Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
GYNYBA

Mokymo operacijos karo pašonėje

 
Lietuvos kariuomenės Karo policijos instruktorių grupė iš Kauno įgulos su trečiąja mokymų dalyvių grupe Vasylkivo miestelyje. /
Lietuvos kariuomenės Karo policijos instruktorių grupė iš Kauno įgulos su trečiąja mokymų dalyvių grupe Vasylkivo miestelyje. / "Kario" nuotrauka

Kartu su sąjungininkais Lietuva padeda Rusijos agresiją patiriančiai Ukrainai reformuoti ir parengti jos ginkluotąsias pajėgas. Karinė mokymų operacija apima jau antrus metus vykstantį Lietuvos kariuomenės instruktorių dalyvavimą dvišalėse ir daugiašalėse Ukrainos ginkluotųjų pajėgų rengimo iniciatyvose. Nuolatinis bendradarbiavimas su Ukraina išlieka vienu svarbiausių Lietuvos užsienio ir saugumo politikos prioritetų: mes remiame Ukrainos euroatlantinius siekius, padedame jai įgyvendinti užsibrėžtus kariuomenės artėjimo prie NATO standartų tikslus, prisidedame prie jos gynybinių pajėgumų stiprinimo. 

Apie mokymo operacijas kalbamės su dviem šį rudenį iš Ukrainos sugrįžusiais karo policininkais – mjr. Ramūnu Jan kausku ir srž. mjr. Arūnu Daubliu.

Mjr. Ramūnas Jankauskas

Mjr. Ramūnas Jankauskas / "Kario" nuotrauka
Mjr. Ramūnas Jankauskas / "Kario" nuotrauka
– Lietuvos kariuomenės Karo policijos (KP) Kauno įgulos vadas. Baigęs vidurinę mokyklą, 1999 m. kaip šauktinis pradėjo tarnauti Lietuvos kariuomenėje – Vytauto Didžiojo atskirajame jėgerių batalione. Po nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos įstojo į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją (LKA). Po studijų buvo paskirtas tarnauti KP. Ten ir liko. Į Specialiųjų operacijų pajėgas, sako, nesiveržęs, o ir neturėjęs galimybės rinktis – nuėjęs ten, kur gavo paskyrimą.

Darbas KP tuometiniam LKA absolventui buvo visiškai nauja patirtis, bet dabar, žvelgiant iš laiko perspektyvos, tokiu likimu jis esąs patenkintas – įdomi tarnyba. Matyt, todėl nebuvo poreikio ieškoti kitų. Domėjimąsi karyba veikiausiai paveldėjo iš tėvo – buvusio karininko. Vaikystėje kartkartėmis užsimaukšlinęs jo kepurę, pasvajodavo prie veidrodžio, o pirmaisiais atgimusios Lietuvos kariuomenės gyvavimo metais, kai savanorių uniformos kito gana dažnai, Ramūnas nepraleido progos – pasimatavo visas.

Srž. mjr. Arūnas Daublys

Srž. mjr. Arūnas Daublys / "Kario" nuotrauka
Srž. mjr. Arūnas Daublys / "Kario" nuotrauka
– KP vado asmeninio štabo vyriausiasis puskarininkis. Jis gimė 1978 m. Plungėje. „Vaikystėje su bendraamžiais mėgdavome žaisti karinius žaidimus, – prisimena Arūnas. – Labai domėjausi aviacija. Bet tada dar nebuvo jokių minčių apie kariuomenę. Noras vilkėti uniformą labai sustiprėjo po privalomosios karo tarnybos. Baigęs ją, intensyviai pradėjau domėtis, kaip būtų galima patekti į kariuomenę, kokie yra reikalavimai kandidatams ir pan. Visai netikėtai sužinojau apie atranką į KP, o ką daryti toliau – žinojau.“

