Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
GYNYBA

Kaip sumažinti Rusijos grėsmę? Estiškas receptas

 
2018 01 17 13:00
Sipa/Scanpix nuotrauka

„Kuo daugiau sąjungininkų mes turime, kuo jie stipresni, tuo Rusijos grėsmė mažesnė. Ši grėsmė priklauso nuo to, ką mes darome. Jei NATO ir Vakarai – silpni, grėsmė didėja, jei stiprūs – grėsmė mažėja. NATO daro savo darbą ir manau rizika yra suvaldoma“, – LŽ sakė Estijos gynybos ministras Juri Luikas, dalyvavęs Trakuose vykusiame „Sniego susitikime“, kuriame buvo aptartos regiono saugumo aktualijos. 

– Baltijos šalių karinis bendradarbiavimas – koks jis? Ar mūsų bendradarbiavimas sklandus, tolygus? Ar Baltijos šalys sutaria, kuomet kalba pasisuka apie karinę bendrystę?

Nepasakyčiau, kad „Zapad 2017“ dramatiškai pakeitė mūsų supratimą apie grėsmes sklindančias iš Rusijos. Šios pratybos greičiau patvirtino tai, ką mes jau ir taip žinojome.

– Saugumo bendradarbiavimas veikia pakankamai gerai, nes mūsų šalys yra panašios, o ir grėsmės su kuriomis mes susiduriame taip pat panašios. Gynybos bendradarbiavime svarbiausia tai, jog esame NATO nariai ir mūsų gynybos sistemos yra „pajungtos“ NATO sistemoms. Taigi, svarbu ne tik koordinacija tarp trijų Baltijos šalių, bet ir koordinacija su kitomis NATO narėmis.

Manau šiuo metu esame teisingame kelyje, o kitas NATO šalių susitikimas, kuris vyks birželio mėnesį, NATO šalių narių bendradarbiavimą padarys tik dar glaudesnį. Tikiuosi bus paliesti ir kiti svarbūs klausimai, tokie, kaip karinių pajėgų permetimas į Baltijos šalis ir karių skaičius didinimas mūsų šalyse, jei ištiktų krizė.

Trys Baltijos šalys turi nemažai bendrų projektų, o vienas geriausių – Baltijos gynybos koledžas. Ten mokosi trijų Baltijos valstybių karininkai, o juos išmokyti nėra lengva. Tai, kad karininkai mokosi ir dirba kartu itin padeda. Taigi, manau, mums visai neblogai sekasi bendradarbiauti. Tiesa, yra šiokių tokių skirtumų dėl karinių biudžetų, nes Estija jau daug metų skyrė 2 proc. savo biudžeto gynybai, o Lietuva ir Latvija tai pradėjo daryti neseniai, bet šiuo metu viskas atrodo tikrai neblogai.

– Estija turi ir visą laiką turėjo šauktinių kariuomenę. Lietuvoje privalomąją pradinę karo tarnybą Seimas atnaujino 2015 metais, bet Latvijoje šauktinių kariuomenės nėra, kaip tai vertinate?

– Kiekvienos šalies suvereni teisė spręsti kokią kariuomenę ji nori turėti. Taip, Estija šauktinius turėjo visą laiką, Lietuva – juos vėl turi. Aš manau tai teisingas kelias, nes mes esame mažos šalys, todėl žmonių, pasiryžusių kovoti už savo šalį skaičius – svarbu.

Mes negalime turėti tik profesionalią kariuomenę, o šauktinių kariuomenė ne tik skaitlingesnė, bet ir padeda pajusti meilę savo šaliai, ugdo patriotizmą. Šauktinių kariuomenė padeda ugdyti bendrystę visuomenėje – tie estai, kurie buvo šauktiniai, o dabar yra rezervistai – laimingi, kad tarnavo savo šalies kariuomenėje.

Rezervo kariai mums nėra abstrakti sąvoka, tai labai svarbi kariuomenės dalis. Mes darome nemažai rezervo mokymų, štai neseniai darėme mokymus, kurių metų tam tikrame regione rezervo kariams buvo duotos 48 valandos, per kurias jie privalėjo prisistatyti į savo batalionus. Ir tai – rezervo žmonės, kurie dirba, mokosi, bet per tam tikrą laiką privalėjo prisistatyti, nes juos šaukė valstybė. Turėti rezervistų kariuomenę – sudėtingas dalykas. Latviai to neturi, bet jie turi stiprią Nacionalinę gvardiją, kuri taip pat gera ir svarbi.

– Pasigirsta kalbų, kad reikėtų dar labiau stiprinti Baltijos šalių bendradarbiavimą, kurti „Baltijos Antantę“, ar tai – reikalinga? Ką manome apie NATO Šengeno idėją?

– Nemanau, kad būtina kalbėti apie „Baltijos Antantę“, nes svarbiausias dalykas yra tai, jog esame NATO dalis. Tai – mūsų stiprybė, nes NATO yra didžiulė karinė jėga. Visų pirma JAV, bet taip pat ir kitos šalys. Aš labai laimingas, kad Didžioji Britanija, Prancūzija, Kanada, Vokietija dislokuoja savo karius Baltijos šalyse, taip pat džiugina faktas, kad nėra „antrarūšių valstybių“ NATO aljanse.

