Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
GYNYBA

Kariuomenės vadas: ruošiamės blogiausiam scenarijui – jei liktume vieni

 
2018 05 23 14:55
Kariuomenės vadas generolas leitenantas Jonas Vytautas Žukas /
Kariuomenės vadas generolas leitenantas Jonas Vytautas Žukas / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Didžiausių karinių pratybų Lietuvos istorijoje išvakarėse šalies kariuomenės vadas generolas leitenantas Jonas Vytautas Žukas sako, kad tokio intensyvaus laiko, koks yra dabar, Lietuvos kariuomenėje nėra buvę. 

Po 2014 metų Ukrainos įvykių Lietuvos politikai ir visuomenė atkuto, pradėta rūpintis savo saugumu, pasikeitė požiūris į kariuomenę.

„Kariuomenės vaidmuo pakito, ji tapo labiau matoma, padaugėjo pratybų, atsirado greitojo reagavimo pajėgos, buvo dislokuotas tarptautinis NATO batalionas. Tokio intensyvaus laiko, koks yra dabar, Lietuvos kariuomenėje nebuvo 28 metus. Tiek vizitų, pratybų, aktyvumo. Štai netrukus vyks didžiausios pratybos Lietuvos istorijoje, taigi, natūralu, kad kariuomenė atsidūrė dėmesio centre“, – interviu LŽ sakė Lietuvos kariuomenės vadas.

Mes kasdien ruošiamės blogiausiam scenarijui, tokiam, jei liksime vieni. Turime planą, kurį esame pasitvirtinę, rengiame pratybas ir ruošiamės pagal tą planą.

– Kariuomenė vis labiau matoma, kasdien girdime apie pratybas, renginius, naujus iššūkius. Kaip pasikeitė kariuomenės įvaizdis paskutiniaisiais metais? Kaip visuomenė vertina, priima Lietuvos karius?

– Kariuomenė „dėl įvaizdžio“ specialiai nedirba. Mums svarbu atlikti darbus, kuriuos privalome atlikti. Tai ir tarptautinių pajėgų buvimas ir šaukimas į kariuomenę, ginkluotės įsigijimas, bendros pratybos su sąjungininkais. Mūsų tikslas – garantuoti Lietuvos valstybės saugumą. Svarbiausia mes tikime tuo, ką darome. Tikiu, kad žmonės ateina į tarnybą ne tik dėl to, kad gautų pinigų ar padaryti karjerą, o tam, kad galėtų atlikti savo pareigas ir garantuoti šalies saugumą, vykdyti įsipareigojimus NATO ir Europos Sąjungai.

Bendravimas su visuomene yra svarbus, nes kariuomenė yra visuomenės dalis. Visi čia turi šeimas, turime šauktinius, kurie tikrai ateina iš visuomenės, todėl ryšys yra sustiprėjęs. Galbūt, kai kariuomenė tampa profesionali, ji būna uždaresnė, bet per šeimas ryšys išlieka. Šauktiniai savaitgaliais išvyksta namo, tėvai dalyvauja priesaikose, išleistuvėse, dalinio šventėse ir parsineša namo žinias apie kariuomenę. Taigi, vyksta dalijimasis. Beveik trečdalis karių, kurie yra atlikę privalomąją karo tarnybą, nori likti kariuomenėje, sudaryti kontraktą ar stoti į karo mokyklą – tai labai geras rezultatas.

Geopolitinė situacija pastaraisiais metais smarkiai pakito. Anksčiau visuomenėje buvo daug diskusijų, kad gal nereikia tokio finansavimo, kad kariuomenė galėtų būti mažesnė, bet Ukrainos krizė politikus ir visuomenę konsolidavo. Pirmasis signalas buvo įvykiai Gruzijoje 2008 metais, bet niekas rimtai į tai nežiūrėjo, galbūt pamanė, kad tai tėra epizodas. Ukrainos įvykiai suvienijo visuomenę, buvo susirūpinta savo saugumu. Kariuomenės vaidmuo kiek pakito, ji tapo labiau matoma, padaugėjo pratybų, atsirado greitojo reagavimo pajėgos, buvo dislokuotas tarptautinis NATO batalionas. Štai netrukus prasidės didžiausios pratybos Lietuvos istorijoje, taigi, natūralu, kad kariuomenė atsidūrė dėmesio centre. Aš tai sieju su tarptautine padėtimi.