Įsikūrė Vilniuje. KP tarnauja nuo 2001 metų. 2008-aisiais baigęs pirmosios pakopos studijas Mykolo Riomerio universitete, pasirinko verslo teisę ir įgijo magistro laipsnį. Sako, kad planų pradėti verslą ar užsivilkti teisėjo mantiją neturėjęs, bet teisininko profesija jam visada atrodė patraukli. Dabar įgytos teisinės žinios praverčia tarnyboje. Su verslais kariuomenėje nesusiduria, bet teisinis išsilavinimas praverčia – juk KP yra viena iš devynių veikiančių ikiteisminio tyrimo institucijų Lietuvoje. Ji atsakinga už viešąją tvarką ir kariškių drausmę. Laisvalaikiu Arūnas klauso muzikos, skambina gitara, lanko braziliško džiudžitsu treniruotes, mėgsta pramoginius šokius.

Svarbių asmenų apsaugos grupių mokymai

„Dingstis išvykti į Ukrainą atsirado pernai, – pokalbį pradėjo mjr. R. Jankauskas. – Nuvažiavus į konferenciją Kijeve, tarp kurios organizatorių buvo ir kanadiečių. Viename iš jų vadovaujamų pakomitečių susibūrė NATO šalių ir Ukrainos atstovai. Kanadiečiai yra atsakingi už dabartinio Ukrainos KP analogo – Karinės teisėtvarkos tarnybos (KTT) reformavimą. Iki 2020 m. jie yra užsibrėžę baigti šią reformą, priimti Karo policijos įstatymą ir pakeisti tarnybos pavadinimą. Jos funkcijos ir dabar yra panašios į mūsiškės KP, tik gal mažiau turi įgaliojimų. Per minėtą konferenciją kanadiečiai pakvietė sąjungininkus prisidėti prie šios tarnybos reformavimo, ir mes, lietuviai, buvome vieni iš tų, kurie pasisiūlė padėti. Ukrainiečiai pageidavo, kad kuri nors šalis jiems padėtų rengti ne tik profesinius mokymus, apie kuriuos daugiau papasakos srž. mjr. A. Daublys, bet ir specialius karo policininkų mokymus, t. y. svarbių asmenų apsaugos, improvizuotųjų sprogdinimo užtaisų (angl. Improvised Explosive Device, IED) neutralizavimo, anglų kalbos ir t. t.

O mes turime penkerių metų patirties, sukauptos Afganistane saugant Specialiosios misijos vadovą, todėl pasisiūlėme, kad galime pamokyti jų KTT karius vykdyti asmens apsaugos funkcijas. Ir nuo šios konferencijos prasidėjo intensyvus dvišalis mūsų bendradarbiavimas su ukrainiečiais. Buvo sutarta, kad 2017 m. balandžio-gegužės mėnesiais mes, nuvykę į Ukrainą, surengsime mokymus jų kariams. Iš pradžių jie pageidavo, kad mokymo grupėje vienu metu būtų 36 kariai, bet mūsų nuomone, tokia grupė per didelė, tai pasiūlėme jiems, kad geriau būtų per mėnesį mokyti trečdalį jų, tad šiemet mes ten nuvažiavome tris kartus ir kas mėnesį mokėme po 12 karių, atvykusių iš įvairių šalies rajonų. Mūsų, instruktorių iš Lietuvos, konkrečiau – iš Kauno įgulos, grupė kaskart buvo tokia pati – 4 kariai. Stengėmės išlaikyti mokymo tęstinumą ir metodikos stabilumą. Pirmus du kartus kursus vedėme Lvove, o trečiąkart – Kijevo srityje esančiame Vasylkivo miestelyje (apie 35 km nuo sostinės). Pirmąkart, kaip minėjau, ten buvome balandį-gegužę, antrąkart – liepą, o trečią kartą – visą spalio mėnesį.

Visi mokymai buvo nukreipti į svarbių asmenų apsaugą, kursus sudarė trys pagrindinės dalys – individualūs įgūdžiai, kaip vykdyti asmens apsaugą, kolektyvinis rengimas (darbas grupėse po 6 karius) ir planavimas, kaip surinkti informaciją ir ją analizuoti, kaip vykdyti žvalgybą, sudaryti veiksmų planą ir jį pristatyti. Planavimui skyrėme daugiausia laiko, nes ukrainiečiai skundėsi šioje srityje neturintys patirties – mažai tuo rūpindavęsi. Akcentuodami planavimo reikšmę, skirdavome jiems nemažai informacijos rinkimo ir žvalgybos užduočių, sakėme, kad daugiau laiko reikia pasirengti operacijai.

