Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
GYNYBA

Peiliai ir mitai

 
Nuo 2005 m. Lietuvoje daugelio peilių turėjimas ir nešiojimas savaime nelaikomas jokiu nusikaltimu. Teisinė atsakomybė numatyta tik už peilio panaudojimą be būtinosios ginties.
Nuo 2005 m. Lietuvoje daugelio peilių turėjimas ir nešiojimas savaime nelaikomas jokiu nusikaltimu. Teisinė atsakomybė numatyta tik už peilio panaudojimą be būtinosios ginties.

Peilis – paprastas, bet nepamainomas žmogaus palydovas, kurio istorija tęsiasi tūkstantmečius. Šis universalus įrankis buvo ir gerbiamas, ir smerkiamas. Kokią vietą peilis užima mūsų gyvenime dabar? Kaip jis vertinamas teisės požiūriu? Kokie mitai ir klaidingi požiūriai vyrauja, kai kalbama apie peilio įsigijimą, transportavimą ir naudojimą? Visa tai pabandysime aptarti šiame straipsnyje. 

Keisti legalumo kriterijai

Neverta abejoti teiginiu, kad mitai – tai nežinojimo išdava. Vienintelis kelias susidaryti objektyvų požiūrį į objektą yra žinios. Kalbant apie peilius, neužtenka aptarti vieno egzemplioriaus: būtina žinoti daugelį kitų dalykų – istorinį, kultūrinį ir teisinį kontekstus, o tai sudaro tam tikrą ginklo kultūrą. Deja, ši sritis pas mus nėra išplėtota, o jos vidinės sąsajos sudėtingos, dažnai prieštaringos ir kintančios. Jei peilio tipų ir sandaros terminologija pamažėle pradeda nusistovėti, tai mūsų teisinės žinios kol kas dar šlubuoja.

Svarbiausia, ką verta prisiminti, kad nei grioveliai, nei kryžmė, nei juo labiau dantukai jokio peilio nedaro koviniu ar draudžiamu.

Pirmiausia panagrinėkime kai kuriuos stereotipinius prietarus, kurie pagal peilio konstrukcijos sudedamąsias dalis sprendžia, koks jis – kovinis, legalus ar draudžiamas.

Pirmas mitas. Vienas iš labiau paplitusių kriterijų, kuris neva signalizuoja, jog peilis kovinis – aiškiai išreikšta kryžmė.

Taip tvirtinantys žmonės pateikia „neatremiamą“ argumentą: kryžmė apsaugo plaštaką, kad dūrio metu ji nenuslystų ant geležtės. Iš tikrųjų taip ir yra. Kai kurie klasikiniai kovos peiliai (pvz., Fairbairn-Sykes, Applegate-Fairbairn, V-42, Gerber MkI/MkII) turi šią konstrukcinę detalę.

Tačiau visavertį dūrį galima atlikti ir kitokiu peiliu. Pvz., tradicinis skandinaviško peilio tipas niekada neturėjo kryžmės, tačiau tai netrukdė suomių jėgeriams jį naudoti ir kaip kovinį.

Galiausiai, absoliuti dauguma buitinių žmogžudysčių padaroma virtuviniais peiliais, kurie, žinoma, kryžmės taip pat neturi, tačiau tai visai neturi įtakos įsiplieskusio konflikto liūdnai baigčiai.

Tačiau kartais statistika ir logika bejėgės – viską lemia įstatymo šventa raidė. Pvz., dabartinėje Rusijoje peilio savininkas privalo turėti pažymėjimą, kad jo turimas peilis – nekovinis, kryž-mė ten priskiriama prie vieno iš kovinio peilio kriterijų.

Antras mitas. Nereto peilio geležtės šonuose galima pastebėti griovelius. Dažnas „žinovas“ juos vadina kraujo grioveliais. Pasak tokių vertintojų, atlikus dūrį, šiais grioveliais greičiau išteka aukos kraujas. Kiek vėliau sugalvota ir ne mažiau absurdiškesnė versija: grioveliais į kūną patenka oras, todėl geležtę lengviau ištraukti iš žaizdos (iškalbingas vieno tariamo žinovo aiškinimas: „geležtė neužsisiurbia“).

Tada išvedamas priežastinis ryšys – vadinamieji kraujo grioveliai reiškia, kad peilis kovinis, taigi, skirtas žudymui, vadinasi, jį turėti draudžiama!

