veiksmais, ne ginklais vykdoma gynyba. Tokio nesmurtinio pasipriešinimo pradininku laikomas Mahatma Gandis. Pradėjęs įvairius tiek bado, tiek tylos protestus, jis mėgino atkreipti dėmesį į Indijos žmonių diskriminaciją. Verta paminėti ir Gene Sharpą, ne kartą nominuotą Nobelio taikos premijai už nesmurto skatinimą, aprašiusį 198 neprievartinius pasipriešinimo būdus – kaip visuomenė, ypatingo režimo, kad ir okupacijos, sąlygomis gali ir turėtų priešintis. Būdų yra labai daug ir įvairių – kelių blokavimas, demonstracijos, mitingai, piketai, žymių žmonių vieši pasisakymai, aiškus ir ryškus simbolių nešiojimas, pamaldos ar mišios, gali būti net įvairios dainos, šiandienine kalba kalbant – įvairūs flashmobai, menininkų performansai, grafičiai. Tai gali būti bet kas, kas leidžia piliečiams atkreipti į save dėmesį. Pačiu blogiausiu atveju – jeigu valstybė yra okupuota ir kariuomenė nebeegzistuoja, tokiu pasipriešinimu galima iškovoti pergalę. Sąmoningas atsisakymas paklusti priešui ir yra pilietinis pasipriešinimas.

– Ar visuomenė žino, kad yra tokia – Pilietinio pasipriešinimo diena?

– 2002 metais Seimas priėmė nutarimą, kad gegužės 14 dieną reikėtų įtraukti į įsimintinų dienų sąrašą. Lietuvoje iš tikrųjų daug tų įsimintinų dienų, tiksliai nepasakysiu kiek, tačiau ši nėra labai žinoma. Teko girdėti, kad prie Kaune esančio paminklo Romui Kalantai laikas nuo laiko vyksta kažkokie minėjimai, tačiau kiek pakalbu tiek su kolegomis, tiek su draugais, su moksleiviais, visi ją girdi pirmą kartą, nors, atrodo, nuo 2002 metų praėjo nemažai laiko.

Aš manau, kad tai – puiki diena, puikus dalykas, kurį verta prisiminti. Ne tai, kad staiga, vieną dieną per metus visiems būtina tapti pilietiškais – tokiais būti reikia visada, bet apskritai susimąstyti apie kiekvieno žmogaus vaidmenį valstybės gynyboje, atsiminti istoriją. Juk Lietuvos istorijoje egzistuoja tikrai ne vienas pavyzdys, kuomet piliečiai gynė savo laisvę, patriotiškai ir pilietiškai nusiteikę veikė išvien. Ko gero tokią dieną reikia prisiminti, švęsti galbūt nelabai ir tiktų – tikrai nereikia eiti į gatves, kelti vėliavų, nežinau, dainuoti dainų, tačiau galbūt pačiam apmąstyti savo vaidmenį. Tai būtų teisingiausia.

– Kaip 2002 metais buvo nuspręsta paskirti atmintina būtent šią dieną? Ar buvo svarstoma, kuri diena turėtų būti paskirta pilietinio pasipriešinimo minėjimui, ar norėta įprasminti Romo Kalantos susideginimo metines? Kaip tai nutiko?

– Taip jau yra, kad turbūt vienas iš ryškiausių lietuvių pilietinio pasipriešinimo pavyzdžių yra Romas Kalanta, vadinamas netgi pilietinio pasipriešinimo simboliu. Šiaip aš visų tų diskusijų, vykusių 2002 metais nežinau, tačiau žinau, kad jose dalyvavo netgi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras. Na, kadangi Romo Kalantos susideginimas buvo tikrai vienas ryškiausių aštuntojo dešimtmečio įvykių bei elementų, apie jį ir šiandien kalbama dviprasmiškai, negalime jo laikyti pavyzdžiu, kad štai – eikite ir darykite taip, kaip darė Romas Kalanta. Paprasčiausiai negalime siūlyti žmonėms tokių drastiškų pasipriešinimo priemonių, bet tai taip pat yra tam tikra pilietinio pasipriešinimo forma. Juk susideginimas Lietuvoje nebuvo vienetinis toks atvejus – Čekijoje taip pat vyko susideginimas prieš sistemą. Manau, kad kadangi tai – vienas ryškiausių protestų Lietuvos sovietmečio istorijoje, tai nebuvo pasirinkta atsitiktinai.

