Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
GYNYBA

Lietuviškos PSYOPS: propaganda prieš šimtmetį (I dalis)

 

Vykstant Nepriklausomybės kovoms, Lietuvos vadovybė suvokė, kad, be stiprios ir modernios kariuomenės, svarbu turėti instituciją, kuri rūpintųsi visuomenės švietimu, informuotų ją, skleistų valstybinius naratyvus Lietuvos provincijoje, pafrontėje ir okupuotose teritorijose. Kadangi būtent kariuomenei buvo geriausiai prieinamos valstybei nepriklausančios etnografinės Lietuvos dalys, pirmaisiais nepriklausomybės metais valstybine propaganda ir jos sklaida užfrontėje rūpinosi Generalinio štabo Literatūros skyrius. 

Tuometinė strateginė komunikacija

Literatūros skyrius buvo įsteigtas kpt. Petro Rusecko pastangomis ir susidėjo iš trijų vienetų: Bendrosios, Spaudos ir Švietimo dalių. Bendroji dalis užtikrino įprastą bet kuriam skyriui administracinį darbą. Spaudos dalis prie Literatūros skyriaus pradėjo veikti nuo 1920 m. rugsėjo 1 dienos. Visa iki tol su spauda susijusi veikla priskiriama Literatūros skyriui in corpore. Į Spaudos dalies veiklą buvo įtrauktos dvi redakcijos, administracija ir spaustuvė. Periodinių raštų redakcija kuravo savaitinį laikraštį „Kariškių žodis“ (dabar – Lietuvos kariuomenės žurnalas KARYS) ir iliustruotą mėnesinį žurnalą „Atspindžiai“.

Propagandos specialistai turėjo rinkti žinias, „kas daroma propagandos tikslais lenkų ir kitų mums priešingų valstybių Lietuvoje“, imtis priemonių priešiškai propagandai pašalinti: „Jisai per tam tikrus instruktorius sužino priešininkų užmanymus, jų vidaus politinę padėtį ir pasielgimus su gyventojais užimtų kraštų.“

Ataskaitose rašoma: „Šie spaudą. Literatūros skyriaus užsakymų du spaudos organai savo laiku išeina, jų turinį tobulinama, kiek leidžia redakcijos pareigos.“ Neperiodinių raštų redakcija kuravo statutų, rankraščių, kai“, 10 000 egz. atsišaukimų lenkų instrukcijų ir kitų neperiodinių leidinių apimtys buvo didelės. Tą rodo išrašas iš Ūkio skyriaus 1920 m. balandžio 15 d. įsakymo: „Literatūros skyrius užsakė: 10 000 egz. plakatų „Broliai lietuvninkai“, 10 000 egz. atsišaukimų lenkų kalba, 1 500 egz. atsišaukimų „Piliečiai valdininkai“, 5 000 egz. atsišaukimų „Pilieti“, 8 000 egz. atsišaukimų „Kas eina į rinkimus“, 8 000 egz. atsišaukimų „Visi į rinkimus“, 3 100 egz. atsišaukimų „Broliai kareiviai“, 10 000 egz. „Lietuvos piliečiai“, 10 000 egz. atsišaukimų „Kareiviai“. Atsišaukimai spausdinti lietuvių, lenkų, rusų vokiečių, latvių ir žydų kalbomis.“

1920 m. kovo 1 d. Lietuvos kariuomenėje prie Literatūros skyriaus įsteigia darbo apimties vėliau ji reorganizuota į skyrių. Švietimo dalį sudarė trys sekcijos: Propagandos, Bendro lavinimo ir Mokyklų. Propagandos sekcija nuo 1920 m. kovo 1 d. buvo perimta iš Žvalgybos skyriaus. Įsteigus Kultūros ir švietimo sekciją „buvo išdirbta jos veikimo programa (vėliau užtvirtinta ir išleista atskiroje knygelėje), pradėtas ir tęsiamas Kultūros ir Švietimo darbas Lietuvos kariuomenėje“.