Per tris pirmas savaites nagrinėdavome pagrindinius asmens apsaugos principus, o ketvirtą organizuodavome galutines pratybas, t. y. sumanydavome įvairių situacijų, kurį nors iš instruktorių paskirdavome svarbiu asmeniu (angl. Very Important Person, VIP) ir jie pagal mokymo programą visur turėjo rūpintis jo saugumu. Mokėme juos vykdyti asmens apsaugą ir taikos metu, kai grėsmės lygis žemas, ir tokiose zonose, kur grėsmės lygis yra aukštas, kalbant konkrečiau, mokydavome, kaip lydėti saugomą asmenį į taip vadinamą antiteroristinės operacijos (ATO) zoną arba palei jos ribas, kur kyla didelė grėsmė gyvybei ir sveikatai. Buvome ukrainiečiams žadėję parengti 36 jų karius, šį įsipareigojimą mes ir įvykdėme.“

Būsimieji Ukrainos svarbių asmenų apsaugos pareigūnai mokosi greitošaudos / "Kario" nuotrauka
Būsimieji Ukrainos svarbių asmenų apsaugos pareigūnai mokosi greitošaudos / "Kario" nuotrauka

Mokymai įvertinti realiomis užduotimis

Prieš kurį laiką žiniasklaidoje kilo diskusija, ar Ukrainai būtų naudinga įsileisti Jungtinių Tautų taikdarius ir policiją į separatistų ir Rusijos užimtas Donbaso bei Luhansko sritis. Ar ne ši galimybė privertė ukrainiečius rūpintis svarbių asmenų apsaugos grupių rengimu?

„Kažin, nemanau, kad šie klausimai susiję, – atsakė mjr. R. Jankauskas. – Kiek žinau, KTT rūpinasi apsaugos specialistų mokymu todėl, kad jiems ir dabar Ukrainoje tenka vykdyti realią užsienio delega– cijų apsaugą. Jausdami gerai šiam darbui parengto personalo trūkumą, jie prašė prioritetine tvarka kuo greičiau surengti mokymus. Kai spalio mėnesį kalbėjausi su KTT vadovais, jie ne tik sakė esą paten kinti mūsų metodais, vadino juos efektyviais, bet ir teigė, kad praėjusį rugpjūtį Ukrainoje minint Nepriklausomybės dieną, kai atvyko daug kviestų svečių, stengtasi, kad visi kariai, kurie mokėsi kursuose, dalyvautų saugant VIP, ir gyrėsi, kad šią užduotį gavusieji jų kariai naudojo tuos metodus, kurių mes išmokėme. Pamalonino, nes buvo matyti, kad jie kalba nuoširdžiai. Vadinasi, kursai buvo naudingi, jie atidžiai klausėsi, o dabar vykdo tai, ko išmoko. Mokėme rusų kalba (kursams baigiantis, kai kurias frazes jau išmokome pasakyti ir ukrainietiškai, beje, prie Kijevo daug kas vartoja tam tikrą ukrainiečių ir rusų kalbų kratinį, regis, vadinamą sužik), ir tai buvo traktuojama kaip vienas mūsų privalumų. Ukrainiečiams nereikėjo ieškoti vertėjų, o mokantis tokių specifinių veiksmų yra gerokai paprasčiau bendrauti tiesiogiai ir išsiaiškinti niuansus. Mums darbų dėl to nesumažėjo – turėjome savo metodinę medžiagą išversti į rusų kalbą. Kursuose dalyvavo ne tik seržantai ar eiliniai kariai, bet ir skyrių vadai, net karininkai (ypač pirmą kartą) buvo atsiunčiami, kad susipažintų su pagrindiniais mūsų vedamų kursų principais. Stengėmės jiems parodyti ir mokymų organizacinę tvarką – kaip planai rengiami, kokie tvarkaraščiai, kokia yra šių kursų metodinė struktūra.

