Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
GYNYBA

Gynybos ekspertas: „Rusija – sudėtinga sistema, kurios Vakarai nesupranta“

 
2018 04 04 9:45
AFP/Scanpix nuotrauka

Pasaulis – vieta, kurioje nuolat vyksta konfliktai ir jie bet kada gali virsti „plataus masto karu“, mano gynybos analitikas ir „Novaja Gazeta“ apžvalgininkas Pavelas E. Felgenhaueris. Anot jo, mes gyvename ant parako statinės ir tai, ar ji sprogs, priklausys nuo to, kaip labai muistysis didžiosios pasaulio valstybės – JAV ir Rusija. 

„Šiuo metu yra trys karšti taškai pasaulyje, kurie bet kada gali virsti plataus masto karu: tai Artimieji Rytai, Rytų Ukraina ir Tolimieji Rytai, o tiksliau – Korėjos pusiasalis“, – LŽ sakė gynybos ekspertas, patikinęs, kad verta atidžiai stebėti kiekvieną, kartais atrodytų nereikšmingą detalę, kuri gali reikšti, jog šalta konfrontacija ar karas „kitų rankomis“ perėjo į naują – pavojingą stadiją.

Kibirkštį gali sukelti bet koks aštresnis susidūrimas, kad ir toks, kokį neseniai matėme Sirijoje, kur amerikiečių vedamos karinės pajėgos ir rusams „draugiškos“ pajėgos, o tiksliau – rusų samdiniai, susidūrė gana aštriame mūšyje.

– JAV ir Rusijos interesai susiduria ne viename regione. Sirijoje vyksta ir tiesioginiai susidūrimai. Ką tai rodo ir kuo gali virsti?

– Sirijoje, Jemene ir Irake vyksta kariniai susidūrimai, čia šiuo metu yra susidariusi sudėtinga situacija, nes rusų ir amerikiečių karinės pajėgos čia kovoja, tiesa ne viena prieš kitą atvirame lauke, bet „kitų rankomis“. Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas yra sakęs, kad karas, kuris vyksta „kitų rankomis“, bet kurią akimirka gali virsti tiesioginiu susidūrimu. Šiuo momentu tai atrodo gana reali galimybė.

Donbase šiuo metu vyksta mažo aktyvumo karinis konfliktas, bet jis vistiek vyksta. Neturėtume pamiršti apie Tolimuosius Rytus, kurie yra potenciali konflikto vieta. Tiesa, dabar ten yra ramu, bet gali nutikti ir taip, kad vyksiantis susitikimas tarp JAV prezidento Donaldo Trumpo ir Šiaurės Korėjos lyderio, jei šis susitikimas išvis įvyks, gali atnešti ne problemų sprendimą, bet situacijos Korėjos pusiasalyje paaštrėjimą.

Yra kitos vietos, apie kurias mes pamirštame, tarkime Kalnų Karabachas, kuris taip pat yra ant konflikto ribos. Ten nėra didelių politinių interesų, bet jei armėnai ir azerbaidžaniečiai susikibtų, konfliktas galėtų įtraukti Turkiją, JAV, Iraną, taigi mes vėl matome tas pačias valstybes, tarp kurių ir dabar tvyro įtampa.

Reikia suprasti kokiu neramiu laiku gyvename ir, kad kiekvienas iš konfliktų greitai gali virsti plataus masto karu. Gali nutikti net taip, kad keli konfliktai susipins į vieną ir tai virs pasaulinio lygio konfliktu, žinoma, tokia tikimybė yra gana maža, bet nėra neįmanoma.