Propaganda apėmė dvi sritis – užfrontės ir vidaus. Užfrontės propaganda buvo siekiama pakelti Lietuvos Vyriausybės autoritetą, priešininko užimtuose kraštuose platinant literatūrą, atsišaukimus, proklamacijas. Tuo tikslu buvo siunčiami specialiai parengti žmonės, kurie, vadovaudamiesi Kultūros ir švietimo skyriaus nurodymais, „veda visą propagandos darbą“. Iš vietinių žmonių jie turėjo atsirinkti tinkamų sau padėjėjų, kurie padėtų platinti literatūrą. Propagandos specialistai turėjo rinkti žinias, „kas daroma propagandos tikslais lenkų ir kitų mums priešingų valstybių Lietuvoje“, imtis priemonių priešiškai propagandai pašalinti: „Jisai per tam tikrus instruktorius sužino priešininkų užmanymus, jų vidaus politinę padėtį ir pasielgimus su gyventojais užimtų kraštų.“ Taip pat jie turėjo kelti sąmyšį priešo kariuomenėje, agituodami nepalaikyti jų vyriausybės grobikiškos politikos, ragindami nekovoti prieš tautą, kuri neketina jų pavergti, ir „metus ginklus apleisti svetimas žemes“. Propagandos sekcijos instruktoriai turėjo padėti kurtis civilinėms organizacijoms, kurios platintų „susipratimą lietuvių tarpe“. Siekiant efektyvesnių rezultatų, Lietuvos teritorija buvo padalinta į rajonus, kiekvienam jų paskirti instruktoriai. Buvo išleista atskira instrukcija propagandai Mažojoje Lietuvoje (kalba netaisyta):

„Mažosios Lietuvos piliečių tarpe keliamas Lietuvos valdžios autoritetas, raginama dėtis prie Didžiosios Lietuvos, kviečiama organizuoti miliciją ir stoti į Lietuvos kariuomenės eiles, kovai su Lietuvos priešais.

Tam tikslui siunčiami arba surandami žmonės vietoje. Leidžiama literatūra ir kiek galint palaikomas Mažosios Lietuvos piliečių darbas prisijungti prie Didžiosios Lietuvos.

Aiškinama plačiai Lietuvos valdžios darbai ir atsakinėjama į vokiečių skleidžiamas neteisingas paskalas.“

Propagandos sekcijoje tarnavo laisvai samdomi civiliai ir etatiniai instruktoriai, turintys karinius laipsnius. Pafrontėje ir okupuotose teritorijose veikė minėtos sekcijos slaptieji instruktoriai. Iš jų yra žinomi G. Petrulevičius ir J. Margis. Jie veikė Mažojoje Lietuvoje. Įrašai Literatūros skyriaus turto knygoje liudija, kad jie nuolat keliaudavo. Vien per 1920 m. gegužę nurodyta išmokėti G. Petrulevičiui 940 ir 500 auksinų kelionės išlaidoms. Ir vėliau jo kelionės išlaidų išmokos išliko panašios. Slaptųjų instruktorių darbas buvo pavojingas. Tai liudija Literatūros skyriaus viršininko kpt. V. Steponaičio raštas kariuomenės intendantui, pažymėtas žyma „Slaptai“: „Gražindamas apyskaitą pranešu, kad pirmiau nuo vežėjų sąskaitos nebuvo imamos, užteko vien tik slapto instruktoriaus pareiškimo. Antra – ne visur sąskaitą galima gauti, nes instruktoriai važinėjo ar lenkų užimtose vietose, ar neitralioje zonoje, ar Latvijoje, kur mūsų instruktoriui buvo duoti nurodymai atsargumo laikantis nereikalauti jokių sąskaitų. Kitas sąskaitas patys instruktoriai pametė ar turėjo panaikinti, nes buvo atsitikimų, kad juos suimdavo.“

1920 m. gegužės 8 d. buvo išleistas įsakymas N 71. Šiuo įsakymu nurodoma 20 000 auksinų, gautų iš Valstybės iždo, paskirstyti taip: 10 000 auksinų – slaptiesiems instruktoriams, 5 000 auksinų – susisiekimui su užimtais kraštais, 5 000 auksinų – instruktorių kelionės išlaidoms apmokėti. Remiantis šiuo įsakymu galima daryti prielaidą, kad buvo labai svarbu palaikyti ryšius su okupuotomis teritorijomis, plėtoti slaptųjų informatorių tinklą ir stiprinti propagandos instruktorių veiklą atsakomybės rajonuose. Propagandinę literatūrą į pafrontę pristatydavo etatiniai Literatūros skyriaus kurjeriai, ją platindavo per užverbuotus padėjėjus, padedant vietiniams gyventojams. Dar vienas proklamacijų platinimo būdas buvo mėtyti jas iš orlaivių. Tą patvirtina Propagandos biuro vedėjo raštas Generalinio štabo Literatūros skyriaus vedėjui: „Prašau atsiųst iš Aviacijos dalies žmonių pasiimti proklamacijų orlaiviais mėtyti lenkų kareiviams. Atsišaukimų yra dviejų rūšių, viena baltu popieriu kita – spalvotu.“