Iš tiesų grioveliai, kaip teigia inžinieriai, tiesiog standumo briaunos, dėl kurių šiek tiek padidėja geležtės atsparumas deformacijoms ir lūžiams. Be to, iškalti ar išfrezuoti grioveliai suteikia geležtei papildomo lengvumo. Tačiau tai aktualu kalbant daugiau apie ilguosius ginklus (kalavijus, rapyras ir pan.), kurių praktinis naudojimas – jau praeitis.

Trečias mitas. Dar viena peilio detalė, kuri laikoma kovinio peilio atributu, yra dantukai ant geležtės nugarėlės. Esą, jei jau jie yra, toks peilis draudžiamas, nepaisant to, galima turėti nemalonumų Vis tik šiuo mitu įtikėję ne tiek daug žmonių ir dažnas paaiškins, kad dantytasis peilis – tai Holivudo įtaka. Kinematografija – stipriai vaizduotę veikianti jėga. Po filmo „Rembo. Pirmasis kraujas“ tokių ir panašių peilių buvo pagaminta milijonai. Bet žiūrint istoriškai, šis mitas yra daug ankstesnis: dantytasis peilis (tiksliau, vadinamasis inžinerinis peilis-durtuvas) buvo laikomas „nehumanišku“ jau I pasaulinio karo metu. Stereotipas taip užvaldė žmonių protus, kad atgarsiai jaučiami iki šiol ir visai realiai daro įtaką svarbiems spendimams. Pvz., peilio Glock su dantukais modelis FM 81 Austrijos kariuomenės komisijos buvo atmestas kaip „nehumaniškas“ (nors net nebuvo skirtas tvirtinti ant šturmo karabino vamzdžio) ir, skirtingai nei ankstėlesnis to paties gamintojo modelis be dantukų, nebuvo įtrauktas į ginkluotę. O iš tikrųjų dantukai ant peilio atsirado kaip tik ne dėl kovinių, o grynai dėl utilitarinių paskatų – siekiant suteikti peiliui dar ir pjūklelio funkciją.

Daugeliu atvejų neįmanoma tiksliai apibrėžti, ar konkretus peilio modelis medžioklinis, ar, tarkim, kovinis, o gal tai tiesiog turistinis išgyvenimo peilis.
Daugeliu atvejų neįmanoma tiksliai apibrėžti, ar konkretus peilio modelis medžioklinis, ar, tarkim, kovinis, o gal tai tiesiog turistinis išgyvenimo peilis.

Ketvirtas mitas. Vis dar pasitaiko žmonių, įsitikinusių, kad peilio legalumą lemia jo geležtės ilgis. Visai liaudiškas tokio įsitikinimo variantas: žinovas deda peilio geležtę ant delno, norėdamas įsitikinti, ar neviršys ji delno pločio, „nes ilgesnė dūrio metu sieks širdį“. Tai visiškai niekinis įsitikinimas, neturintis jokio pagrindo. Kaip rodo pavyzdžiai, nužudymo įrankiu kartais gali tapti ir visiškai miniatiūrinis lenktinis peilis ar skutimosi peiliukas; tačiau ar tai pagrindas apriboti prekybą kišeniniais peiliais, juo labiau uždrausti vyrams skustis? Trumpa geležtė potencialiai ne mažiau pavojinga už ilgą, bet didelis peilis daugumai vertintojų subjektyviai atrodo grėsmingiau.

Šie pavyzdžiai rodo, kaip veikia žmonių emocijas nestandartinė peilio išvaizda. Panašių realių istorijų atgarsiai klajoja, transformuojasi ir kartais įgauna tikrai keistus pavidalus. Tad neįtikėtinų vaizdinių gali pasitaikyti ir daugiau.

Svarbiausia, ką verta prisiminti, kad nei grioveliai, nei kryžmė, nei juo labiau dantukai jokio peilio nedaro koviniu (vertinant techniškai) ar draudžiamu (pagal dabartinį teisinį reglamentavimą). „Grėsminga išvaizda“ – tai ne teisinis terminas.

Daugelis minėtų baimių – tai tiesiog gajūs praeities atgarsiai. Iš tikrųjų jaunesnioji karta veikiausiai jau nebežino ir net negali įsivaizduoti, kaip buvo ribojamos teisės turėti ginklą sovietiniais laikais, kai laisvai parduodami buvo tik virtuviniai ir itin prastos kokybės lenktiniai peiliai, o bet koks savadarbis peilis savaime tapdavo kriminalu.