O štai NATO Šengeno idėja yra gera, bet nelengva. Tai – techniškai sudėtingas dalykas, bet reikalingas, kad garantuotų dar glaudesnį NATO šalių bendradarbiavimą. Europos Sąjunga yra atsakinga už logistiką Europos valstybių teritorijoje. Mes statome tiltus, tiesiame kelius, todėl, manau, tik laiko klausimas, kada bus nutarta, kad tai gali ir turi būti panaudota ir kariniam transportui važinėti.

Biurokratija taip pat yra problema, kurią galima išspręsti, jei valstybės turi noro. Tarkime, jei sąjungininkų pajėgos nori judėti per sieną į Lietuvą arba Estiją, privalo atlikti tam tikras procedūras, nes kiekviena siena jas turi, o kur dar muitinės dokumentai ir kitas biurokratines neišvengiamybės.

Manau nėra taip sunku supaprastinti šį procesą, nes kalbame apie sąjungininkus. Visgi natūralu, kad valstybės nori žinoti ar kitų šalių karinės formuotės yra jų teritorijoje, net jei tai sąjungininkų kariai ir jų technika. Taigi, visada bus poreikis keistis tokio tipo informacija, bet procesai gali būti supaprastinti, tai, matyt, ir būtų NATO Šengeno esmė.

– Šį rudenį praūžė „Zapad 2017“ pratybos. Kokias pamokas Baltijos šalys, NATO išmoko po šių Rusijos pratybų? Ar buvo naujų, netikėtų pratybų elementų?

– Labai svarbus „Zapad 2017“ elementas buvo pratybų dydis. Pasak Rusijos, tai buvo anti-teroristinės pratybos, vykusios tik Kaliningrade ir Baltarusijoje, bet išties tai buvo didelės karinės pratybos, kurios vyko nuo Kolos pusiasalio iki Juodosios jūros. Dydis ir scenarijus rodo, kad tai nebuvo anti-teroristinės pratybos, tai buvo kuo tikriausios konvencinės karinės pratybos.

Reikia turėti galvoje, kad Rusija aktyviai treniruojasi tokiems veiksmas. Taigi, mes turime turėti informaciją apie tai, ką veikia mūsų kaimynai, paruošti savo gynybines pajėgas. Visgi nepasakyčiau, kad „Zapad 2017“ dramatiškai pakeitė mūsų supratimą apie grėsmes sklindančias iš Rusijos. Šios pratybos greičiau patvirtino tai, ką mes ir taip žinojome. Mes ilgą laiką visi supratome, kokios tikrosios Rusijos intencijos.

Estijos gynybos ministras Juri Luikas. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka.
Estijos gynybos ministras Juri Luikas. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka.

Tiesa, nemanau, kad karinis konfliktas yra neišvengiamas ar labai sparčiai artėja. Mano, kaip gynybos ministro užduotis, būti pasiruošus visiems įmanomiems scenarijams ir nutikimams. Esu sakęs, kad Rusijos grėsmė nėra nuolatinė.

Kuo daugiau sąjungininkų mes turime, kuo jie stipresni, tuo Rusijos grėsmė mažesnė. Ši grėsmė priklauso nuo to, ką mes darome. Jei NATO ir Vakarai – silpni, grėsmė didėja, jei stiprūs – grėsmė mažėja. NATO daro savo darbą ir manau rizika yra suvaldoma.

– Kalbėdami apie grėsmes negalime nepaminėti ir kitų, kasdien matomų grėsmių: kibernetinių atakų, propagandinio, informacinio karo kasdienybės. Kaip su šiomis grėsmėmis tvarkosi Estija?

– Mes turime gerą kibernetinio saugumo sistemą, kuri yra gana stipri ir tai mums labai svarbu, nes estai naudoja itin daug kibernetinių paslaugų, turime net elektroninio balsavimo galimybę. Taigi, natūralu, kad mūsų kibernetinio saugumo saugikliai – stiprūs. Tiesa, kibernetinis saugumas, gynyba taip pat nėra nuolatinis dalykas, kaip ir kibernetinės grėsmės. Grėsmės keičiasi labai greitai, todėl kibernetinės saugos kūrimas – besitęsiantis darbas, reikia turėti gerus ekspertus, pinigų, nes tai nepigu, taip pat reikia žinių. Taigi, mums labai svarbu, kad Estijoje yra NATO kibernetinio saugumo centras, tai yra tarsi platforma, kurioje galima keistis žiniomis apie kibernetines grėsmes.

Kuo daugiau sąjungininkų mes turime, kuo jie stipresni tuo Rusijos grėsmė mažesnė. Ši grėsmė priklauso nuo to, ką mes darome. Jei NATO ir Vakarai – silpni, grėsmė didėja, jei stiprūs – grėsmė mažėja. NATO daro savo darbą ir manau rizika yra suvaldoma.

Kalbant apie kovą su propaganda, reikia pripažinti, kad sidabrinės kulkos dar neradome. Manau geriausias būdas su tuo kovoti – turėti gyvybingą žiniasklaidą. Estijoje netyla diskusijos kaip geriau pasiekti rusakalbius šalies gyventojus. Labai svarbu gebėti atpažinti grėsmes, o tada galėsime su jomis kovoti.

Svarbu ne tik tai, kad mes suprantame, jog Rusija naudoja informacines atakas, bet ir tai, kad NATO šalys ėmė suprasti, kaip veikia Rusija. Mes visą laiką žinojome, kokia tai grėsmė, dabar tai mato ir mūsų sąjungininkai.

Estai susirūpinę dėl Rusijos, bet nepasakyčiau, kad yra daug baimės. Mūsuose žmonės susirūpinę ir kitais dalykais, tarkime, terorizmu.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GYNYBA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"