Mėtyti proklamacijas iš orlaivių buvo labai efektyvu, tai rodo lenkų generolo Lucijano Želigovskio protestas dėl lietuvių mėtomų laiškų lenkų kareiviams. „Želigovskis pabūgo mūsų proklamacijų ir per Tautų Sąjungos Kontrolės komisiją norėjo jų atsikratyti“. Lietuvos šaulių atsišaukime rašoma: „Kada Želigovskio aeroplanai Ukmergėje mėtė bombas į minią – buvo tylu. Kada mūsų aeroplanai pradėjo mėtyti atsišaukimus – Tautų Sąjungos Kontrolės Komisija draudžia mums gintis nuo grobikų net atsišaukimais.“ Slaptieji propagandos instruktoriai veikė Mažojoje Lietuvoje, okupuotame Vilniaus krašte ir Latvijoje. Kadangi nuo 1918 m. Lietuvos ir Latvijos vyriausybės ginčijosi dėl teritorijų, abi pusės, norėdamos paveikti pasienio gyventojus, naudojo agitaciją.

Propagandos svarba

Atkūrus Nepriklausomybę, be išorės grėsmių, Lietuvoje buvo nemažai vidinių problemų. Viena jų – nebuvo glaudaus ryšio tarp valdžios ir kaimo. Pasak Literatūros skyriaus viršininko kpt. V. Steponaičio, „kaimas ir liaudis menkai žino apie valdžios darbuotę, laikraščių mažai ir retai gauna, nėra didelio noro duoti rekvizijas, mokėti mokesčius ir pan.“ Žandarų viršila Paulauskis iš Salantų pranešė: „Mažumas tepasitiki Lietuvos valdžia, nes nėra kas paaiškintų, kas per viena Lietuvos valdžia. Laikraščiai labai vėlai ateina.“

Priešiški agitatoriai provincijose skleidė įvairiausius, kartais net absurdiškus, gandus: „Gandas eina, kad Lietuvos valdžia uždėsianti labai didelius mokesčius kaip tai: nuo kiekvieno arklio 100 auks., nuo karvės 100, nuo šunies 100 ir pan.“

Vidaus propagandos tikslas buvo Lietuvos auditorijos švietimas svarbiausiais klausimais: apie valdžios darbus, artėjančius rinkimus į Steigiamąjį Seimą, priešiškų agitatorių veiklą ir t. t. „Tam tikslui Kultūros ir Švietimo skyrius turi savo instruktorius, kurių pagalba platina literatūrą ir gyvu žodžiu pasakoja bei aiškina svarbesnius dienos klausimus, atsakinėja į priešišką agitaciją.“ Instrukcijoje pažymima, kad visa propagandinė veikla turi būti derinama su kariuomenės vadovybe, prireikus „propaganda organizuojama kituose kraštuose, ypač Latviuose“. Kartą per mėnesį instruktoriai privalo pateikti ataskaitą „apie savo darbuotę ir apie dalykų stovį vietoje“.

Siekdamas sustiprinti visuomenės švietimą provincijose, 1920 m. vasario 8 d. Propagandos biuras išplatino pranešimą Nr. 31 „Lietuvoje“, kviesdamas inteligentus rengti paskaitas, diskusijas, prakalbas Lietuvos miesteliuose ir sodžiuose. Į Propagandos biuro raginimą bendradarbiauti atsiliepė žmonės iš įvairių Lietuvos vietovių. Norintieji prisidėti prie Propagandos biuro darbo prašė atsiųsti detalių nurodymų ir paskaitų temų. Vaistininkas Rubikas iš Šakių apskrities rašė: „Su mielu noru apsiimu prisidėti prie to prakilnaus darbo.“