Kibirkštį gali sukelti bet koks aštresnis susidūrimas, kad ir toks, kokį neseniai matėme Sirijoje, kur amerikiečių vedamos karinės pajėgos ir rusams „draugiškos“ pajėgos, o tiksliau – rusų samdiniai, susidūrė gana aštriame mūšyje. Reikia paminėti tai, kad tuo metu ten buvo ir JAV generolas bei karių, netoliese stovėjo oficialios rusų karinės pajėgos, todėl tai galėjo gana lengvai virsti nemažu konfliktu. Abi pusės apie šią istoriją kalba nenoriai, detales laiko paslaptyje, nes tai buvo pavojingas susidūrimas. Taip pat neturėtume atmesti susidūrimo ore, tarkime virš Baltijos jūros, galimybės, tai gali nutikti bet kurią dieną ir tai butų panašu į Hainan incidentą, kuris nutiko virš Pietų Kinijos jūros ne taip seniai.

Tuomet JAV karinis lėktuvas susidūrė su Kinijos naikintuvu – amerikiečių apgadintas lėktuvas nusileido Kinijai priklausančioje Hainan saloje, o kinų lėktuvas dingo jūroje. Šis susidūrimas virto rimtu konfliktu tarp JAV ir Kinijos ir tokie dalykai gali nutikti vėl – tarkime virš Juodosios ar Baltijos jūrų, jei taip nutiktų mes tikrai pakliūtume į krizinę situaciją.

– Rusija giliai įklimpusi į konfliktą Sirijoje. Kodėl Vladimirui Putinui reikėjo „eiti“ į Siriją? Tai bandymas įgauti įtakos regione ar yra ir kitų tikslų?

– Rusija visada norėjo stiprinti ir kurti savo karines bazes užsienyje, dar 2013 metais Rusija priėmė sprendimą atnaujinti savo nuolatinį „buvimą“ Viduržemio jūros baseine. Bet tam reikia bazės, tiesa, buvo viena sena sovietinių laikų rusų bazė Tartuse, bet ji buvo nenaudotina dėl pilietinio karo, vykstančio Sirijoje.

Buvo aišku, kad jei Damasko režimas pralaimės karą, Rusija praras šią bazę. Žinoma, rusų karinės jūrų pajėgos naudojosi Graikijos ir Kipro uostų infrastruktūra, bet tai nebuvo itin patogu. Dar labiau nei jūrų bazės Rusijai reikėjo oro bazės Viduržemio jūros baseine, nes kariniams laivams būtinas oro pastiprinimas. Taigi, šiuo metu Tartuso bazė rekonstruojama, o rusai turi dar vieną – Khmeimim oro bazę Sirijos pakrantėje, greta Latakijos.

Tradiciškai pagrindinis rusų strateginis interesas regione, bet ne tik jame – sąsiauriai. Kelis šimtmečius Rusija siekė kontroliuoti ar okupuoti Juodosios jūros sąsiaurius – Bosforą ir Dardanelus. Krymo okupacija, be kitų dalykų, buvo ir noras kontroliuoti Dardanelus. Nes kontroliuojant Dardanelus galima „uždaryti“ Bosforo sąsiaurį ir neleisti NATO ir kitiems lėktuvams patekti į Juodosios jūros baseiną.

Gruzijos konflikto metu Rusija suprato, kad Juodosios jūros laivynas negali to sukontroliuoti (NATO lėktuvų), todėl tai buvo matoma, kaip didelis strateginis minusas. Rusija kuria perimetro gynybos sistemą, todėl galimybė „užsidengti“ iš pietų ir vakarų – jiems itin reikalinga. Jie taip pat pradėjo dislokuoti papildomas pajėgas Kuriluose, Čiukotkoje ir kitose gana atšiauriose vietose. Rusija Ochotsko jūrą verčia į tam tikrą fortą, tai irgi gynybinio perimetro dalis, ten bazuojasi branduoliniai povandeniniai laivai. Taigi, Rusijai stato savo perimetro gynybą visuose įmanomose pusėse – tiek pietuose tiek rytuose ar vakaruose. Sirija tiesiog yra dalis to perimetro, todėl Rusija ir yra Sirijoje.

– Sirijoje kovoja „šešėliniai“ Rusijos kariai, Krymą užėmė „žalieji žmogeliukai“, o Donbase kaunasi „savanoriai“. Kodėl Rusija naudoja tokias kariavimo formas, iš kur tai ateina ir kodėl tai naudinga?