Asmens apsaugos grupių rengimas kol kas ten vykdomas KTT nuožiūra – kaip minėjau, ten nėra KP veiklą reglamentuojančio įstatymo. Nuo mūsų ši tarnyba skiriasi ir tuo, kad KTT turi specialiosios paskirties padalinį. Viena jo užduočių – vykdyti asmens apsaugą. Iš to padalinio niekas neina patruliuoti, kaip tai darome mes, jo veiklos specifika šiek tiek kitokia. Kaip tik juos labiausiai domino mūsų kursai. Visi būsimieji Ukrainos kariuomenės karo policininkai, atvykę į VIP apsaugos kursus, buvo motyvuoti, smagu su tokiais dirbti – jiems viskas įdomu, nuolat kyla daugybė klausimų – tik spėk suktis. Šiek tiek sunkiau ten sekėsi tvarkyti kai kuriuos administracinius ir logistinius reikalus. Patalpas gaudavome, gal truputį sudėtingiau būdavo su technika...

Anksčiau, kai buvome nuvykę aptarti organizacinių reikalų, jie sakė, kad viską turės, viską duos, bet vėliau, kai ko nors prireikdavo, tarkim, automobilio, kildavo įvairių sunkumų. Gaudavome, bet procesas užtrukdavo ir jo nepavadintum sklandžiu. Didelių buitinių rūpesčių neturėjome. Apgyvendinimu rūpinomės patys – gyvenome viešbučiuose. Į praktinius mokymus ukrainiečiai atvykdavo su individualia ekipuote, o mes mokymo tikslais buvome atsivežę aerosoft ginklų – tiek ilgųjų, tiek trumpųjų (pistoletų) ir per treniruotes duodavome kursų klausytojams, kad būtų efektyvesnis mokymas. Tiesa, turėjome ir specifinių priemonių – šarvinių liemenių, tam tikros paskirties krepšių ar transporto apatinės apžiūros veidrodžių, kuriuos jie galėjo išmėginti per pratybas. Kartais treniruodavomės iki vėlumos – grįždavome jau sutemus, bet naktinių pratybų neįtraukėme į programą – nebuvo poreikio.“

Geri metodai ir patikimi konsultantai

„Kalbant apie tolesnį bendradarbiavimą, – tęsė pasakojimą majoras. – Kai mūsų KP vadas buvo nuvykęs į Ukrainą ir kalbėjosi su KTT vadu, ukrainiečiai pageidavo, kad panašius mokymus ten vestume ir kitais metais, net aukštesnio lygmens. Šiemet asmens apsaugos pagrindų mokėme visus karius, kuriuos jie buvo numatę, o kitąmet norėtų, kad mokytume instruktorius. Tad ateinančiais metais planuojame ilginti kursų trukmę ir daugiau laiko skirti mokymo metodikai, kad jų specialistai vėliau patys galėtų rengti kitus. Šitaip būtų išlaikytas mokymo tęstinumas ir užbaigtas visas ciklas. Kitaip didelėje tarnyboje pavienių karių mokymas nebūtų naudingas – išsivažinėję po dalinius, jie gal nė neturėtų progos panaudoti įgytų žinių.