Mokytojas Kašponis iš Naujamiesčio prašė atsiųsti „paskaitų apie Steigiamąjį Seimą, apie savivaldybes ir dar kokias Tamstos išrasit reikalingas sodžiaus informavimui“. Taip pat buvo prašoma patarimų dėl paskaitų: „Norėčiau patarnauti šioj srity, bet trūksta man nurodymų.“ Mokytojas iš Rokiškio Antanas Šukys pareiškė norą bendradarbiauti su Propagandos biuru, prašė atsiųsti literatūros ir suteikti leidimą organizuoti paskaitas, diskusijas, skaitymus. Norint užsiimti vieša šviečiamąja veikla, reikėjo Propagandos biuro leidimo. Mokytojas Juozas Meškonis iš Troškūnų (Panevėžio aps.) rašė: „Aš su mielu noru ir dideliu pasišventimu sutinku nors sekmadienio dienomis patarnauti tiems kraštams. Andrioniškiui, Troškūnams, Anykščiams ir Viešintams, rengdamas juose viešas paskaitas ir prakalbas.“ Jis pabrėžė, kad tuose kraštuose nėra žmogaus, kuris tuo užsiimtų, ir prašė atsiųsti informacijos bei suteikti leidimą.

Vidaus (valstybine) propaganda buvo siekiama ugdyti Lietuvos kariuomenę. 1920 m. pavasarį aprimus kovos veiksmams fronte, karinė vadovybė labiau susirūpino kariuomenės švietimu ir lavinimu. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, kariuomenė susidūrė su daugybe iššūkių. Pasak Žvalgybos skyriaus viršininko ataskaitos, pastaruoju metu kariuomenėje pastebimas „nupuolimas drausmės“ Kauno įgulos daliniuose, ypač provincijos įgulose. Minimas menkas jaunesniųjų karininkų išsilavinimas, dėl šios priežasties jie „nėra įtakingi kareivių tarpe“. Pažymima, kad nepakankami karių ir karininkų „dvasiniai ryšiai“, be to, valstybinė propaganda kariuomenės daliniuose yra per silpna. Didele problema buvo laikoma pramogų kariams stoka ir per silpna karių kontrolė – „kareiviai dažnai savavaliai išeina miestan“. Taip pat nurodoma, kad „nėra geros sanitarinės priežiūros kareivinių ir kareivių ir blogas kareivių maitinimas daugelyje kariuomenės dalių“. Be to, ataskaitoje minima, kad iki 1920 m. vasario 22–23 d. „kariškių sukilimo“ komunistų veikla Lietuvos kariuomenės daliniuose buvo „pripuolama“, tačiau po sukilimo suaktyvėjo. Tą rodė komunistų platinami atsišaukimai ir leidžiamas laikraštis „Kareivių tiesa“. Pasak ataskaitos, „bolševikai darbuojasi labai slaptai, tai ir jų sekimas yra ypatingai sunkus, ypač kariuomenės dalyse, kur vesti slaptą agentūrą yra be galo sunku“. Nors sunkumų būta, Žvalgybos skyriui pavyko į kariuomenės dalinius infiltruoti savo žmonių, kurie raportavo apie „rimtą komunistų propagandą“.

Lietuvos kariai, gyvendami blogomis sąlygomis ir neturėdami „dvasinio ryšio su savo karininkais“, buvo paveikūs bolševikų propagandai ir agitacijai. Kareivinėse lankėsi „daugybė įvairių įtartinų asmenų“, o patys kareiviai mieste ėjo į darbininkų klubus, dalyvavo darbininkų susirinkimuose, buvo karių, palaikiusių ryšius su „komunistų – bolševikų partijos nariais“. 1920 m. birželio mėnesį surinkta duomenų apie kariuomenės daliniuose susikūrusias komunistų „jačeikas“ (slaptas grupuotes). Iki liepos mėnesio priešiškų grupuočių veikla taip išsiplėtė, kad buvo nutarta jas nedelsiant likviduoti. Operacijos metu buvo išaiškinti 27 „jačeikos“ nariai, 21 iš jų karo teismas nuteisė įvairiam laikui sunkiųjų darbų, vienam paskirta mirties bausmė. Tardymo metu paaiškėjo, kad Lietuvos kariuomenės daliniuose „gyvavo, pilnai prisiruošusi prie sukilimo karinė-komunistinė organizacija su atvykusiu iš Tarybų Rusijos komisaru po slapyvardžiu Onufrij Šostak pryšakyje“.

Vidaus propagandos tikslas buvo Lietuvos auditorijos švietimas svarbiausiais klausimais: apie valdžios darbus, artėjančius rinkimus į Steigiamąjį Seimą, priešiškų agitatorių veiklą ir t. t.