– Žmonės, kariaujantys neoficialiai, sena rusų tradicija. Vos V. Putinui atėjus į valdžią Rusijos gynybos ministerija publikavo ataskaitą apie Sovietų Sąjungos, o vėliau Rusijos įsivėlimą į netiesioginius konfliktus. Taigi, jie suskaičiavo, kad nuo 1946 iki 2000 metų rusai buvo įsivėlę į 46 karus.

Tiesa, oficialiai jie kariavo tik Afganistane ir Čečėnijoje. Visi kiti karai buvo neoficialūs, tarkime penktame ir šeštame dešimtmečiuose sovietai buvo pasirengę kovoti su Nyderlandais Naujoje Gvinėjoje. Turėjo kovoti apie 20 tūkst. žmonių, bet olandai pasidavė dar prieš tai, kai sovietų kariai stojo į kovą. Sovietai taip pat kovojo su prancūzais Alžyre, jų pėdsakų galima aptikti ir Etiopijoje, Mozambike, Angoloje ar Pusiaujo Gvinėjoje. Žinoma, rusai kovojo ne tik Afrikoje, bet ir Artimuosiuose Rytuose, Centrinėje Amerikoje.

Gynybos analitikas ir „Novaja Gazeta“ apžvalgininkas Pavelas E. Felgenhaueris / Alina Ožič (LŽ) nuotrauka
Gynybos analitikas ir „Novaja Gazeta“ apžvalgininkas Pavelas E. Felgenhaueris / Alina Ožič (LŽ) nuotrauka

Tai nebuvo lengvi karai – daug karių, generolų žuvo, buvo ir tiesioginių susidūrimų su amerikiečių pajėgomis Vietname ar žydais Artimuosiuose Rytuose ir visa tai vyko neoficialiai.

Taigi, egzistuoja ilga slapto rusų vėlimosi į konfliktus istorija. Sovietiniais laikais, žinoma, nebuvo tokių dalykų, kaip privačios saugumo kompanijos, bet operacijos, kuriose dalyvavo sovietų kariai, vistiek buvo slaptos, kariai negalėjo apie tai kalbėti. Todėl „Vagnerio grupė“ ir į jį panašios kompanijos yra natūrali tąsa ir kaip tada, taip ir dabar valstybė sako, kad mes nieko nežinome, mūsų ten nėra. Privatūs rusų samdiniai nuo amerikiečių skiriasi tuo, kad pastarieji atlieka saugumo užduotis, o rusai dalyvauja kovinėse užduotyse.

Rusijoje jų (privačių saugumo kompanijų) veikla yra nelegali, bet į tai niekas nekreipia dėmesio, štai visai neseniai Rusijos Dūmoje vėl buvo kalbėta apie tai, kad reikėtų įteisinti kompanijų, panašių į „Vagnerį“, egzistavimą, nors aš nemanau, kad tai įvyks.

– Kokia situacija šiuo metu yra Donbase, Rytų Ukrainoje? Ar galima sakyti, kad konfliktas tampa „užšaldytu“?

– Konfliktas Donbase šiuo metu nėra karštojoje stadijoje, bet negalima sakyti, kad jis „užšaldytas“. Taip tikrai nėra, susidūrimai vyksta ir ateityje galima tikėtis konflikto suaktyvėjimo. Strateginis rusų tikslas – pakeisti režimą Kijeve, sustabdyti Ukrainos „judėjimą“ link Europos Sąjungos ir NATO. Neleisti Ukrainai vystytis galima įvairiais būdais, tarkime, siekti palaikyti nestabilumą šalyje, kelti socialines ar ekonomines įtampas.