Nors mūsų tiesioginis bendradarbiavimas su Ukrainos KTT prasidėjo kanadiečiams tarpininkaujant, vėliau prie kursų jie neprisidėjo, tai buvo dvišalis – mūsų ir ukrainiečių – rūpestis. Ir visa panaudota metodinė medžiaga – mūsų. Beje, į mokymus kaip konsultantai buvo pakviesti ir kai kurie ukrainiečių specialistai, pavyzdžiui, paramedikas, turintis kovinės patirties ATO zonoje, kad papasakotų, kaip suteikiama pagalba sužeistiesiems mūšyje; ir patyręs snaiperis, galintis atsakyti į klausimus, kaip pastebėti ir apsisaugoti nuo taikliųjų šaulių, apskritai, kokių veiksmų reikia imtis kovojant su jais. Kai prieš nuvykdami domėjomės, kokios grėsmės ATO zonoje kelia daugiausia rūpesčių, ukrainiečiai paminėjo būtent snaiperius ir artileriją. Mažoms asmens apsaugos komandoms sunku pretenduoti į palaikymą artilerijos ugnimi, tad mokėme karius, rengiantis operacijai, sutelkti dėmesį į žvalgybą ir aplinkos stebėjimą. Ir mes per pratybas reikalaudavome, kad planuodami operaciją kariai nurodytų, kur, jų nuomone, galėtų būti snaiperiai, kai jų saugomas asmuo lankysis tam tikrame objekte.

„Mokėme juos, kaip uždėti antrankius, sulaikyti pažeidėją ir daugelio kitų dalykų“, – sakė srž. mjr. Arūnas Daublys / "Kario" nuotrauka
„Mokėme juos, kaip uždėti antrankius, sulaikyti pažeidėją ir daugelio kitų dalykų“, – sakė srž. mjr. Arūnas Daublys / "Kario" nuotrauka

Be to, pageidavome, kad į kursus atvyktų ir jų išminuotojas, išmanantis IED ir galintis supažindinti karius su šių sprogmenų taikymo ir neutralizavimo specifika ATO regione. Tai buvo įdomu mums ir, mūsų įsitikinimu, naudinga patiems ukrainiečiams. Aišku, mes, remdamiesi Afganistane įgyta patirtimi, bendrais bruožais papasakodavome, kaip pastebėti ir išvengti arba neutralizuoti IED, bet Ukrainoje – savi niuansai. Dabar tenykščiuose minų laukuose vis dėlto labiau naudojami standartiniai sprogmenys. Taigi mes irgi šio to išmokome bendraudami su jų kariais. Daug laiko praleisdavome kartu, tad išklausėme nemažai įdomių istorijų iš karo veiksmų zonos. Iš visų mūsų klausytojų gal 95 proc. bent vieną ar daugiau kartų jau dalyvavo ATO – turi, ką papasakoti.

Minos konflikto regione – ilgalaikė problema. Kiek žinau, jų ten palikta daug. Blogiausia, kad fronto linijoms keičiantis, tą pačią teritoriją užimdavo savi ir svetimi – visi minuodavo, bet kalbama, kad niekas jokių schemų nebraižydavo ir nėra jokios informacijos, kur dauguma sprogmenų palikta. Jau nekalbant apie civilius, patys kariai nuogąstauja, kad gali tapti „savų“ minų aukomis.“

Profesinio rengimo kursai

Srž. mjr. A. Daublys kone du mėnesius praleido Lvove, minėtos KTT Mokymo centre, kartu su trim kitais Lietuvos karo policininkais mokydamas ukrainiečių karius profesinių karo policininko tarnybos pagrindų. Kol kas ten nėra tarnybos, vadinamos Karo policija, bet kai ji bus įsteigta, šis centras veikiausiai ir bus vadinamas Karo policijos mokymo centru. Tad šiuo metu tai yra vienintelis šalyje mokymo centras, kur rengiami būsimi karo policininkai, kitaip sakant, karinę tvarką užtikrinantys pareigūnai.

„Iš Lietuvos Lvove buvome keturiese, – sakė srž. mjr. A. Daublys. – Beveik visi grupės nariai yra dalyvavę tarptautinėse operacijose. Šiuos karius pažįstu gana seniai, žinau jų pasirengimo lygį, jų požiūrį į tarnybą, todėl niekada nesuabejojau jų pasirinkimu. Kaip KP vyriausiasis puskarininkis stengiuosi prisidėti prie mūsų kareivių ir puskarininkių profesinio rengimo, todėl pats kuruoju bazinį karo policininkų kursą Lietuvoje. Negalėčiau nepaminėti kolegų, su kuriais panašius kursus vedėme ir Ukrainoje. Tai – vyr. srž. Ernestas Malinovskij, srž. Donatas Stefanovičius ir srž. Artūras Matulevičius. Naudodamasis proga norėčiau viešai jiems dar kartą padėkoti už profesionalumą rengiant Ukrainos kariuomenės karo policininkus.

