Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
GYNYBA

Dronų pilotų žaizdos: užmiršti virtualiųjų karių išgyvenimai

 
2018 06 20 16:19
Oro pajėgų bazė. Asociatyvi nuotrauka.
Oro pajėgų bazė. Asociatyvi nuotrauka. AFP/Scanpix nuotraukos

2006-ųjų pavasarį Christopheris Aaronas pradėjo dvylikos valandų pamainą belangiame kambaryje Jungtinių Amerikos Valstijų Oro pajėgų kovos su terorizmu analizės centre Virdžinijoje. Jis atsisėdo prieš sieną, iškabinėtą monitoriais, kurie tiesiogiai transliavo slaptus karinių dronų siunčiamus vaizdus iš karo niokojamų teritorijų, rašo „The New York Times Magazine“.

Kai kuriomis dienomis ekranuose nieko įdomaus nepasirodydavo, dažniausiai dėl prasto matomumo arba dėl to kas buvo matoma: ožkos, žiaumojančios žolę ant Afganistano kalvų, – pasaulis atrodydavo taikus, lyg karo net nebūtų. Tačiau kartais Aaronas matydavo ir širdį suvirpinančius vaizdus: per gatves nešamus karstus po eilinio dronų smūgio ar imamą, kalbantį berniukų grupei mokyklos kieme. Jeigu „Hellfire“ („Pragaro ugnis“) raketa sunaikindavo taikinį, Aaronui atrodydavo, kad, galbūt, tai, ką imamas pasakojo berniukams apie Amerikos karą su jų tikėjimu, yra tiesa.

Infraraudonųjų spindulių jutikliai ir aukštos rezoliucijos kameros pritaisytos prie dronų leido pastebėti tokias detalės sėdint tiesiog biure Virdžinijoje. Bet ilgainiui Aaronas suprato, kad atskirti, kas per žmonės iš tikrųjų yra galimoje drono atakos vietoje, yra sudėtinga. Kartais vaizdo kokybė šlubuodavo, būdavo sunku atskirti ar stebimas asmuo yra lazdele besiremiantis senukas, ar automatą nešantis jaunuolis. Figūros ekrane dažnai atrodydavo labiau kaip pilki gniužulai, nei kaip tikri žmonės. Kaip Aaronas galėdavo būti tikras, kas jie yra?

Jaunuolis jautėsi įkvėptas galimybe tiesiogiai dalyvauti konflikte. Jo pasididžiavimo jausmas išaugo dar labiau po to, kai buvo sužinota apie dronų pajėgų augantį vaidmenį kare.

„Geromis dienomis, kai gamtiniai, žmogiškieji ir techniniai faktoriai sėkmingai vienas kitą papildydavo, mes stipriai nujausdavome, kas tai per žmonės, į kuriuos žiūrime. Tačiau blogomis dienomis mes tiesiog spėliodavome“, – teigė Aaronas.

Iš pradžių gerų dienų būdavo daugiau nei blogų. Jis nekreipdavo dėmesio į ilgas darbo valandas, sudėtingus sprendimus, nuolatinį spaudimą, patį darbo keistumą: sekti, stebėti žmones – potencialus taikinius, šiems to nežinant. Nors Aaronas ir jo kolegos praleido daugiau laiko vykdydami sekimą ir žvalgybą nei koordinuodami smūgius, kartais praėjus 60 sekundžių nuo laiko, kai jie perduodavo informaciją vadams, raketa būdavo paleidžiama.

Kitais kartais jie turėdavo sekti taikinius mėnesių mėnesius. Pirmuosius kelis kartus jis matė, kaip „Predator“ („Grobuonis) klasės dronas paleisdavo savo mirtiną siuntą: pirmiausia, kamera priartindavo vaizdą, lazeris pagaudavo taikinį, tada didelis dūmų debesis apsupdavo vietą, į kurią tik ką smogė paleista raketa. Jam tai pasirodydavo siurrealistiška, bet tuo pačiu metu ir bauginančiai įkvepiančiu vaizdu.

Kelias į tarnybą

Aarono kelias į dronų programą nebuvo įprastas. Jis užaugo Leksingtone, Masačiusetso valstijoje, namuose, kuriuose mėsa ir smurtiniai vaizdo žaidimai buvo uždrausti. Jo tėvai, buvę hipiai, protestavo prieš karą Vietname septintajame dešimtmetyje. Tačiau Aaronas gerbė savo senelį: tylų, šaltakraujišką Antrojo pasaulinio karo veteraną.

