Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
GYNYBA

Atsargos kariai nenori būti stogdengiais, jie nori tarnauti valstybei

 
2018 06 25 6:00
pixabay.com nuotrauka

Visi žino, kad Lietuvai ilgus metus ištarnavę kariškiai gauna valstybės pensiją, tačiau retas suvokia, kad tai – ne tik ne vienintelis, bet ir ne svarbiausias aspektas lemiantis, kaip klostosi jų gyvenimas vėliau. Baigę tarnybą kariai susiduria su psichologiniais sunkumais, trukdančiais tvirtai stoti ant kojų civiliniame gyvenime.

Lietuvoje šiandien yra keletas tūkstančių buvusių karių. Kaip LŽ pasakojo Specialiųjų operacijų pajėgų atsargos karininkas ir buvęs Lietuvos karių ir veteranų asociacijos direktorius Aurimas Navys, atsargos nariai negali skųstis valstybės dėmesio trūkumu, tačiau neretai neteisingai suprantama, kas yra sunkiausia tarnybą baigusiam žmogui. Be to, apgailestavo pašnekovas, neretai problemas trukdo spręsti ir pačių kariškių pasyvumas ir konservatyvumas – visai mūsų visuomenei gana būdingi bruožai. Lietuviai, skirtingai nuo kolegų Šiaurės šalyse, yra linkę laikytis pavieniui ir skeptiškai žiūri į būrimąsi į vieningą organizaciją, kuri galėtu palengvinti ne tik į atsargą išeinančių, bet ir vis dar tarnaujančių karių gyvenimą.

– Ar palaikote ryšius su Lietuvos kariuomene, Krašto apsaugos ministerija?

– Kontaktų, žinoma, yra ir bendravimas vyksta, nors palikus tarnybą tokie ryšiai natūraliai silpsta. Negalime pasigirti tokia praktika, kaip pavyzdžiui Suomijos, kur buvusius kariškius stengiamasi suburti ir esant reikalui pasinaudoti jų kompetencija. Vienas veiksmingiausių būdų tai padaryti – burti atsargos karius į vieningą asociaciją.

Deja, Lietuvoje susiklostė situacija, kai susibūrė apie tris dešimtis asociacijų, kurios ne visada aišku, kuo užsiima ir vienija vos po kelis narius.

– Lietuvos kariuomenė taip pat turėtų būti suinteresuota panaudoti šių žmonių potencialą ir taip pat turėtų sveikinti atsargos karių būrimąsi?

– Kariuomenės vadovybė ir generolas Vytautas Žukas palankiai žiūri į asociacijas. Viena iš problemų yra ta, kad atsargos kariškių klausimai kuruojami Krašto apsaugos ministerijoje, tokiuose padaliniuose, kaip personalo ir socialinių reikalų. Neturiu priekaištu juose dirbantiems specialistams, bet jiems trūksta pajėgumų pilnaverčiai užsiimti šiais klausimais, o ir koordinacijos trūksta.

Nemaža dalis pastarųjų problemų kyla ne dėl Kariuomenės arba ministerijos, o dėl pačių asociacijų kaltės, nes jos nenori jungtis į vieningą nacionalinio masto organizaciją. Tuo metu Lietuvos kariuomenės vadovybė galbūt baiminasi, kad ėmusi skatinti asociacijų jungimąsi, bus apkaltinta politikavimu.

– Kiek Lietuvoje yra atsargos karių ir kiek jų vienija organizacijos?

– Tiksliau galėtų atsakyti Krašto apsaugos ministerija, bet valstybės pensiją gaunančių karių yra apie 6 tūkstančiai. Spėčiau, kad asociacijoms priklauso apie 300 buvusių karių.

– Lietuvos mastais tai didelis skaičius. Kaip atsargos kariams sekasi įsilieti į civilinį gyvenimą po tarnybos? Kas yra sunkiausia?

Aurimas Navys/Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka
Aurimas Navys/Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

– Daugeliui sunkiausia yra tai, kad kol buvai „sistemoje“ – ji tavimi rūpinosi ir buvai reikalingas. Baigei tarnybą, uždarei duris – viskas baigta. Jau kurį laiką kariuomenė labiau rūpinasi būsimųjų atsargos karių socialine integracija. Yra specialios mokymų programos, padedančios sklandžiau įeiti į civilį gyvenimą, įsidarbinti ir kt.