– Kaip laikui bėgant Lietuvoje keitėsi pilietiškumo formos ir pats jo suvokimas?

– Pradėčiau nuo tarpukario. Man atrodo, kad tuomet būti pilietiškais buvo lengviausia, nes šalis buvo kuriama nuo nulio ir į kūrybos procesą įsitraukė visa visuomenė. Šiandien matome, kad planų, idėjų ir vizijų buvo labai daug – nuo elektrifikacijos iki infrastruktūros, švietimo. Iš esmės buvo baltas popieriaus lapas, ant kurio buvo rašoma istorija. Visi piliečiai to ėmėsi ir tokiu būdu, vykstant valstybės statymo procesui vystėsi ir pilietinė visuomenė.

Sovietmetis užgožė visą tarpukario įdirbį, ištrynė iš žmonių suvokimą, kad reikia diskutuoti, kažką kurti, mat tai nebuvo leistina. To atspindžius regime ir šiandien – ne vien Lietuvoje, bet Sovietų Sąjungai priklausiusiose valstybėse – dalis žmonių jose nebemoka, nebeatsimena kaip reikia kažką daryti ir iš to gauti naudos.

Nepaisant to matome, kad Sąjūdžio metais matome, kad visuomenė buvo labai ryžtingai nusiteikusi priešintis – vyko įvairios bado akcijos, mitingai, prasidėję prie Mickevičiaus paminklo Vilniuje, Roko maršai, visa dainuojanti revoliucija. Visa tai yra pačios ryškiausios pilietinio pasipriešinimo formos. Vadinasi, kad per visus penkiasdešimt metų, nepaisant sėkmingai nuslopintos partizanų, laisvės kovotojų, karo, iš visuomenės pilietiškumo likučių ištrinti nepavyko.

Tačiau nors jau dvidešimt aštuonerius metus esame laisvi, pastebiu, kad vis atsiranda tokių pasakymų – kam man čia kažką daryti, ne nuo manęs viskas priklauso, visa tai sprendžia Seimas ar prezidentė. Aišku, tai atkeliauja dažniausiai iš vyresnės kartos. Spėjome įprasti gyventi patogiai, nebereikia už nieką kovoti – kai kuriems tai kažkodėl yra skaudu. Aišku, kai lankausi mokyklose, matau, kad jaunimas taip nebesako. Galbūt jie irgi yra nusivylę, tačiau mato prasmę stengtis, kurti kažką savo ir suvokia, kad ne valstybė turi kažką duoti, o patys turi duoti jai. Jeigu toliau vadovausimės tokiu požiūriu, tai viskas bus gerai.

Na, o kalbant apie pilietiškumą, tai žvelgiant į istoriją galima labai grubiai teigti, kad pilietiškumo visuomenėje didžiausias pakilimas buvo tarpukariu, sukurta moderni pilietinė bendruomenė, kuri sovietmečiu buvo visiškai užslopinta. Tačiau iš jos likučių, iš individualių ratelių, viskas įsiplieskė iš naujo. Aplinka yra labai svarbi. Jei prie vieno žmogaus pradeda burtis panašiomis vertybėmis besivadovaujantys ir panašiai mąstantys asmenys, natūralu, kad jie patys aplink save ima burti kitus žmones. Ratelis didėja ir tuomet jau galima kažką pasiekti – reikia tik bendro nusiteikimo.

– Ar šiandien, gyvenant laisvoje valstybėje, ne tiek pilietiškumas, kiek pasipriešinimas yra aktualus?

– Manau, kad aktualus, nes nori taikos – ruoškis karui. Lietuvos kariuomenė stiprėja ir ruošiasi, o jokia kariuomenė negali egzistuoti be visuomenės palaikymo. Pilietinio pasipriešinimo sinonimu galime laikyti pilietinę gynybą, pilietinį nusiteikimą konfrontacijos atveju.

Šiandien, žinoma, kažkokių staigių protestų kiekvieną dieną nedarysime, tačiau kiekvienam labai svarbu suvokti savo vietą ir ką kiekvienas gali nuveikti. Iš gydytojo šaltkalvio mes nepadarysim, bet privalu suprasti, kad tai, ką mes kasdien darome, turime daryti gerai, savo darbą atlikti sąžiningai, o esant reikalui panaudosime tai, ką mokame. Juk karas paprastiems žmonėms tėra gyvenimas kitomis sąlygomis. Reikia medikų, reikia mokytojų, reikia virėjų, reikia IT specialistų, reikia visų. Kiekvienam pravartu suvokti, kad jis yra reikalingas, kad ir kuo bebūtų.

