Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
GYNYBA

Nuskausminta Vokietija: kodėl prancūzai ginkluojasi, o vokiečiai kalba?

 
Reuters/Scanpix nuotrauka

Šių metų Miuncheno saugumo konferencija prasidėjo niūriai. Jos šūkiu galima laikyti posakį „Iki prarajos ir atgal?“. Kai kasmetinis politinių lyderių ir gynybos ekspertų suvažiavimas Miunchene artėjo prie pabaigos renginiui vadovavęs Wolfgangas Ischingeris prisipažino, kad į konferencijos pabaigą tikėjosi ištrinti klaustuką klausime,  kuris dominavo Miuncheno sceną, bet nepavyko, rašo „The Economist“. 

Pasak jo, konferencijos dalyviai identifikavo „naujus iššūkius“, bet „konkrečių žingsnių“, kurių reikėtų imtis – ne. Panašių nuomonių buvo ir daugiau, štai Brookingo instituto atstovas Constanze Stelzenmülleris „Twitter“ žinutėje parašė, kad „Vakarai atrodo blankūs ir pervargę“, o MSC vadovas Tobiasas Bunde aiškino, kad „daugeliui, buvusių Miunchene JAV atrodė, kaip laivas be vairo, o Europa siūlė situacijų analizę, bet ne strategijas“.

Kai Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis pareiškė, kad Europai reikia daugiau plieno tankų, o ne ekspertų institutų (Think Tanks), tai buvo spyris Lenkijos vakarinei kaimynei.

Niekas geriau neiliustruoja skylės tarp kalbų ir darbų, kaip pati Vokietija. Europos ekonomikos varikliu laikomos šalies atstovai kėlė „teisingą“ triukšmą Miunchene. Jie kalbėjo apie JAV, Ukrainą, Siriją ir Šiaurės Korėją. Vokietijos užsienio reikalų ministras Sigmaras Gabrielis pareiškė, kad Europa privalo susirūpinti savo saugumu ir pati dėl to stengtis: „mums vegetarams bus sunku mėsėdžių pasaulyje“.

Vokietijos gynybos ministrė Ursula von der Leyen, kuri gali tapti kita NATO vadove, pareiškė, kad „Europa privalo atsižvelgti į laikmetį. Mes padidinsime ginkluotųjų pajėgų jėgą ir investuosime į jų modernizavimą“.

Bet kur konkretūs žingsniai, kurių ir pasigedo Wolfgangas Ischingeris? Pats S. Gabrielis praleido Normandijos grupės, skirtos Ukrainos problemai spręsti, kuriai priklauso Prancūzija, Vokietija, Ukraina ir Rusija, susitikimą tam, kad galėtų grįžti į Berlyną ir pasišildyti žiniasklaidos šviesoje, kuri tuo metu kalbėjo apie Vokietijos-Turkijos pilietybes turinčio žurnalisto Deniz Yücel paleidimą. Tai buvo džiugi akimirka, bet ar pakalbėti apie situaciją Ukrainoje nebuvo svarbiau?

Užsienio reikalų ministro kalba apie vegetarus ir mėsėdžius labai skyrėsi nuo to, ką jis kalbėjo vos prieš metus, kai vykstant rinkiminei kampanijai Angelą Merkel vaizdavo, kaip Donaldo Trumpo pudelį, nes ji pasisakė už 2 proc. skyrimą NATO finansavimui, būtinumą. Tą kartą S. Gabrielis tai vadino „ginklavimosi varžybomis“. O ir 2 proc. iš biudžeto karinėms NATO reikmėms Vokietija tikrai greit neskirs, šiuo metu koalicijos viduje deramasi dėl 1,5 proc. O ir diskusijos bei dokumentai, liečiantys Vokietijos gynybos pajėgumus ir situaciją, yra lėti ir pasyvūs. Kariuomenės modernizacija jau vyksta kelis metus, bet Vokietijos karinės pajėgos negali pasigirti turinčios naujausios technikos ar kitų pajėgumų, išties gynyba Vokietijoje vis dar podukros vietoje.

Vokietijai buvo sunku surinkti veikiančių „Leopard“ tankų, kad juos būtų galima atgabenti į Lietuvą, taip žengiant nedidelį, bet beveik istorinį žingsnį. Šie tankai – NATO karinio dislokavimo Lietuvoje dalis. Vokietijos lėktuvai ir sraigtasparniai gali veikti vidutiniškai keturis mėnesius per metus, laivynas taip pat ne geresnės būklės.

Vokietijos gynybos ministrė kalbėjo apie pagalbą ir jos skyrimą ir pabrėžė, kad čia vokiečiai jaučiasi kur kas geriau, nei kalbėdami apie ginkluotąsias pajėgas ir jų dislokavimą. Ji paklausė: kam reikia išlaisvinti Mosulo gyventojus, jei po to jie miršta badu? Mintis teisinga, bet ji reiškia daugiau nei galima pamanyti iš pirmo žvilgsnio.

Vokiečiai tiesiog nemėgsta „kietos rankos“ karinių operacijų. Tiesa, ši mintis itin kontrastavo su Prancūzijos ministro pirmininko kalba apie karinį dalyvavimą konfliktuose. Prancūzai didina savo gynybos biudžetą itin smarkiai, o štai vokiečiai vietoj darbų labiau mėgsta žodžius, bent jau taip mano Judy Dempsey iš Carnegie centro. Anot jos – vokiečiai mėgsta kalbėti apie institucijas, bet ne apie veiksmus. Todėl, pasak jos, tie, kurie laukia strateginių sprendimų Europoje neturėtų sulaikyti kvėpavimo.

Potenciali praraja tarp lėtos ir abejingos Vokietijos ir aktyvios, bet vienišos Prancūzijos pasidarė dar aiškesnė tuomet, kai savo kalbas pasakė tokie politikos veikėjai, kaip Ukrainos prezidentas ar Izraelio ministras pirmininkas. Jie priminė, kad mėsėdžių pasaulis už ES sienų yra negailestingas. Anot Petro Porošenko „Maskva vykdo pasaulinį hibridinį karą“, Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pareiškė, kad Kijevas sabotuoja taikos procesą, o Benjaminas Netanyahu savo kalbą iliustravo metalo gabalu, kuris yra Irano drono, sunaikinto Izraelyje, liekana.

Kalbų tonas tikrai nebuvo draugiškas, pasisakymai iliustruoti Čemberleno ir Hitlerio susitarimo Miunchene pavyzdžiais. Visgi kai kiti naudojo Vokietijos istoriją ir išnaudojo erdvę, kurią suteikė Vokietija pasakyti kalboms, patys susitikimo šeimininkai dalijosi tik švelniais pastebėjimais ir neišsakė nė vieno griežto pasiūlymo. Kai Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis pareiškė, kad Europai reikia daugiau plieno tankų, o ne ekspertų institutų (Think Tanks), tai buvo spyris Lenkijos vakarinei kaimynei.

Tai, kad Berlyne nėra stabilios vyriausybės – nepadeda. Praėjus penkiems mėnesiams po rinkimų, koalicinės peripetijos atkreipia vis daugiau dėmesio į Vokietijos politinę klasę ir jų nesutarimus. S. Gabrielio nepastovi ir aikštinga užsienio politika gali būti paaiškinta galios kovomis šalies viduje. Aišku viena – Vokietija yra nuskausminta valstybė ir kol jos vadovai neišdrįs savo rinkėjams pasakyti to, ką pasakė praeitą savaitę Miunchene, jų žodžiai liks tušti, o situacija – akligatvyje.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GYNYBA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"