Buvome atsakingi už vieną mokymo modulį – „Patruliavimas ir tyrimai“. Patruliavimas – tai viena iš prevencijos priemonių, siekiant užkardyti drausminių pažeidimų, nusikalstamų veikų ir baudžiamųjų nusižengimų įvykdymą tiek karinėse, tiek ir nekarinėse teritorijose. Parengtas karo policininkas turi išmanyti teisinį reglamentą (teisinį pagrindą), bendravimo su asmenimis ypatumus, žinoti rizikos faktorius ir šaunamųjų ginklų, fizinės ir kitokios prievartos panaudojimo atvejus, išmanyti profesinės veiklos taktiką ir kt. Situacijų gali būti įvairių, visų jų net neįmanoma būtų sumodeliuoti. Ta pati, iš pažiūros paprasta situacija gali baigtis skirtingai arba labai greitai iš ramios pereiti į konfliktinę, todėl neretai pats karo policininkas turi asmeniškai priimti sprendimą dėl savo tolimesnių veiksmų. Visa tai įgyjama per mokymus, o didžiausia dalis – tik per asmeninę patirtį, vykdant tarnybines užduotis.

Kursai truko po tris savaites, grupes sudarė per 30 kursų dalyvių. Mokėme ukrainiečius tikrinti dokumentus, stabdyti transportą ir visų kitų funkcijų, reikalingų karo policininkui, kad galėtų vykdyti užduotis. Dauguma kursų klausytojų – ne naujokai, o kurį laiką jau tarnavę profesinės tarnybos kariai, tarp jų – net seržantai ir karininkai. Taigi dirbome su mišria grupe. Mokydami atlikti tyrimus, supažindinome juos su pagrindiniais veiksmais, kokie jie turi būti karo policininkui atvykus į įvykio vietą. Pats Mokymo centras tebėra kūrimosi stadijoje, dar neturi visų reikalingų mokymo priemonių, bet gana intensyviai tuo rūpinasi, ir mums ten būnant nemažai įrangos įsigyta. O ateityje, manau, šis centras bus dar geriau aprūpintas ir užims tinkamą vietą visoje karių rengimo sistemoje. Bazinio kario kurso kartoti mūsų klausytojams nereikėjo, mes mokėme tik to, ką turi žinoti kiekvienas karo policininkas – kaip elgtis ir kokių veiksmų imtis vienu ar kitu atveju, pradedant nuo paprasto karių dokumentų patikrinimo ir baigiant veiksmais įvykio vietoje, į ką atkreipti dėmesį, kaip viską fiksuoti ir pan. Kaip minėjau, vieno modulio mokymai truko tris savaites, o visą kursą klausytojai baigia maždaug per tris mėnesius. Tada jie gauna kursų baigimo pažymėjimą. Visas mokymo procesas turėtų užtrukti iki 2020 metų.“

Lietuvos karys kolegoms ukrainiečiams demonstruoja, kaip teisingai saugomą asmenį nuvesti į saugią vietą / "Kario" nuotrauka
Lietuvos karys kolegoms ukrainiečiams demonstruoja, kaip teisingai saugomą asmenį nuvesti į saugią vietą / "Kario" nuotrauka

Repetitio est mater studiorum

Klausant pašnekovo parūpo sužinoti, kuo karo policininkų atliekamos tyrimo procedūros skiriasi nuo civilinės policijos kriminalistų atliekamų tyrimų? Ar KP surasti įkalčiai tiriami civilinės policijos laboratorijose?