Vaikystėje Aaronas mėgo tyrinėti jį supančią aplinką, išbandyti savo tvirtumą: vaikštinėdavo po Meino miškus, kur jo šeima kiekvieną vasarą atostogaudavo, užsiėmė imtynių sportu. Aaronas mokėsi koledže Virdžinijoje, kur krimto istorijos ir verslo studijas. Apdovanotas atletas su laisvės ir nuotykių troškimu buvo charizmatiška asmenybė koledžo bendruomenėje. Vieną vasarą jis iškeliavo pats vienas į Aliaską dirbti žvejybos laive.

2001-aisiais, pirmaisiais savo studijų metais, jis atsibudo ryte išgirdęs tėvo skambutį. Šis jam pranešė apie atakas, surengtas prieš Dvynius dangoraižius Niujorke ir Pentagoną Vašingtone. Aaronas iškart pagalvojo apie savo senelį, kuris tris metus tarnavo karo policijos pareigūnu Europos fronte po Perl Harboro atakos. Jis norėjo padaryti kažką panašaus herojiško ir patriotiško. Kitais metais, pamatęs brošiūrą apie galimybę įsidarbinti Nacionalinėje geožvalgybos agentūroje, jis nedelsdamas nusiuntė savo kandidatūrą.

Aaronas pradėjo dirbti kaip vaizdinės medžiagos analitikas 2005-aisiais. Jam teko nagrinėti palydovų padarytas nuotraukas iš į karą prieš terorizmą visai neįsitraukusių šalių. Neilgai trukus po to, kai jis atvyko, pasklido gandai apie Gynybos departamento kuriamas taktines pajėgas, kurios padėtų išbandyti dronų efektyvumą kare prieš „Al Qaeda“.

Aaronas tapo vienu iš savanorių įsirašiusių į šią naują karinę struktūrą, greitai pradėjo dirbti Oro pajėgų kovos su terorizmu analizės centre. Jaunuolis jautėsi įkvėptas galimybe tiesiogiai dalyvauti konflikte. Jo pasididžiavimo jausmas išaugo dar labiau po to, kai buvo sužinota apie dronų pajėgų augantį vaidmenį kare.

Dienas jis leisdavo lyg apgaubtas niūraus rūko. Naktį sapnuodavo, kaip nekalti žmonės luošinami ar žudomi.

Lūžio taškas

Aaronas šiose pajėgose praleido kiek daugiau nei metus laiko, įskaitant ir kelis mėnesius praleistus Afganistane, kur tarnavo kaip jungiamoji grandis tarp dronų centro Valstijose ir antžeminių pajėgų. Po to perėjo į privačią karinę kompaniją. 2010-aisiais gavo pasiūlymą iš kitos įmonės, dirbančios su dronų programa, siūlančios dar kartą užimti analitiko darbo vietą. Aaronas ilgai svarstė, tačiau tada nutiko kažkas netikėto – suprastėjo sveikata.

Pirmiausia, prasidėjo galvos skausmai, nemiga, kartais imdavo skaudėti visą kūną. Greitai sekė ir kiti simptomai: pykinimas, chroniški virškinimo sutrikimai. Vyras, visada didžiavęsis savo stipriu kūnu, dabar ėmė byrėti. Teko atsisakyti darbo.

„Negalėdavau pasirašyti dokumentų. Kiekvieną kartą pabandžius, mano rankos tiesiog nustodavo dirbusios – buvau karščiuojantis ir sergantis“, – pasakojo Christopheris Aaronas.

"Predator" klasės dronas vykdantis užduotį /"Scanpix" nuotrauka
"Predator" klasės dronas vykdantis užduotį /"Scanpix" nuotrauka

Nieko nelaukdamas Aaronas grįžo į gimtinę – Leksingtoną, pagyventi su tėvais ir pasistengti atsigauti. Tada jam buvo 29-eri. Buvęs dronų pilotas kentėjo nuo visiško išsekimo ir nuolatinių skausmų. Nei vienas iš jį konsultavusių gydytojų negalėjo įvardinti tikslios diagnozės. Desperacijos stumiamas į kampą, Aaronas išbandė pasninkavimą, jogą, gydėsi kiniškomis žolelėmis. Galiausiai, jo sveikata pagerėjo, tačiau nuotaika vis tiek išliko nestabili, Aaronas negebėdavo rasti motyvacijos imtis darbo.