Norint įsigyti medžioklinį peilį (kitokių rimtesnių peilių civilinėje apyvartoje ir nebuvo), reikėjo medžiotojo bilieto, be to, pats peilis buvo numeruotas ir privalėjo būti registruotas. Tad įsišaknijusios sovietinio paveldo liekanos palyginti dar ilgokai gyvavo tiek žmonių sąmonėje, tiek teisės srityje.

Įstatymas: leidžiama viskas, kas nedraudžiama

Lūžis įvyko 2005 metais, kai Lietuvoje nuspręsta iš esmės liberalizuoti peilio teisinį reglamentą, nes senoji tvarka, matyt, ėmė erzinti net ir gana konservatyvius teisėtvarkininkus. Praktika parodė, kad gausybė kriterijų ir apribojimų, norint apibrėžti skirtumą tarp draudžiamo ir leidžiamo, yra beverčiai. Paradoksalu yra tai, kad kuo griežtesni reglamentai, tuo lengviau juos apeiti. Pvz., jeigu peilis bus laikomas ginklu, kai jo geležtės ilgis – 120 mm ir daugiau, tai bus gaminami peiliai, kurių geležtės ilgis – 118 milimetrų. Jeigu geležtės storis bus ribojamas 2,8 mm, bus gaminami 2,7 mm storio.

Be to, esant didelei peilių pasiūlai, išnyksta peilių klasifikacijos ribos: praktiškai neįmanoma tiksliai apibrėžti, ar konkretus peilio modelis medžioklinis, ar, tarkim, kovinis; o gal tai tiesiog turistinis išgyvenimo peilis?

Šie durtuvai priskiriami D kategorijos ginklams. Jų negalima nešiotis, tačiau leidžiama transportuoti krepšiuose ir dėkluose.
Šie durtuvai priskiriami D kategorijos ginklams. Jų negalima nešiotis, tačiau leidžiama transportuoti krepšiuose ir dėkluose.

Galiausiai, statistikos duomenimis, Lietuvoje 95 proc. nužudymų ir sužalojimų padaroma naudojant virtuvinius peilius, 4 proc. – kirvius, šakes ir kitokius ūkinius padargus, 1 proc.– šaunamuosius ginklus ir įvairias kitas priemones. Šalyje nebuvo užfiksuota nė vieno nusikaltimo, padaryto koviniu peiliu (t. y. naudojant kariuomenei apginkluoti priimtus peilių modelius). Taigi, kodėl kiti peiliai turėtų būti stigmatizuojami ir laikomi pavojingesniais už virtuvinius?

Buvo prieita prie išvados: absoliuti dauguma peilių neturi būti priskiriami ginklų kategorijai, todėl pagal galiojančią tvarką žuvies dorojimo, turistiniai, medžiokliniai, koviniai, išgyvenimo (angl. survival) peiliai nėra laikomi ginklais. Jų turėjimas ir nešiojimas savaime nelaikomas jokiu nusikaltimu. Teisinė atsakomybė numatyta tik už peilio panaudojimą be būtinosios ginties.

Kai kurie kiti kertamieji-duriamieji ginklai, pvz., kardai, kalavijai, durklai, stiletai, durtuvai, špagos, svaidomieji peiliai, priskiriami D kategorijos ginklams. D kategorijos ginklų negalima nešiotis (tačiau leidžiama transportuoti krepšiuose ir dėkluose), be to, prekyba jais yra licencijuota.

Kas gi draudžiama

Atsakymas būtų gana trumpas. Civilinėje apyvartoje šiuo metu draudžiami tik peiliai su automatiškai iššokančia ar atsilenkiančia geležte. Be to, tokie peiliai turi atitikti bent vieną kriterijų:

◆ iššokanti ar atsilenkianti geležtė yra ilgesnė kaip 8,5 cm;

◆ geležtė per vidurį yra siauresnė kaip 14 proc. jos ilgio;

◆ geležtė yra paaštrinta iš abiejų pusių.

Reikėtų pažymėti, kad peiliai, turintys pagalbinę atlenkimo sistemą (angl. Assisted opening), kai geležtė pradedama atlenkti pirštais, o atlenkimo judesiui iš dalies padeda nestipri spyruoklė, nėra laikomi automatiniais, taigi nėra draudžiami.