„Lietuvos kariuomenės KP kompetenciją, funkcijas ir uždavinius, organizavimo tvarką, karo policininkų teises, pareigas ir atsakomybę bei karo policijos santykius su kitomis teisėsaugos institucijomis reglamentuoja Lietuvos Respublikos karo policijos įstatymas, – paaiškino seržantas majoras. – Šiame įstatyme nustatyta, kad KP turi įgaliojimus visų asmenų (civilių ir kariškių) atžvilgiu karinėse teritorijose ir kariniame transporte, o kitose teritorijose – karių atžvilgiu, taip pat asmenų, darančių nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus prieš karius, krašto apsaugos institucijas ir jų valdomą ar naudojamą turtą. Pažymėtina ir tai, kad KP įstatymų nustatyta tvarka atlieka ikiteisminį tyrimą (baudžiamąjį persekiojimą). Kalbant apie ikiteisminio tyrimo procesą (eigą), tai tiek KP, tiek policija, tiek ir kitos ikiteisminio tyrimo įstaigos veikia toje pačioje šalies teritorijoje, vadovaujasi šalies įstatymais ir vykdant šį procesą vadovaujasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normomis, todėl tyrimo procedūros nelabai ir skiriasi. Siekiant nustatyti nusikalstamą veiką padariusius asmenis, kitas įvykio aplinkybes, gali būti išnaudotos atitinkamos teisinės priemonės objektyviajai tiesai nustatyti.“

Paklausėme, ar išvažiuodami mokyti Ukrainos kariškių mūsiškiai išsamiai susipažino su jų kariuomenės statutais. Ar nekyla keblumų instruktoriams dirbant svetimoje kariuomenėje, kurios veiksmus reglamentuoja skirtinga nei mūsiškė teisinė bazė? Ar pasiteisina tokia kursų rengimo forma, kai visa mokymo medžiaga pateikiama skirtingais moduliais, juk šitaip sunku išvengti nereikalingų pasikartojimų ir galimų spragų?

„Tai buvo mano trečias vizitas Ukrainoje, – tęsė pasakojimą srž. mjr. A. Daublys. – Pirmi du buvo susiję su būsimų mokymų planavimo ir visų mokymo detalių aptarimu, pasirengimu mokymui. Tada išsamiau susipažinau su Mokymo centru, sąlygomis, vadovybe. Buvo aptarta, kokių priemonių reikėtų ir pan. Žinojau, kur vykstame, ko tikėtis. Kalbant apie patį rengimą, jo formą, galima būtų rasti ir minusų ir pliusų. Iš esmės tokia forma pasiteisina, nes karo policininkas įgyja plačių profesinių žinių, o toliau jau gali būti rengiamas pagal atskirą specializaciją, pavyzdžiui, įkalčių (jautrių) rinkimas įvykio vietoje. Kaip minusą įžvelgčiau, kad tai užtrunka pernelyg ilgai. Pasikartojimų nereiktų bijoti ar vengti, nes kartojimas tik dar labiau įtvirtina įgytas žinias, o ir pačiam kurso dalyviui yra daug maloniau, kai jis ką nors žino ir gali pasirinkti lygindamas, kuris būdas yra geresnis jam, ir pan. Kelių būdų, kelių taktikų žinojimas suteikia tik dar didesnio profesionalumo.“

Kaip namie

Pasiteiravus apie tenykštes Lietuvos instruktorių gyvenimo sąlygas, srž. mjr. A. Daublys patikino, kad jos išties buvo geros: „Mus apgyvendino viešbutyje, galėjome pietauti ir kariškių valgykloje, ir mieste, aišku, už savo pinigus, žodžiu, jokių buitinių nepriteklių nepatyrėme. Lvove buvau trečią kartą, prieš tai į šį miestą buvau nuvykęs dukart, kai buvo planuojamas mokymo procesas.