– Krymo okupacija, karas Donbase, regis, išjudino ir tarptautinę bendruomenę. Ar dabar lengviau kalbėti su partneriais apie grėsmes iš Rytų? Ar mus girdi ir supranta?

– Į mus atkreipė dėmesį tarptautinėje arenoje, nes mes kalbėjome tarptautiniuose forumuose, sakėme, kad štai, pažiūrėkite – mūsų kaimynas yra sunkiai prognozuojamas. Taigi, negalima juo pasitikėti, ypatingai, jei jis sako vieną, o daro kita. Tvirtina, kad karių Ukrainoje nėra, nors jie ten tikrai yra. Mes atkreipėme tarptautinės bendruomenės dėmesį, kad tai gali būti realus pavojus mums. Ir todėl politikų, kariuomenės vadovybės bendrų pastangų dėka Lietuvoje atsirado NATO batalionai. Tai – milžiniškas žingsnis į priekį, kuris garantuoja mūsų saugumą.

Po 2014 metų įvykių Ukrainoje pakito Lietuvos kariuomenės finansavimas, keitėsi politikų požiūris, buvo susirūpinta šalies saugumu. Taip pat prasidėjo ginkluotės įsigijimo procesai, grąžintas privalomas šaukimas į kariuomenę. Kariuomenės skaičius išaugo, 2014 metais kariuomenėje buvo 13 tūkst. karių, o šiuo metu – 18 tūkst. Tai – ryškūs pasikeitimai, nes daliniai yra sukomplektuoti ir užpildyti, greitojo reagavimo daliniai komplektuojami iš profesionalų, vyksta rezervo rengimas.

Perkame naują ginkluotę, štai kitais metais turėsime šarvuotas pėstininkų mašinas ir artilerijos sistemas, priešlėktuvinės sistemos artimiausiu metu taip pat pasieks Lietuvą. Pratybų skaičius per tuos metus išaugo trigubai, padaugėjo žmonių, keičiama ginkluotė ir uniformos, gerinama struktūra.

– 2014 metai ir įvykiai Ukrainoje buvo šaltas dušas. Kokia tuo metu buvo Lietuvos kariuomenės padėtis, kokių veiksmų buvo skubiai imtasi?

– Ukrainos įvykiai buvo postūmis konsoliduoti visuomenės pastangas ir pradėti galvoti apie gynybą. Anksčiau buvo visokių interpretacijų, tarkime, kad Rusija yra kitokia, kad ji – nebe imperija, kad Šaltasis karas baigėsi ir Rusija yra partnerė. Ukraina buvo aiškus pavyzdys ir signalas, kad taip nėra, kad niekas labai nepasikeitė. Reikia būti atsargiems vertinant geopolitinę situaciją, nes viskas gali greitai pasikeisti. Tai davė postūmį ir labai teigiamą, šiuo metu esame geresnėje padėtyje, nei 2014 metais ir mūsų kaimynai tai puikiai žino.

Tai yra atgrasymo politika ir gali suvaidinti lemiamą vaidmenį, nes yra skaičiuojama – verta ar neverta ką nors pradėti. Jei turime geras atgrasymo priemones ir matosi, kad šalis ir sąjungininkai pasiruošę vykdyti savo pareigas, tai gali būti lemiamas faktorius kitiems priimant sprendimus mūsų atžvilgiu.

2014 metais situacija buvo tokia, kad dalinai nebuvo sukomplektuoti, aktyvaus rezervo skaičius sumažėjęs, o egzistuojantys sąrašai – nepatikrinti. Pirma reikėjo sąrašus sutikrinti, sukviesti rezervistus, tikrinti jų sveikatą ir realiai įsitikinti kokia yra situacija.

Kariuomenės daliniai buvo sukomplektuoti 35 proc., o už sienos darėsi tokie dalykai. Todėl ir nusprendėme, kad reikia skubiai kažką daryti: pildyti dalinius, kurti greitojo reagavimo padalinius, surinkti visus tuos, kurie yra skirtinguose daliniuose ir padaryti vieną veikiantį dalinį.

Siekta, kad būtų ne daug dalinių, kurie nieko negali, bet keli – kurie gali. Tai buvo išsyk padaryta, tada buvo priimtas politinis sprendimas grąžinti šauktinius. Šis sprendimas buvo priimtas darniai. Tiesa, visuomenėje buvo visokių nuomonių, bet rezultatas – nuostabus. Šauktiniai yra beveik vien savanoriai, niekada dar Lietuvos istorijoje taip nebuvo. Nuo 1919 iki 1923 metų priskaičiuojama 10 tūkst. savanorių, dabar mes jau turime tiek pat, o šiais metais turėsime dar daugiau.