Jei nenori savęs sieti su kariuomene, su karu, tai paprasčiausiai reikia nekolaboruoti, tęsti savo kasdienius darbus ir taip lengvai nepasiduoti

Paskaičiuota, kad šiuo metu vienam kariui reikalinga dešimties civilių parama. O ta parama gali būti teikiama pačiais įvairiausiais būdais. Iš esmės kiekvienas pilietis visame valstybės gynybos mechanizme turi savo vietą. Tai parodė 2014 metais Ukrainoje vykęs Maidanas – atrodo, kad žmonės bendradarbiauti mokėsi visą gyvenimą – vieni tepė sumuštinius, kiti virė arbatą, treti slaugė sužeistuosius, ketvirti dainavo dainas, kūreno laužus. Niekas žmonių nemokė ir nesakė – du daryk tą, tu aną. Tai buvo žmonių nusiteikimas, pasirengimas. Lietuviai, esant atitinkamoms sąlygoms, tikiu, elgtųsi lygiai taip pat.

Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento prie Krašto apsaugos ministerijos atstovė Luka Lesauskaitė / Asmeninio archyvo nuotrauka
Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento prie Krašto apsaugos ministerijos atstovė Luka Lesauskaitė / Asmeninio archyvo nuotrauka

– Žmogui, gyvenančiam priespaudos sąlygomis viskas yra gerai, tačiau jo netenkina koks nors vienas režimo aspektas ir jis atsisako jam paklusti dėl asmeninių sumetimų. Ar tai galima laikyti pilietiniu pasipriešinimu, ar ne?

– Bet kokiu atveju labai svarbu kažką daryti, tačiau pagal šiandien galiojančius įstatymus kolaboravimas yra baudžiamas. Ir tas kolaboravimas nebūtinai yra paklusimas nurodymams, tai taip pat yra ir kiekvieno suvokimas – ar svetimai kariuomenei atėjus į mano daržą aš leisiu jai čia šeimininkauti.

Kalbant apie labai liūdną scenarijų – metus ar du gyvenant okupuotoje valstybėje žmogus vis viena turi eiti į darbą. Leistinumo riba yra kolaboruoti tol, kol tai neprieštarauja valstybės politikai, kol tu neišsižadi savo valstybės, kol tu nekenki jai savo darbais ir veiksmais.

Kuomet kalbu apie gynybą ir pasipriešinimą, išskiriu tris tų veiksmų kelius. Pirmas – ginkluotas pasipriešinimas, tačiau norint jį vykdyti reikia eiti mokytis dabar. Egzistuoja daug manančių, kad kai bus reikalas – eisiu ir ginsiu. Bet kariuomenei tokių po kojomis besimaišančių entuziastų nereikia, kurie nugvelbinėtų ginklus, nemokėdami jais naudotis. Yra tų būdų mokytis – eiti į savanorius, jungtis prie šaulių ir panašiai. Tačiau mokytis reikia.

Paskaičiuota, kad šiuo metu vienam kariui reikalinga dešimties civilių parama.

Kitas būdas yra pagalba maistu, vandeniu, higiena, logistiniais dalykais, informacijos žvalgybai rinkimu, ryšių palaikymu. Čia galima prisiminti netgi partizanų istoriją, kaip jiems talkino paprasti žmonės. Trečias būdas yra skirtas visiškiems pacifistams – jei nenori savęs sieti su kariuomene, su karu, tai paprasčiausiai reikia nekolaboruoti, tęsti savo kasdienius darbus ir taip lengvai nepasiduoti. Nes nėra nieko blogiau, nei ant stalo miesto vartų raktus paliekantys savivaldybės darbuotojai. Pasiduoti be kovos yra blogiausia, ką galima padaryti.

Piliečių valia priešintis buvo palaužta 1975 metais, 1940 metais. Tuomet tas neiššautas šūvis lėmė labai daug. Visuomenė ir kariuomenė norėjo priešintis, tačiau buvo priimtas būtent toks valdžios sprendimas. Šiandien įstatymai yra sutvarkyti taip, kad piliečiams priešintis niekas negali uždrausti – nei prezidentė, nei kariuomenės vadas. Tą prisiminti yra labai svarbu, nes niekas negali uždrausti kovoti jei ne už Lietuvą, tai bent už save, už savo šeimą.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GYNYBA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"