Konflikto paaštrėjimo galima tikėtis šių metų vasaros gale. Po to, kai baigsis Pasaulio futbolo čempionatas ir pasitaisys orai regione. Keliai taps geri, atsiras manevro laisvė ir, galimai, konfliktas paaštrės. Taigi, rugpjūtis – pavojingas laikas. Taip pat bus galima tikėtis mėginimų kištis į Ukrainos prezidento rinkimus, destabilizuoti šalį ir pakeisti dabartinę valdžią.

Rusijos gynybos ministerija publikavo ataskaitą apie Sovietų Sąjungos, o vėliau Rusijos įsivėlimą į netiesioginius konfliktus. Taigi, jie suskaičiavo, kad nuo 1946 iki 2000 metų rusai buvo įsivėlę į 46 karus.

Donbasas, kaip regionas, neturi jokios strateginės vertės, vertę turi Ukraina. Jei Ukraina toliau judės link Vakarų tai reikš Rusijos gynybinio perimetro, kurį taip skrupulingai kuria Rusija, sugadinimą. To Maskva negali leisti. Įsivaizduokite, jei Charkove, Sumuose ar kitur atsirastų NATO bazių. Tai rusams reikštų katastrofą, todėl visos pastangos Donbase yra dedamos ne dėl regiono, o dėl visos šalies.

– Baltijos šalys visada yra Rusijos akiratyje. Kokia mūsų regiono ateitis? Kaip jį mato Rusija?

– Baltijos šalių strateginė reikšmė – didelė. Apginti šį regioną nėra lengva, bet dar sunkiau – įtvirtinti čia NATO ir Vakarų pozicijas. Tai padarius Baltijos šalys virstų įtvirtinta teritorija, savotišku placdarmu iš kurio Sankt Peterburgas ar Maskva būtų ranka pasiekiami.

Kremliui tai yra visiškai nepriimtina alternatyva. Būtent dėl to vyksta visos „Zapad“ pratybos, mokomasi, ką reikėtų daryti, jei Kaliningradas atsidurtų „apsuptyje“. Taigi, rusai mokosi „išgyventi“ apsuptį, stiprina savo pajėgas, nes mato regioną, kaip potencialią grėsmę.

Tiesa, kalba eina ne tik apie Kaliningradą, bet ir apie visą Baltijos jūros regioną, kuris, rusų manymų, gali būti paverstas Vakarų ir NATO pajėgų placdarmu. Ir štai čia kyla realus pavojus, kad rusai gali mėginti užbėgti tam tikriems įvykiams už akių. Baltijos šalys visų pirma yra karinės-strateginės vertės teritorija, o tik paskui kažkas, kas kažkada priklausė Sovietų Sąjungai. 1940 metais okupuojant Baltijos šalis buvo galvojama taip pat, kad tai – vertinga teritorija, kurią reikia užimti pirmiems, kad jos neužimtų niekas kitas. Žinoma, būta ir šiokios tokios ideologijos, bet pagrindinis tikslas tada ir dabar – strateginė nauda.

1940 metais okupuojant Baltijos šalis buvo galvojama taip pat, kad tai – vertinga teritorija, kurią reikia užimti pirmiems, kad jos neužimtų niekas kitas.

Rusija galvoja, kad juos „puola“ Vakarai, bet kodėl juos „puola“ – nesutariama. 2013–2014 metais buvo kalbama, kad tai dėl naftos ir dujų, na, o dabar sakoma, kad JAV mėgina išsaugoti savo pasaulinį dominavimą ir naudoja „totalinio“ karo prieš Rusiją metodus. Tiesa, kalbama ne apie karines, bet apie ekonomines ir politines priemones. Visgi, šiuo metu esą vyksta „totalus konfliktas“, kurio priešakyje JAV ir ji vadovauja „karui“ prieš Rusija įvairiuose frontuose.