Deja, kartais teisėsaugininkai patys ne visada žino šią nuostatą ir bando vadovautis sena tvarka. Tokių atsitikimų mažėja, bet kartkartėmis galima išgirsti istorijų, kad automobilio salone pastebėjęs peilį kelių inspektorius teiraujasi, ar savininkas turi leidimą: „Reikia pažymėjimo, įrodančio, kad peilis legalus.“

Taip pat daug atvejų, kai pareigūnai konfiskuodavo iš piliečių peilius ar grasindavo baudomis už jų nešiojimą, laikymą. Pareigūnų dėmesį ypač traukia arba dideli, arba „plėšraus“ dizaino peiliai, pvz., kerambitas (prisiminkime, kad savo gimtinėje tai tik buitinis įrankis) ar net lenktinis Spyderco su būdinga vadinamojo „Pterodaktilio snapo“ formos geležte. Balisongo tipo peilis, arba vadinamoji plaštakė, taip pat dažnai asocijuojasi su kriminogenine terpe.

Važiuojant į užsienį ir siekiant išvengti nemalonių staigmenų, reikėtų būtinai pasidomėti tos šalies įstatymais, nustatančiais nešaunamųjų ginklų kontrolę.
Važiuojant į užsienį ir siekiant išvengti nemalonių staigmenų, reikėtų būtinai pasidomėti tos šalies įstatymais, nustatančiais nešaunamųjų ginklų kontrolę.

Tačiau įsivaizdavimų gali būti kuo įvairiausių, o įstatymas tik vienas. Ir jį skaitant aiškėja, kad nei Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) jūrų pėstininkų pamėgtas Ka-Bar, nei filipinietiškas kerambitas, nei balisongas negali būti priskiriami draudžiamų turėti, transportuoti ar nešiotis įnagių kategorijai. Pakartosime darsyk: ginklu jų nedaro nei tai, kad „peilio geležtė ilgesnė nei per delną“, nei faktas, kad peilis turi kryžmę, nei juo labiau jo menama agresyvi išvaizda. Todėl, remdamasis panašiais argumentais, įstatymo sargas neturi jokio pagrindo konfiskuoti ar kitaip apriboti laisvės į ginklą, išskyrus atvejį, kai pažeidžiama viešoji tvarka ir kyla grėsmė aplinkiniams ar peilio savininkui. Jei vis tik dėl kokių nors priežasčių būtų pareikšta, kad peilis konfiskuojamas, būtina reikalauti, kad jo paėmimo faktas būtų užfiksuotas protokole.

Galiausiai kilus kokių nors neaiškumų dėl peilio tipo, juos turi nustatyti ekspertų komisija. Būtent komisijos išvada (ne pareigūno įvertinimas) lemia, ar abejotino tipo peilis laikytinas nešaunamuoju ginklu. Pvz., nustačius, kad peilis dėl jo techninių duomenų priskirtinas durklui ar stiletui (t. y. D kategorijos ginklui), taikomas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 258 straipsnis („Neteisėtas disponavimas nešaunamuoju ginklu“).

Darant išvadas, aktualias kariams, šauliams, jėgos organizacijų darbuotojams, reikia atsižvelgti į tai, kad pagal galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus absoliuti dauguma visų pamėgtų peilių (tiek fiksuotų, tiek kasdienio naudojimo (angl. EDC) su atlenkiama geležte) – nėra ginklai. Jei kyla abejonių, ar galima turėti, nešiotis vieną ar kitą peilį, patartina dar kartą įdėmiai pastudijuoti įstatymų formuluotes. Vengti reikėtų tik durklų, durtuvų (turimi omenyje ne tarnybiniai, o netabeliniai asmeninio naudojimo ginklai). Taip pat nevertėtų nešiotis automatinių peilių – techniškai jie niekuo ne geresni, o kartais ir blogesni už atlenkiamuosius, bet gali suteikti daugiau teisinių nemalonumų.

Atrodo, tai ir visi patarimai, šiuo metu aktualūs Lietuvoje. Tačiau važiuojant į užsienį (asmeniniais, darbo tikslais, ar, tarkim, į pratybas), siekiant išvengti nemalonių staigmenų, reikėtų būtinai pasidomėti tos šalies įstatymais, nustatančiais nešaunamųjų ginklų kontrolę.

