Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
GYNYBA

Nematomuose apkasuose. Kaip mes atkūrėme Lietuvos kariuomenę (II)

 
2017 11 26 11:38
Bundesvero artilerijos brigadoje. Pulkininkas leitenantas Arvydas Pocius ant savaeigės PzH 155-1(SP70). Jau tada svajojome apie tokių haubicų įsigijimą Lietuvos kariuomenei. VFR. 1996 m.
Bundesvero artilerijos brigadoje. Pulkininkas leitenantas Arvydas Pocius ant savaeigės PzH 155-1(SP70). Jau tada svajojome apie tokių haubicų įsigijimą Lietuvos kariuomenei. VFR. 1996 m.

Toliau tęsiame praėjusį šeštadienį pradėtą spausdinti aukšto rango Lietuvos karininko, buvusio Lietuvos Respublikos kariuomenės vado, Lietuvos ambasadoriaus Rumunijoje Arvydo Pociaus knygos ištraukas.

SA karinių bilietų grąžinimo ir protesto akcija

Taip jau sutapo, kad tą 1990 m. vasario 16 d. savaitgalį į Vilnių buvo atvažiavęs mano brolis Bronius su šeima pas mus pasisvečiuoti. Kaip Sąjūdžio žaliaraištis iš anksto žinojau, jog Sąjūdis organizuoja SA karinių bilietų grąžinimo akciją-protestą prie tuomečių LTSR AT rūmų. Buvau apsisprendęs ir aš dalyvauti šioje akcijoje – grąžinti SA atsargos karininko karinį bilietą ir parašyti raportą SSRS Gynybos ministrui maršalui Jazovui dėl neteisėto okupuotų šalių piliečių ėmimo į okupacinę kariuomenę. Raporte atsisakiau duotos priesaikos SSRS bei SA atsargos karininko laipsnio. Tą raportą rašiau minioje, popieriaus lapus pasidėjęs ant brolio nugaros.

Smalsūs žurnalistai su fotoaparatais ir vaizdo kameromis, KGB’istai, apsimetę užsieniečiais, visus filmavo ir fotografavo. KGB’istams šiame proteste dalyvaujantys Lietuvos vyrai tebuvo priešai, laužantys duotą kario priesaiką ginti ir saugoti SSRS, todėl visus mus jie ir norėjo „suskaičiuoti“.

Vienas toks apsimetėlis įkyriai prašė leisti nufilmuoti mano atsargos karininko karinį bilietą. Jeigu būčiau leidęs, lengvai mane surastų.

Kiek vėliau, bet vis tiek surado. Po protesto akcijos praėjus kelioms dienoms į mano kabinetą respublikiniame Kūno kultūros ir sporto komitete Vilniuje prisistatė KGB majoras. Pokalbis buvo rimtas. Iš pradžių jis mane bandė įbauginti, paskui dalijo „draugiškus“ patarimus, kad baigčiau su sąjūdiečiais pradėtą veiklą, nes nieko nepešime, mat jie kontroliuoja Sąjūdžio veiklą. Tai, kad SSRS gynybos ministrui parašiau raportą, kuriame atsisakiau karinio laipsnio ir priesaikos, jis įvardijo kaip didelę klaidą, dėl kurios galiu turėti problemų.

Dar šiek tiek paklausęs jo grasinimų perėjau į kontrpuolimą ir pasakiau jam, kad jis pats yra naivus, kad nesupranta realybės.

Visa Rytų Europa jau išsivadavo iš komunistinio režimo, Berlyno siena jau nuversta ir šio išsivadavimo proceso jie nebesustabdys.

Lietuva tuoj bus laisva ir mes būsime nepriklausomi nuo SSRS. Paklausiau jo, o kur jis tada dėsis,važiuos gyventi į Rusiją? Juk yra lietuvis ir turbūt turi čia šeimą, tad pats tegu galvoja apie save.

Gerokai vėliau sužinojau, kad jis išėjo iš KGB ir dirbo Lietuvos Valstybės saugumo departamente, paskui – privačiame versle.

Po kelių mėnesių į mūsų namus buvo atneštas registruotas vokas su „spravka“ iš SA karinio komisariato Vilniuje. Lietuva jau buvo paskelbusi apie Kovo 11-osios Nepriklausomybės aktą, todėl pažymos turinys manęs nejaudino, kad esu pažemintas iki SA eilinio ir įtrauktas į atsargos eilinių karių sąrašus.

Norėjau ją suplėšyti ir išmesti, bet žmona Namida pasiūlė palikti kaip istorinį eksponatą. Taip ir padariau. Dabar ji yra Vytauto Didžiojo karo muziejaus archyvuose.

Tylios mamos patriotizmo pamokos

SKAT štabo viršininko pavaduotojas Arvydas Pocius veda štabo ir Vilniaus rinktinės savanorius į AT rūmus. 1991 m. rugpjūtis.
SKAT štabo viršininko pavaduotojas Arvydas Pocius veda štabo ir Vilniaus rinktinės savanorius į AT rūmus. 1991 m. rugpjūtis.

Turbūt visi maži vaikai vaikystėje tėvams ir seneliams užduoda daugybę klausimų. Aš taip pat ne išimtis. Buvau smalsus ir daug klausinėjau.

Kartą namie radau mamos branginamų daiktų dėžutę su joje saugoma sidabrine moneta, kurios vienoje pusėje buvo užrašyta „Du litu“, kitoje – Vytis su užrašu „Lietuva“. Dėžutėje buvo laiškų, vieni vokai su lietuviškais pašto ženklais, kiti – be jų.