Dienas jis leisdavo lyg apgaubtas niūraus rūko. Naktį sapnuodavo, kaip nekalti žmonės luošinami ar žudomi. Viename pasikartojančiame sapne Aaronas būdavo priverstas visą laiką sėdėti ir žiūrėti į įvairius smurtinius vaizdus monitoriuje. Kartais jam atrodydavo, kad jo pačio smegenys sakydavo jam: „Čia visos detalės, kurias praleidai. Mėgaukis jomis sapnuodamas.“

Sugriautas gyvenimas

Chrisas Mooney, paėmęs Aaroną iš oro uosto šiam grįžus iš Afganistano 2009-aisiais, sunkiai atpažino bičiulį. Jiems nuėjus kartu pavalgyti, prie jų priėjo pokalbį išgirdęs žmogus ir padėkojo Aaronui už jo tarnybą. Šis jam atsakė tik labai tyliu tonu. Draugas nespaudė jo išsipasakoti, bet suprato, kad kažkas negerai. „Jis nebebuvo tas pats žmogus“, – pasakojo Christopherio Aarono bičiulis.

Ateinančiais metais Aarono nuotaika prastėjo, jis paskendo liūdesio ir depresijos liūne. Pradėjo vengti draugų ir neturėjo jokio susidomėjimo santykiais su priešingos lyties atstovėmis. Jį kankino mintys apie savižudybę.

Aarono idealizmas išnyko. Pirmą kartą Afganistane 2006-aisiais jam atrodė, kad karas su terorizmu vedė prie greito „Al Qaedos“ ir Talibano sutriuškinimo. Tačiau dabar Aaronui atrodo, kad progresas sulėtėjo ir netgi prarandamos ištisos krauju iškovotos teritorijos.

Reabilitacija

Viskas prasidėjo, kai 2013-aisiais Christopheris apsilankė „Omega Institute“ Niujorke, kur užsiėmimus veteranams vedė Vietname tarnavęs kulkosvaidininkas. Tądien oras buvo lietingas. Jis sėdėjo kartu su atvirai verkiančiais ir apie savo išgyvenimus pasakojančiais veteranais. Atrodė, kad atmosfera nebuvo pakelianti dvasią, tačiau pirmą kartą po pasitraukimo iš dronų programos, Aaronas pajautė, kad nebeturi slėpti savo tikrųjų jausmų.

Kiekvieną rytą jis ir kiti veteranai pradėdavo dieną meditacija. Per pietus jie valgydavo tyloje. Vakarais Aaronas užmigdavo giliu miegu, netrikdomo košmarų. Tai buvo geriausias miegas kokį jis turėjo per pastaruosius metus.

Analitikai mano, kad amerikiečių dronai buvo naudojami vykdant antskrydžius ne mažiau kaip aštuoniose valstybėse.

Omegos institute jis susidraugavo su Vietnamo karo veteranu iš Minesotos, kurį vėliau pakvietė į Meiną. 2015-ųjų rudenį draugo kvietimo nuvyko į Bostono „Veteranų už taiką“ skyrių. Greitai po to jis pradėjo kalbėti apie matytas laidotuvių procesijas po dronų antskrydžių, kai pasirodydavo daugiau karstų nei turėjo būti. Pirmiausia jis tai atskleidė savo grupės nariams, po to pradėjo apie tai pasakoti susitikimuose su taikos aktyvistais. Prisiminti visa tai buvo skaudu, tačiau toks visuomeninis įsitraukimas padėjo jam atsigauti.

Didėjantis susirūpinimas pilotų sveikata

Neseniai vykusios apklausos metu, tyrėjai Wayne‘as Chappelle'as ir Liliana Price, dirbantys Kosmoso medicinos mokykloje Wright-Pattersono oro pajėgų bazėje Fairborne (Ohajuje), išnagrinėjo, ką interviu metu sakė 141 žvalgybos analitikas ir pareigūnas, įsitraukęs į tokias nuotolines operacijas, apie jų patirtas emocijas dėl tarnybos pobūdžio. Trys ketvirtadaliai pranešė jaučiantys sielvartą, gailestį ir liūdesį.

Pasak kito tyrimo atlikto Oro pajėgų dronų analitikai per monitorius mato daugybę smurto apraiškų: sunaikintus namus ar ištisas gyvenvietes, negyvų žmonių kūnus, jų likučius. Jie mato daugiau nei specialiųjų pajėgų kariai.