Mitai apie savigyną

Atsakingas žmogus, suvokiantis ginklo panaudojimo pasekmes, sąmoningai niekada nepanaudos jokio ginklo, jei jo paties ar jo artimųjų sveikatai ir gyvybei negresia tikrai rimtas pavojus.

Čia galima paliesti tokią temą, kaip peilis ir savigyna. Ir iš principo šitie du dalykai nedera tarpusavyje. Žmogus gali suvokti, kad nešiotis peilį – savaime nėra joks nusikaltimas ir gali priimti naująją formuluotę, jog net ir koviniu vadinamas peilis jau nebelaikomas ginklu, tačiau pasąmonės užkaboriai jam kuždės ką kita. Kolektyvinė patirtis, instinktyvi baimė vis tik dažnai paima viršų, ir paklaustas, kodėl įsigijo ir nešiojasi peilį, dažnas atsako: „Savigynai.“

Atminkite: žodis „savigyna“, kalbant apie peilį, turėtų būti tabu. Neerzinkite tvarkos sergėtojų, kalbėkite jiems suprantama kalba, neeskaluokite situacijos. Peilis – tai įrankis.

Nesakykite to! Išmeskite tą mintį iš galvos. Ir štai dėl ko:

1. Peilis iš esmės yra instrumentas, kurio kovinis panaudojimas skirtas ne atgrasymui, o „dozuotos“ technikos juo praktiškai neįmanomos. Kovos peiliu tikslas – pjūvis arba dūris, o techniškas pjūvis arba dūris paprastai baigsis užpuoliko mirtimi. Netgi neletalinės baigties atveju bus daug kraujo. Ir visais atvejais agresorius taps auka, o jūs – agresoriumi. Ar jums to reikia? Tarkim, jus norėjo apiplėšti, o jūs sužalojote žmogų ar net atėmėte jam gyvybę. Atsakas – aiškiai neadekvatus, ir jokie pasiteisinimai apie gynybą čia nepadės.

2. Iš čia išplaukia kitas punktas: žmonėms, vienaip ar kitaip susijusiems su teise, mažai ką reiškia žodis „savigyna“ – jie naudoja terminą „būtinoji gintis“, kurios ribų, ginkdie, jokiu būdu negalima viršyti, o peilis, kaip letalus instrumentas, šiuo atveju ne itin geras padėjėjas.

3. Be to, turėkite omenyje, kad peilio įvaizdis viešojoje erdvėje nėra nepriekaištingas. Peilis nuo seno laikomas ne itin garbingu ginklu, kuriuo smogiama iš pasalų. Kriminalinė peilio aura jaučiama ir šiuolaikinėje kultūroje. Teigiamas filmo herojus dažnai kovoja pistoletu ar kumščiais, o peilis, be kelių išimčių, dažniausiai blogiečių atributas. Tokios kultūrinės ir moralinės nuostatos lemia, kad žmogus su peiliu rankoje veikiau bus smerkiamas, nei pelnys teigiamą įvertinimą.

Todėl atminkite: žodis „savigyna“, kalbant apie peilį, turėtų būti tabu. Neerzinkite tvarkos sergėtojų, kalbėkite jiems suprantama kalba, neeskaluokite situacijos. Peilis – tai įrankis. Jis jums reikalingas tik kaip priemonė pieštukui padrožti, šakelei nukirsti, žuviai nuskusti, sumuštiniui sutepti, o paklaustam, kam reikalingas tau peilis, geriausia atsakyti kuo paprasčiau: „Aš jį kasdien nešioju.“

Peilis kaip ginklas: grėsmių rizika

Peilis karybos srityje vertinamas kaip puolamasis artimos kovos ginklas. Kiek šansų būti sužalotam peiliu yra kariui, atliekančiam tarnybines užduotis? Vienareikšmio atsakymo į šį klausimą nėra. Daug kas priklauso nuo aplinkos, kovos veiksmų pobūdžio ir panašiai.

Truputis statistikos: iš 2 356 JAV karių, žuvusių Afganistano karinės kampanijos metu, daugiausia gyvybių nusinešė savadarbiai sprogstamieji užtaisai, kiek mažiau – šaunamieji ginklai, o nuo šaltojo ginklo žuvo tik du kariai – labai maža dalis (tik 0,13 proc.) visų žūčių skaičiaus. Toks santykis logiškas – visapusiškos karinės operacijos metu sąlygas diktuoja naujoviški ginklai, o atstumai tarp kovojančiųjų pusių tokie, kad šaltojo ginklo praktiškai net nėra galimybių panaudoti.