Kai mamos paklausiau, kodėl ne visi vokai su pašto ženklais, ji atsakė, kad jie dėdės Antano rašyti, o ten, kur jis gyvena, nėra pašto ženklų. Tik kai jau buvau šiek tiek vyresnis, supratau, kad tie jos brolio siųsti laiškai buvo iš Karagandos lagerio, kur jis buvo įkalintas. Tai žadino mano smalsumą. Ne kartą prašiau papasakoti, kaip žmonės gyveno Smetonos laikais, kas atsitiko su Lietuva, kad neliko lietuviškų litų, centų bei pašto ženklų. O kai vartydavau tėvų nuotraukų albumą, dažniausiai stabteldavau ties dėdėmis, vilkinčiais Lietuvos kariuomenės uniformomis.

Jie mane žavėjo. Sakydavau mamai, jog užaugęs norėčiau būti Lietuvos kareiviu. O ji tik liūdnai palinguodavo galvą ir atsidususi atsakydavo: „Nebėra, Arvydėli, nei Lietuvos, nei Lietuvos kariuomenės, o tau, kai užaugsi, kaip ir tavo tėčiui, teks tarnauti svetimoje kariuomenėje.“ Ji buvo teisi – teko patarnauti toje svetimoje kariuomenėje.

Ačiū Dievui, neilgai. O tai, kad vaikystės svajonė išsipildė (nuėjau ilgą kario kelią – nuo eilinio savanorio iki generolo, Lietuvos kariuomenės vado), galima prilyginti stebuklui.

Partizanė Karolina Budrytė-Slušnienė

Štai ką mama papasakojo apie savo sielos draugę – artimiausią seserį Karoliną Budrytę-Slušnienę, kuri ištekejo už Vlado Slušnio. Vėliau jis tapo Žemaičių apygardos „Kardo“ rinktinės „Buganto“ kuopos būrio vadu (slapyvardis – Jūreivis).

Mama jau buvo iš tėviškės pasitraukusi į Klaipėdą, bet savaitgaliais atvažiuodavo aplankyti savo mamos ir retkartėm slapta susitikdavo su seserimi Karolina, kuri su vyru buvo viename šiose apylinkėse veikusių partizanų būryje. Mama Karolinai prie upės sutartoje vietoje atnešdavo švarių apatinių rūbų ir maisto. Per vieną tokį susitikimą Minijos upės pakrantėje, karklų krūmokšnių priedangoje, seserys kalbėjosi joms rūpimais klausimais.

Mama pasakojo, kaip jai sekasi gyventi Klaipėdoje, ką sužinojo iš brolio Antano, kuris įtariamas dėl ryšių su partizanais buvo suimtas ir tardomas Klaipėdos kalėjime. Karolina kalbėjo apie jos ir kitų partizanų nelengvas dienas nuolat besislapstant ir gyvenant pavojuje. Kartą ji paprašė mamos Klaipėdoje nupirkti medžiagos ir nunešti ją seseriai Severinai, kuri buvo siuvėja, kad pasiūtų laisvesnę suknelę su dviem didelėmis kišenėmis priekyje.

„Tai jau turbūt esi nėščia?“ – paklausė mama. – „Taip, jau keturi mėnesiai, – patvirtino Karolina, – todėl ir prašau naujos suknelės, nes į šią jau greitai nebetilpsiu.“ Mamai kilo klausimas, kam tos didelės kišenės? „Taigi viena pistoletui laikyti, kita granatai“, – atsakė Karolina. – Mes su Vladu sovietams gyvi nepasiduosime.“ Klaipėdoje mama nupirko žadėtą medžiagą, grįžusi tėviškėn nunešė ją seseriai Severinai, o kai suknia buvo pasiūta, šią perdavė Karolinai.

Prabėgus keliems mėnesiams Karolina kartu su vyru būrio vadu Vladu Slušniu-Jūreiviu ir dar dviem partizanais žuvo kautynėse su NKVD’istais, atvestais išdaviko, pravarde Vilkas, šiems apsupus sodybą, kurioje tuo metu slėpėsi.

Kai žuvusius partizanus suguldė Kartenos miestelyje prie stribyno, sesuo Severina tai sužinojusi nuėjo į miestelį atsisveikinti su sesute, bent akies krašteliu į ją pasižiūrėti. Partizanų kūnai buvo suremti nugaromis į tvorą. Karolina su savo vyru Vladu buvo vienas šalia – lyg prisiglaudę.

Jos gražūs garbanoti plaukai plaikstėsi vėjyje, kaip ir sesers pasiūta suknelė. Prieiti prie žuvusių partizanų nebuvo galima – stribai iškart būtų suėmę ir pradėtų tardyti.

Mama, pasakodama šią istoriją, visada susigraudindavo, sakydavo: „Kam gi jai nėščiai reikėjo likti su partizanais? Galėjo pasislėpti Klaipėdoje ir pasigimdyti vaikelį.“ Ji siūlė seseriai kartu išvažiuoti į Klaipėdą, bet Karolina atsisakė. Jai žuvus mama visada jautė kaltę, kad nesugebėjo įtikinti sesers bent laikinai pasitraukti iš partizanų būrio.

Visą likusį gyvenimą mama gailėjo sesers – jos buvo labai artimos. Prisimindama šią istoriją lyg savęs, lyg mūsų klausdavo, ar tikrai reikėjo taip aukotis, ar neužteko jaunų vyrų, kurie krito kovoje su okupantais? Kai 2011 m. rudenį Kartenos apylinkėse, Nausodžio kaime, buvusioje partizanų rėmėjo sodyboje ir partizanų bunkerio vietoje, kur jie žuvo, valstybės lėšomis buvo pastatytas paminklas su iškaltomis žuvusių partizanų pavardėmis, mama, dėdama gėles, su palengvėjimu, lyg atsisveikindama, tarė: „Na, seserėle, dabar ir aš galiu ramiai numirti.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GYNYBA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"