Siekdama pagerinti padėtį Lietuvos kariuomenės daliniuose, Propagandos sekcija išleido įslaptintą instrukciją – įsakymą Lietuvos kariuomenei Nr. 255. Vadovaujantis šia instrukcija, kiekviename dalinyje (komendantūroje) turėjo būti paskirtas karys, atsakingas už propagandą. Geriausiai tinkamas buvo tas, kuris rūpinosi karių švietimo ir ugdymo reikalais. Jis kiekvienoje kuopoje turėjo surasti ištikimų padėjėjų – „labiau apsišvietusių ir susipratusių nepriklausomos valstybės propagandos reikalui“. Šie padėjėjai turėjo dirbti slaptai ir pranešti apie karių „ūpą“, gyvenimo sąlygas, priešišką agitaciją tarp karių. Atsakingas už propagandą karys turėjo mokyti ir ugdyti savo padėjėjus, kad susidūrę su priešiška agitacija jie gebėtų savarankiškai vykdyti „kontragitacijas“.

Pasak instrukcijos, taip pat jis privalėjo kiekvieną savaitę siųsti pranešimus – užpildytas raporto formas. Atsakingas už propagandą karys turėjo organizuoti paskaitas, vakarones ir laisvalaikį kariams, kad jie būtų visapusiškai užimti ir neturėtų laiko vaikščioti „po mitingus“. Ypač tai buvo aktualu prieš Steigiamojo Seimo balsavimą. Kilus neaiškumų, nurodoma raštu ar telefonu kreiptis į Generalinio štabo Kultūros ir švietimo sekciją. Instrukcijoje pabrėžta, kad „Valstybinės idėjos propaganda jokiu būdu negali užstelbti bendro kultūros bei švietimo darbo, kuris turi eiti pagal Kultūros ir Švietimo Sekcijos programas“.

Instrukcijoje pridedama propagandos raporto forma:

„Kas veda priešvalstybinę propagandą, kaip ji veikia?

Kokius trūkumus išnaudojant ve-dama propaganda, į ką ji orientuota, kokiais būdais vedama (pridėti proklamaciją, brošiūrą ir t. t.).

Koks kareivių ūpas, ko jie reikalauja, apie ką kalba?

Kas daroma tai agitacijai prašalinti, kokios paskaitos laikomos, kiek ir kokie žmonės įtraukti į valstybinės propagandos darbą?

Ką reikia daryti priešo agitacijai pašalinti?“

Pagal šią raporto formą iš įvairių Lietuvos kariuomenės dalinių ateidavo ataskaitos. Viename raporte rašoma, kad Inžinerijos kuopoje, esančioje Šančiuose, pastebėta bolševikų agitacija. Kai kurie kareiviai „iš pašalies gaudavo „Kareivių tiesą“, arba proklamacijas „Imkit žemę“. 1920 m. naktį iš rugpjūčio 16-osios į 17-ąją kareivinių Nr. 12 rajone „pasirodė pundai proklamacijų“, kurių pavyzdys pridedamas. Pažymima, kad kariai į jas reaguoja „šaltai“.

Pastebima, kad karių „ūpas kiek labiau įtemptas negu paprastai“, tačiau jie nepritaria sukilimui. Kadangi iš intendantūros tiekta nepakankamai produktų, be to, jie buvo blogos kokybės, buvo jaučiamas karių nepasitenkinimas. Kariai kalba apie „žemės klausimą“, karių ir karininkų atlyginimų skirtu-mus. Pageidaujama, kad maisto tiekimo klausimas būtų kuo greičiau išspręstas, taip pat prašoma, kad „būtų kuo greičiau pagaminta Valstybinės propagandos literatūros ant opesnių klausimų“.

1920 m. gruodžio 17 d. rašte „Visai slaptai“ rašoma, kad Literatūros skyriaus viršininkui siunčiama „18 egzempl. įvairių proklamacijų ir laikraščių pasitaikiusių paskutiniu laiku“. Pridedama, kad ateityje taip pat bus siunčiama po vieną pavyzdį aptiktų panašių priešiškos veiklos įrodymų.