Kiek kitaip būna vadinamosiose pilkosiose zonose, kur kariams tenka susidurti su taikos palaikymo ar viešosios tvarkos užtikrinimo specifika. Kaip rodo praktika, policinių funkcijų dubliavimas susijęs su didesne rizika nukentėti nuo peilio, jei lygintume su konvencinėmis kovinėmis operacijomis.

Tipiniai užpuolimai gali būti vykdomi kaip spontaniški (vadinamosios įniršio atakos arba amok) ar suplanuoti teroro aktai (prisiminkime HAMAS „peilininkų intifadą“ Izraelyje ir panašius džihadistų organizuotus atvejus kai kuriuose Vakarų Europos miestuose). Užpuolimas peiliu taip pat gali būti įvykdytas turint tikslą atimti ginklą.

Kiek rimtai reikėtų vertinti galimą užpuolimą, kai panaudojamas peilis? Nors šansų tapti tokios atakos taikiniu statistiniam kariui nedaug, nuvertinti užpuolimo peiliu rizikos negalima. Papildomos grėsmės suteikia tai, kad suplanuota peilio ataka – slapta, greita, tyli ir netikėta. Daugelio atvejų analizė rodo, kad auka dažniausiai nesugeba atpažinti grėsmės – prieš ataką tiesiog nepamato peilio, o po sužeidimo dažnai kurį laiką nesuvokia, kas įvyko. Dar blogiau baigiasi ataka peiliu minioje – iš pradžių niekas nesupranta, kas vyksta, paskui prasideda stichiška panika, kurios metu spėjama sužaloti dar keletą žmonių. Organizuotų veiksmų prieš užpuoliką imamasi retai arba gerokai pavėluotai.

Todėl tiems, kam potencialiai gresia tokia rizika, privalu ne miglotai įsivaizduoti galimų įvykių eigą, o būti susipažinus su tipiniais įvykių scenarijais ir bendraisiais elgesio principais. Pirmiausia reikia prisiminti, kad išvengti nelaimingo įvykio yra visada geriau, nei leisti jam įvykti. Budrumo jausmas, mokėjimas atpažinti elgesio reakcijas, situacijos valdymo įgūdžiai – tai dalykai, kurių negalima praktiškai įsisavinti per trumpą laiką. Todėl prevencija yra itin svarbu. Jos neatstoja nei koviniai veiksmai, nei ginklo turėjimas, nes jei jie buvo panaudoti, reiškia, buvo praleistas momentas, kai įvykio buvo galima išvengti.

Daugelis užpuolimų peiliu yra netikėti, greiti ir tylūs. Todėl „6 metrų taisyklė“ tapo konstanta, kuri galioja ne tik teisėsaugos pareigūnams, bet ir kariams, patruliuojantiems mieste, saugantiems objektus, atliekantiems dokumentų patikrą ir pan.
Daugelis užpuolimų peiliu yra netikėti, greiti ir tylūs. Todėl „6 metrų taisyklė“ tapo konstanta, kuri galioja ne tik teisėsaugos pareigūnams, bet ir kariams, patruliuojantiems mieste, saugantiems objektus, atliekantiems dokumentų patikrą ir pan.

Daugelis mūsų šiuo atveju mąsto klaidingai, pvz., daroma prielaida, kad uniforma ar turimas ginklas savaime suteikia neliečiamumo statusą. Tačiau tam tikromis aplinkybėmis minėti kriterijai kaip tik gali suveikti visiškai priešingai.

Yra ir tokių nepamatuotų optimistų, kurie įsitikinę, kad išmokti savigynos veiksmai leis jiems apsiginti nuo peilio tiesiog plikomis rankomis. Šis mitas veikiausiai kino industrijos arba nesąžiningų kovos menų trenerių vaisius. Realiame gyvenime vadinamieji geri vaikinai laimi toli gražu ne visada, o kovinės sistemos niekada neatsako už tą, kuris jų mokosi. Jos nėra joks garantas, greičiau tik šanso išlikti gyvam padidinimas. Beje, netrūksta ir tokių kovos mokyklų, kuriose dėstomi savigynos nuo peilio veiksmai yra tokie neadekvatūs, jog jų mokymasis yra daugiau žalingas nei naudingas.