Visuomenės noras priešintis yra lemiamas. Priešininkai tai stebi ir vertina.

Džiugu tai, kad bendras savanorių skaičius – nemažėja. Tai – geras ženklas visuotinėje nusivylimo atmosferoje. Kalbama esą visi išvažiuoja, ekonominė padėtis bloga ect. Bet štai čia yra signalas, kad jauni žmonės, kurie yra savanoriai, suvokia savo kraštą, kaip tėvynę. Nes jei nesurenki žmonių, kurie nori ginti savo šalį, šalies egzistavimas neturi prasmės.

Žinoma, grąžinant privalomąją karinę tarnybą buvo tam tikra rizika, nežinojome, kaip reaguos Lietuvos visuomenė, kaip tai priims jauni žmonės ar nereikės gaudyti su policija, o gal niekas neateis. Aš tokių baimių neturėjau, bet visuomenėje girdėjosi įvairių vertinimų. Nerimauta dėl studentų, jaunų ūkininkų. Bet viskas buvo kitaip. Atvažiavo daug užsienyje gyvenančių lietuvių. Jie grįžo ir stojo į kariuomenę, nes Lietuvą suvokia, kaip savo namus, jie atliko savo pareigą. Po to dalis liko tarnauti kariuomenėje, dalis grįžo į savo darbus, bet jei Lietuvai reiks – jie grįš.

Visuomenės noras priešintis yra lemiamas. Priešininkai tai stebi ir vertina. NATO, Lietuvos kariuomenė, šalies istorija mūsų priešininkams yra skaudžios temos ir juos tai erzina. Mūsų vidinis pasirengimas ginti savo šalį yra atgrasymas. Jei to nebūtų, visi būtų nusivylę, nebūtų savanorių, o visus reikėtų gaudyti, per teismus atvedinėti į kariuomenę, rezultatas būtų visiškai kitas. Kai savanoriškai daug žmonių pasiryžta ginti savo šalį – tai stiprus signalas priešininkams.

– Koks yra Baltijos šalių karinis bendradarbiavimas, ar vyksta Baltijos šalių karinių pajėgų veiksmų koordinavimas. Kokį vaidmenį Baltijos šalių bendradarbiavime vaidina JAV?

– Su kaimyninėmis Baltijos šalimis mes turime daug bendrų pratybų, štabo elementų, taip pat – bendrą laivyną, gynybos koledžą ir Baltijos batalioną, kuriam šiuo metu vadovauja latviai ir kuris bus paruoštas stoti į budėjimą 2020 metais. Padidėjusios grėsmės akivaizdoje bendraujame visais lygiais, nuo kariuomenių vadų iki ministrų – vyksta reguliarūs susitikimai, aptariamos problemos, analizuojama.

Mes keičiamės informacija apie savo gynybos planus, kartą per metus susirenkame ir tariamės. NATO gynybos planas yra padarytas trims Baltijos šalims ir Lenkijai vienu metu. Šioje erdvėje mes veikiame kartu, nėra taip, kad kiekviena šalis kažką daro atskirai. Yra NATO planas, visi tą žinome, taip pat turime bendrą poziciją kariniame komitete.

Kariuomenė negali būti nepasiruošus, ji privalo būti pasiruošusi su tuo, ką turi. Mes nesiorientuojame į 1940 metus, tai buvo ne pats šlovingiausias puslapis Lietuvos kariuomenės istorijoje.

Estai visada turėjo šauktinius, o mes buvome padarę pertrauką, bet taip buvo beveik visoje Europoje. Po Šaltojo karo pabaigos nebeliko priešpriešos ir buvo imta orientuotis į taikos palaikymo pajėgas, atsirado Bosnija, Afganistanas, įvairios Afrikos šalys. Buvo priimti politiniai sprendimai nebeturėti šauktinių, o turėti pajėgas, kurios galėtų vykdyti tam tikras užduotis. Taigi, natūralu, kad visi buvo perėję į tokį mąstymą, bet viskas pasikeitė po 2014 metų. Latvijoje iki šiol nėra šauktinių, bet yra įvairių nuomonių.