1920 m. Propagandos sekcijos veiklos apimtis buvo milžiniška, ypač trūko kvalifikuoto personalo. Akcentuojama, kad Literatūros skyriuje gausu laisvų etatų. Taip yra todėl, kad „vyresnybė atsisakė pervesti kai kuriuos prašomus karininkus ir karo valdininkus. Nes Literatūros skyrius apskritai yra specifinis ir į jį negalima ko nors nuskirti, o reikia kaip tik parinkti tinkamus asmenis“. Pasak Literatūros skyriaus viršininko kpt. V. Steponaičio, reikėjo apsiriboti tik karine propaganda, o civilinę propagandą turėtų perimti atskiras naujas propagandos biuras, įsteigtas prie Ministrų Kabineto, Vidaus reikalų ministerijos ar kitos civilinės įstaigos. Šią idėją kpt. V. Steponaitis buvo iškėlęs dar 1920 m. viduryje, pristatydamas prastą Propagandos sekcijos padėtį. Literatūros skyriaus viršininko įžvalgos pasirodė teisingos, ypač kai Lietuva susidūrė su „avantiūrininkais-želigovskininkais“. Pasak viršininko, „propaganda buvo nesutvar-kytaplatesniame maštabe ir negalėjo pasekmingai veikti“.

Reikalai pagerėjo, kai buvo įsteigtas Gynimo komitetas. Jo iniciatyva buvo sukviesti visų įstaigų, dirbusių propagandos srityje, atstovai ir įsteigtas bendras Propagandos biuras, „į kurį dabar lėšomis ir žmonėmis prisideda Gynimo komitetas ir pavesto man skyriaus propagandos sekcija“. Įsteigus bendrą Propagandos biurą reikalai pagerėjo, veikla tapo nuoseklesnė. Tačiau Literatūros skyriaus viršininkas ir toliau laikėsi savo nuomonės, jog turėtų būti įsteigtas „atskiras propagandos biuras prie ministerių kabineto ar kur kitur“. Jis argumentavo: „Praeis Želigovskio pavojus, tai dabartinis propagandos biuras gal ir savaimi išnyks, nes atsitrauks daugelis asmenų, kurie norės dirbti tame darbe, kurį dirbo pirmiau.“ Pasak jo, propaganda bus dar labiau reikalinga plebiscito laikotarpiu Vilniaus krašte. Pabaigoje pridedama: „Todėl randu reikalingu, kad dar šiemet, nežiūrint dabartinės propagandos biuro darbuotės, prie ministerių kabineto būtų sudarytas propagandos biuras ir būtų priimta jo sąmata. Dabar veikimas galėtų eiti bendrai, o kuomet Gynimo Komiteto darbo pradėtų mažėti, naujas propagandos biuras iš lėto parimtų jį į savo rankas.“

1920 m. lapkričio 23 d. kričio 23 d. kpt. V. Steponaitis parengė Propagandos biuro projektą ir pateikė jį Krašto apsaugos ministerijai. Pagrindinis būsimos įstaigos siekis – kelti Lietuvos piliečių valstybinę sąmonę. Šiuo tikslu apskrityse ir užfrontėje nuolat veiktų instruktoriai, gabūs ir iškalbūs asmenys šviestų miestelių gyventojus, kaimuose būtų platinami atsišaukimai, laikraščiai, be to, būtų rengiami propagandininkų kursai. Projekte buvo numatytas vienas Propagandos biuro vadovas, padėjėjas, atsišaukimų redaktorius, 40 apskričių instruktorių (po 2 į apskritį), 20 pafrontės instruktorių, 2 raštininkai, mašinistas, kurjeris ir sargas.

Literatūros skyrius glaudžiai bendradarbiavo su Žvalgybos skyriumi. Tą rodo 1920 m. gruodžio 17 d. raštas „Visai slaptai“. Jame rašoma, kad Literatūros skyriaus viršininkui siunčiama „18 egzempl. įvairių proklamacijų ir laikraščių pasitaikiusių paskutiniu laiku“. Pridedama, kad ateityje taip pat bus siunčiama po vieną pavyzdį aptiktų panašių priešiškos veiklos įrodymų.

Propagandos sekcijos instruktoriai išaiškino sausio 15-osios demonstraciją, į kurią norėta įtraukti Lietuvos karius, ir informaciją perdavė Žvalgybos skyriui. Pasak Literatūros skyriaus viršininko, „apčiuopiamų ateities propagandos darbų dabar sunku numatyti, nes juos nuolat iškelia gyvenimas ir prie to reikia prisitaikinti“.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GYNYBA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"