Karinės susidūrimo galimybės taip pat yra įmanomos. Galime kalbėti apie Šaltąjį karą ir tai tikrai geriau nei karštasis. Mes šiuo metu esame ant tam tikros briaunos, nes santykiai tarp Rusijos ir Vakarų yra įtempti, Rusijoje vyrauja „apsupties“ nuotaikos. Tarkime paskutinis įvykis, kuris sukrėtė Maskvą, tai Vakarų valstybių solidarumas Sergejaus Skripalio apnuodijimo atveju. Kremlius nesitikėjo tokio „siurprizo“, buvo manoma, kad britai negaus jokios paramos ir nieko nepadarys. Žinoma, rusų reakcija į diplomatų išsiuntimus ir visą Vakarų retoriką yra klasikinė – „mus puola“, „visi susimokę“ ir panašiai.

AFP/Scanpix nuotrauka
AFP/Scanpix nuotrauka

Tiesa, Aleksandro Litvinenkos apnuodijimo atvejis buvo panašus, bet reakcijos – skirtingos. Tada Rusija matyta, kaip partnerė, kuri kartais pasielgia negerai, bet tai buvo prieš Rusijos-Gruzijos konfliktą, prieš Krymą ir Donbasą. Dabar viskas yra kitaip. Tai reiškia, kad esame pavojingoje situacijoje, bet koks staigesnis žingsnis gali reikšti karštą konfliktą.

– Vladimiras Putinas dar kartą perrinktas prezidentu. Kokia situacija Rusijoje, ko galime tikėtis ateityje, kokie vidiniai procesai vyksta šalyje, kurios Vakarai dažnai visiškai nesupranta?

– Jei kalbėsime apie situacijoje Rusijoje tai ji yra gana aiški – visuomenė nėra susiskaldžiusi, ji – daugiau ar mažiau vieninga ir ji – palaiko V. Putiną. Režimui, žinoma, įdomu kaip masto rusai, todėl atliekama daug apklausų, todėl buvo svarbu, kad šie aktyviai balsuotų, bet ten grėsmės valdantieji nemato. Kas išties yra susiskaldęs tai valdantysis elitas, kuris nesutaria, kokia turi būti Rusijos ateitis. Yra karo ir yra taikos „pusės“, kurios tarpusavyje aštriai pešasi.

Viena pusė nori sumažinti išlaidas gynybai, daugiau pinigų skirti švietimui ir sveikatos apsaugai, žmogiškąjam kapitalui, taip pat norima baigti konfrontaciją su Vakarais. Yra manančių, kad be informacijos ir investicijų iš Vakarų Rusijos ekonomika ir toliau stagnuos, o tai veiks visuomenės nuotaikos, kompromituos nacionalinį saugumą. Tiesa, yra ir kita pusė, joje esantys žmonės mano, kad reikia dar daugiau pinigų skirti gynybai, nes Rusija yra apsupta priešų. Prezidentas V. Putinas abi puses laiko greta savęs, abiejų klauso, jis yra arbitras.

Rusija priklauso ir yra valdoma 200 šeimų, kurios rungiasi dėl įtakos.

Iki šiol nėra tiksliai aišku, kiek pinigų Rusija skiria gynybai. Tiesa, preliminariais paskaičiavimais tai sudaro apie 5,4 BVP. Pripažinkime, tai didelės pinigų sumos. Taigi, argumentų aplink V. Putiną yra daug, bet jis nesirenka nė vienos pusės. Rusija priklauso ir yra valdoma 200 šeimų, kurios vienos su kitomis rungiasi dėl įtakos. Rusijos visuomenė šiuo metu atrodo gana suvienyta aplink prezidentą, o elitas – susiskaldęs, bet sprendžia jie, o ne visuomenė. Rusijoje valdžios sistema priklauso nuo V. Putino arbitražo, tokią jis ją sukūrė, taip ji ir veikia.

Vakarai mano, kad Rusija – monolitinis dalykas, tarsi kokia korporacija. Bet išties dažnai viskas Rusijoje vyksta ad hock principu, sprendimus lemia vidiniai interesai, grupių kova ir piktos diskusijos. Rusija – sudėtinga sistema, kurios Vakarai dažnai nesupranta.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GYNYBA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"