Mokymo centre instruktoriams buvo skirtas atskiras kabinetas su TV ir interneto prieiga, kur laisvu metu buvo galima kiek pailsėti, pasiruošti būsimoms paskaitoms ar praktiniams seminarams bei surengti pasitarimus. Kursų dalyviai sunkių traumų nepatyrė – vykdydami kovinio šaudymo pratybas akcentavome saugumo reikalavimus, nes karo policininkų kovinio šaudymo pratyboms būdingas dinamiškumas: greitas ginklo ištraukimas, užtaisymas ir šūvio atlikimas. Atsižvelgiant į tai, pats šaudymo pratimas prasidėjo nuo paprastesnių elementų, pereinant prie sudėtingesnių, iš– laikant atitinkamą nuoseklumą.“

Kai paklausėme, ar nebuvo išvykę į kitus dalinius, seržantas majoras tik gūžtelėjo pečiais: „Ne, mums niekur nereikėjo važinėti, viskas vyko Lvove. KTT Mokymo centras yra gana patogioje vietoje, uždaroje teritorijoje netoli miesto centro. Be to, šalia centro dabar statoma speciali aikštelė, kur kursų dalyviai bus mokomi, kaip reguliuoti transporto priemones. Jau pastatyti mokymo reikmėms skirti pastatų maketai, kur galima mokytis, kaip taktiškai teisingai įsiveržti į patalpas, kur gali būti pasislėpęs vienas ar keli agresyvūs ar persekiojami asmenys, kaip tas patalpas apžiūrėti ir apieškoti. Kiek žinau, planuojama šio centro infrastruktūrą tobulinti ir ateityje. Mokydami būsimus karo policininkus pasiūlėme jiems organizuoti edukacines išvykas į kitus dalinius, kad geriau pažintume realias situacijas, kaip mes darome Lietuvoje su savo jaunaisiais karo policininkais. Tai – labai efektyvus mokymo būdas, manau, ateityje jis bus naudojamas ir Ukrainoje.“

Sunkiausia, kas lietuvių grupės laukė Lvove, pasak srž. mjr. A. Daublio, buvo pradinė nežinomybė, kas ten bus, kaip juos priims, kaip įvertins ir pan. Vis dėlto nerimas išsisklaidė jau pirmą dieną, kai susipažinta geriau.

„Jie pamatė, ką mokam, ką sugebam ir ko galim išmokyti, – prisiminė puskarininkis. – Ir netrukus atsirado abipusė pagarba. Nesvarbu, karininkas ar seržantas – jie mus priėmė ir bendravo kaip su savais, aišku, atidžiau įsiklausydami į mūsų žodžius. Per visą mano tarnybos laiką tai buvo pirmoji praktika, kai teko pačiam vykti į kitą šalį ir mokyti kitus, todėl tai priėmiau kaip rimtą iššūkį ir rimtai tam ruošiausi. Nemažai reikalavau ir iš kolegų, kad jie būtų tinkamai pasiruošę mokymo procesui. Sėdėdavome ilgai prie mokomosios programos, skaidrių, peržiūrėdavome jas, diskutuodavome, aptardavome, ką ir kaip darysime. O visa kita – tik formalūs informacijos pateikimo reikalai. Stengėmės, kad auditorijai būtų įdomu. Kursų baigimo pažymėjimus jie gaus gruodžio mėnesį, kai baigs visus modulius. Iš jų bene ilgiausi ir sudėtingiausi buvo mūsiškis teminis modulis ir pačių ukrainiečių instruktorių dėstomas jėgos panaudojimo kursas. Kiti – šiek tiek trumpesni ir lengvesni. Mokėme juos, kaip uždėti antrankius, kaip sulaikyti pažeidėją ir daugelio kitų dalykų, o braziliško džiudžitsu treniruotėse išmoktų veiksmų kursų klausytojai galėjo pasimokyti tik atėję į sporto salę, kai mes su vienu mūsų grupės nariu, kuris irgi domisi šiomis kovomis, kartkartėmis nueidavome pasimankštinti. Laiko likdavo ne itin daug, bet rūpėjo parodyti, kad karo policininkas turi būti visapusiškai pasirengęs – ir morališkai, ir fiziškai. Iš kolektyvinių žaidimų ukrainiečiai labiausiai domisi futbolu. Teko su kursų dalyviais pažaisti ir mums arba eidavom į imtynių salę ir ten užsiimdavome grumtynėmis.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GYNYBA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"