Estai turi aktyvaus rezervo rengimo sistemą, šaukimo sistemą, infrastruktūrą, savanorius. Taigi, jie nenutrūkstamai vykdė tą procesą. Bet mes nesame blogesni ir niekada tokiais nebuvome. Taip, buvo momentas, kai mūsų rezervas, dalinių komplektacija krito, bet mūsų profesionalumo lygis, ginkluotė – tikrai nėra blogesnė.

– Kokį vaidmenį Baltijos šalių, Lietuvos gynyboje vaidina JAV?

– Galima sakyti, kad JAV yra „klijuojantis“ elementas. Matote, yra JAV ir yra NATO, bet 80 proc. NATO yra JAV. Taigi, jų vaidmuo yra lemiamas. Kaip NATO nariai jie bendradarbiauja visur kartu su kitomis šalimis, bet greta to turi ir savo Europos pajėgas. Taigi, jie čia yra ir atskirai, priima sprendimus neatsižvelgdami į NATO. Amerikiečiai labai adektavačiai vertina situaciją Baltijos regione, mes turime intensyvius ir gerus santykius, keičiamės informacija.

Jie turi savo įsivaizdavimą, kaip čia yra ir ką reikėtų daryti, jei kažkas nutiktų. Mes su amerikiečiais buvome Irake, jie tai vertina. Nesvarbu, kad mes esame maži ir mūsų indelis buvo nedidelis, bet tai, kad ėjome kartu, kai jiems reikėjo – svarbus faktorius. Amerikiečiai tikrai galvoja, kad vykdytų savo planą nepaisant to, kokie būtų NATO sprendimai. Žinoma, visi lauktų NATO sprendimo, bet jei jo nebūtų, amerikiečiai galėtų veikti savarankiškai.

– Kariuomenės aprūpinimas modernia ginkluote yra pagrindinis prioritetas dabar, o kaip kariuomenė turėtų atrodyti ateityje? Su kokiais iššūkiais šiandien susiduria mūsų kariuomenė?

– Turime planą dešimčiai metų, turime viziją, kaip turėtų atrodyti Lietuvos kariuomenė. Ji turėtų dvi reguliariąsias brigadas – motorizuotą ir mechanizuotą, taip pat vieną rezervinę brigadą. Šie visi padaliniai turi būti pilnai aprūpinti: ekipuote ir ginkluote, artilerijos vienetais, prieštankine ir priešlėktuvine ginkluote. Tas planas yra ir jis bus vykdomas.

O šiuo metu mes vykdome tris pagrindinius projektus: pėstininkų kovos mašinos, artilerijos sistemos (haubicos), kuriomis mes norime apginkluoti vieną batalioną ir priešlėktuvinė vidutinio nuotolio sistema. Šiems projektams skiriama daugiausiai pinigų, kai jie (projektai) eis į pabaigą, turėsime ir kitų planų.

Kiekviena diena yra iššūkis, karas yra iššūkis. Dabar yra taikos sąlygos, bet kiekvieną dieną mes ruošiamės karui. Mes kasdien ruošiamės blogiausiam scenarijui, tokiam jei liksime vieni. Turime planą, kurį esame pasitvirtinę, rengiame pratybas ir ruošiamės pagal tą planą.

Yra geras posakis, kad reikia ruoštis blogiausiam, o visa kita bus maloni staigmena. Kai planuoji, ruoši savo gynybos planus ir skaičiuoji, kiek turi kareivių, rezervistų, reikia planuoti su tuo, ką turi šiandien. Nekeliamos sąlygos, esą negalima kažko padaryti, nes kažko nėra. Mes darysime viską su tuo ką turime. Mūsų planai yra orientuoti į šiandieną, nekeliame jokių išlygų, kad negalime, kaip tarkime buvo 1940 metais, kai buvo pareikšta, jog Lietuvos kariuomene „yra nepasiruošusi“, nors neaišku ką ji veikė 20 metų. Kodėl kariuomenės vadas Vincas Vitkauskas paskutiniame posėdyje pasakė, kad mūsų kariuomenė – nepasiruošusi stoti į kovą?

Kariuomenė negali būti nepasiruošusi, ji privalo būti pasiruošusi su tuo, ką turi. Mes nesiorientuojame į 1940 metus, tai buvo ne pats šlovingiausias puslapis Lietuvos kariuomenės istorijoje.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GYNYBA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"