Iškalbingi faktai

Atminkite – peilis suteikia didelį pranašumą, ir to negalima nuvertinti. Yra žmonių, kurie įsitikinę, jog peilis pavojingas tik ištiestos rankos atstumu, arba kad kovinių veiksmų mokėjimas ar šaunamojo ginklo turėjimas nepalieka jokių šansų peiliu ginkluotam asmeniui.

Iš tiesų viskas sudėtingiau, nei galima pamanyti. Jau prieš kelis dešimtmečius JAV buvo atliktas tyrimas, kuris apibendrino kelių šimtų eksperimentuose sutikusių dalyvauti policijos pareigūnų patirtį. Buvo nustatyta:

◆ jei pistoletu ginkluotas policininkas prisileidžia peiliu ginkluotą asmenį arčiau nei 1,5 m atstumu, daugeliu atveju jis net nespės sureaguoti į ataką peiliu. Praktika parodė, jog esant tokiai distancijai, racionaliausia pirmiau pritaikyti artimos kovos veiksmus ir (arba) ieškoti priedangos, o pistoletą traukti tik tada, kai užpuolikas yra pargriautas ant žemės (kiti variantai: distancija tampa ilgesnė arba tarp policininko ir užpuoliko atsiranda kliūtis.);

◆ stovint 3 m atstumu ištraukti pistoletą įmanoma, bet, ko gero, iššauti neužteks laiko. Atakuojantis tokį atstumą įveiks maždaug per pusantros sekundės. Kad šaulys šioje distancijoje būtų pranašesnis ir spėtų iššauti, pistoletas turi būti jau užtaisytas ir nutaikytas;

◆ stovint už 4,5 m nuo peiliu ginkluoto užpuoliko, šansų išsitraukti pistoletą ir iššauti daugiau, bet tik tuo atveju, jei tikimasi, kad ataka įvyks, o ranka jau yra uždėta ant ginklo;

◆ bandymų metu nustatyta, kad mažiausias atstumas atremti netikėtai atakai peiliu, išsitraukiant pistoletą, spėjant nueiti nuo atakos linijos ir dukart iššauti į užpuoliko masės centrą yra 6 metrai.

Ši „6 metrų taisyklė“ (angl. 21 feet rule) tapo konstanta, kuri galioja ne tik teisėsaugos pareigūnams, bet ir kariams, patruliuojantiems mieste, saugantiems objektus, atliekantiems dokumentų patikrą ir pan.

Ypač reikėtų įsisąmoninti, kad kovinis nusiteikimas yra ne mažiau svarbu nei koviniai įgūdžiai. Netikėtumo faktorius ar paralyžiuojanti baimė užpuolimo peiliu atveju gali taip paveikti net ir techniškai įgudusį artimos kovos ar šaudymo ekspertą, kad jis tiesiog praras valią pasipriešinti atakuojančia-jam. Todėl svarbu ne tik įprastos, bet ir mentalinės treniruotės, pvz., mintinis grėsmių nustatymas ar galimų situacijų modeliavimas bei psichologinio atsparumo staigiam stresui ugdymas.

Vietoj epilogo

Užbaikime optimistine gaida. Kaip matome, dalies nešaunamųjų ginklų dekriminalizavimas ir teisinė prielaida, jog peilis nėra ginklas, daug ką keičia į gerąją pusę. Laisvai gali atsikvėpti peilių gamintojai, pardavėjai ir naudotojai, vystosi ginklo kultūra.

Tiesa, peilių liberalizavimo sumanymas, tiek metų gyvenus vien draudimais, iš pradžių patiko ne visiems – būta nuomonių, jog toks žingsnis paskatins jaunus žmones ginkluotis, padaugės nusikaltimų... Bet šios pranašystės neišsipildė. Pats suvokimas, kad peilį turėti ar juos kolekcionuoti nėra nusikaltimas, prisideda prie laisvos, orios asmenybės formavimo, ugdo pagarbą sau ir kitiems – taigi, skatina ir pilietinės visuomenės raidą.

Bladereviews.com, warrelics.eu, thrillist.com, dailymail.co.uk, m-policemag.com nuotr.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GYNYBA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"