Dėl to, kad dronų programa yra laikoma atokiai nuo plačiosios publikos, žmonės retai sužino apie psichologinį ir emocinį poveikį, patiriamą juos pilotuojančių specialistų. Palyginus su kariais, išgyvenusiais minų arba savadarbių sprogmenų sprogimus (smegenų traumų ir potrauminio streso sutrikimų priežastis Irako ar Afganistano karo veteranams), dronų pilotų žaizdos gali atrodyti nereikšmingos.

Visgi per pastaruosius metus augantis mokslininkų skaičius teigia, kad skiriamas didelis dėmesys smegenų traumoms, kitų tipų sutrikimus, kuriuos sunkiau aptikti, nustūmė į šalį. Tačiau dronų antskrydžių skaičiui augant, Jungtinių Valstijų kariuomenė pradėjo didinti pastangas gerinti pilotų psichologinę būseną.

Prieštaraujanti statistika

Praėjo šešiolika metų po pirmojo raketos paleidimo iš drono: sėkmingos operacijos metu raketa sunaikino važiavusį „Toyota Land Cruiser“ automobilį šiaurės Jemene su visais šešiais keleiviais. Taip prasidėjo nauja karybos era. Šiandien priešų eliminavimas dronų pagalba tapo Jungtinių Valstijų kovos su terorizmų ašimi. Nepaisant to, kad dronų programa laikoma paslaptyje, analitikai mano, kad amerikiečių dronai buvo naudojami vykdant antskrydžius ne mažiau kaip aštuoniose valstybėse.

Per pastarąjį dešimtmetį jie taip pat padėjo atlikti žvalgybos užduotis prieš pusę tuzino užsienio šalių. Pasak Tiriamosios žurnalistikos biuro (organizacijos įsikūrusios Londone ir nuo 2010-ųjų vykdančios dronų atakų rezultatų analizę), Jungtinių Valstijų dronų įvykdytų smūgių metu žuvo tarp 7584–10918 žmonių, įskaitant ir 751–1555 civilius Pakistane, Afganistane, Jemene ir Somalyje. Oficialūs JAV skelbiami duomenys yra kur kas mažesni – tik 64–116 civilių žuvo nuo dronų atakų 2009–2016 metais.

Vietoj to, kad būtų rizikuojama patirti aukų, dronai suteikė viltį, kad terorizmas gali būti sustabdytas vieno mygtuko paspaudimu.

Suaktyvėję antskrydžiai ir visuomenės abejingumas

Baracko Obamos prezidentavimo metu „Kill Chain“ („Žudymo grandinės“ ) operacijos buvo išplėstos iki 500 dronų atakų už aktyvios konflikto zonos (dešimt kartų daugiau nei valdant Georgui W. Bushui). Šios operacijos dar labiau suaktyvėjo prezidentu tapus Donaldui Trumpui. Dabartinė prezidento administracija per pirmus septynis mėnesius yra atsakinga už penkis kartus daugiau mirtinų smūgių, nei Obama per paskutinius šešis savo prezidentavimo mėnesius, teigia analitikai.

Pasak Tiriamosios žurnalistikos biuro, praėjusiais metais Jungtinių Valstijų surengti antskrydžiai Jemene ir Somalyje išaugo trigubai: Trumpo administracija apėjo apribojimus dėl operacijų ne karo zonose, kurie buvo priimti 2013-aisiais. Pačios operacijos tapo mažiau skaidrios lyginant su Obamos valdymu, kuris pats buvo kritikuojamas dėl šios problemos.

Dronų naudojimo suaktyvėjimas buvo sutiktas su stebinančiai maža opozicija. Kitaip nei po Rugsėjo 11-osios vykdyta strategija sučiupti ir tardyti galimus teroristus, kuri sulaukė daug kritikos dėl kankinimų ir neribotų sulaikymų, dronų naudojimas konflikto zonose beveik neaptinkamas viešosiose diskusijose. Visuomenė retai išgirsta apie įvykdytas operacijas. Valstybės pareigūnų dronų antskrydžių apibūdinimas kaip preciziškai tikslių, sukūrė įsigalėjusį mitą, kad dronai karą pavertė ne brangiu ir kraujo nereikalaujančiu veiksmu. Vietoj to, kad būtų rizikuojama patirti aukų, dronai suteikė viltį, kad terorizmas gali būti sustabdytas vieno mygtuko paspaudimu.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GYNYBA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"