Tačiau faktas yra tas, kad ilgą laiką ištarnavę žmonės, po išėjimo į atsargą nori valstybei tarnauti ir toliau. Jiems siūloma tapti stogdengiais arba taksistais ir kartais, niekur nedingsi, jiems tenka tai daryti, bet iš tiesų jie nori atlikti svarbesnį vaidmenį – panašesnį į tą, kurį jie vaidino tarnyboje. Be to, 20 ar 30 metų ištarnavę žmonės turi ir atitinkamas kompetencijas, kurias norėtų pritaikyti ir po tarnybos, bet gali tai daryti nebent apmokydami šaulius, nes kitu atveju pasirinkimas paprastas: nenori būti stogdengiu? Na, padirbėk elektriku.

– Pastaraisiais metais kariuomenės prestižas visuomenėje labai išaugęs. Ar tai atsispindi versle? Atsargos kariai – geidžiami darbuotojai? Verslas remia atsargos karių integraciją?

– Yra gerų pavyzdžių. Praėjusiais metais, kai dar vis buvau buvau Lietuvos karių ir veteranų asociacijos (LKIVA) direktoriumi, sėkmingai bendravome su AB „Achema“. Ši įmonė ne tik sudarė buvusiems kariams, šiuo atveju kalbame apie jaunus žmones, mokytis Jonavos politechnikos mokykloje, bet ir sutiko skirti jiems stipendijas, o baigus mokslus – įdarbinti. Tikrai esu dėkingas „Achemos“ vadovybei už tokį nuostabų pavyzdį.

Vėlgi, dėl tų pačių priežasčių, kurias jau minėjau, mažai karių pasinaudojo tokia galimybe. Kad ir siūlomos geros profesijos įgijimo ir darbo sąlygos, jie nenori būti elektrikais.

– Taigi, integracijos problema yra ne tiek socialinė, kiek psichologinė? Bėda ne tame, kad atsargos kariai neturi tinkamos kvalifikacijos, o tame, kad jiems dvasiškai sunku peržengti ribą?

– Didelėse valstybėse, kur yra tikrai daug atsargos karių, jiems daug aktualesnis socialinis aspektas ir reikalingi mechanizmai padedantys rasti darbą. Lietuvoje taip pat yra tokių buvusių karių poreikių, tačiau daugumos netenkina civilinių profesijų pasirinkimas.

Pavyzdžiui, nemažai karių buvo susižavėję darbu privačiose saugos kompanijose, kaip kad laivų apsauga nuo piratavimo, tačiau ir šioje srityje negali įsidarbinti visi, o ir atlyginimai už šį darbą nebėra tokie, kokių daugelis tikisi.

Būta ir politikų dėmesio, tačiau liūdino tai, kad jie per menkai domėjosi detalėmis ir deklaruodami, kad reikia padėti buvusiems kariams įsidarbinti, neklausė, tarkime, LKIVA kiek karių kreipėsi į ją pagalbos įsidarbinant. Iš tiesų jų nebuvo daug, o tikroji bėda yra tame, kad tarnybą baigę kariai jaučiasi įžeisti ir nereikalingi. Žmogui viduje kaupiasi pyktis, kad sistema jį „paliko už borto“.

– Jie jaučiasi įsižeidę ant valstybės kuriai dar visai neseniai tarnavo?

– Kaip bebūtų keista, bet iš esmės, taip ir yra. Tai primena klasikines reakcijos į netektį stadijas: šokas, neigimas, pyktis ir galiausiai įsisąmoninimas ir susitaikymas. Susitaikyti galiausiai tenka, bet tai gali užtrukti metus, o kartais ir du. Manau, kad karių asociacijos labiausiai ir yra reikalingos padėti jiems pereiti šį laikotarpį. Vėliau jiems nebereikia valstybės pagalbos, jie patys tvarkosi.

Valstybės ir savivaldos įstaigos nenusisuka, pavyzdžiui, esame derinę galimybę įdarbinti buvusius karius savivaldybėse, nes kiekvienoje jų yra etatas skirtas mobilizacijai, o neretai tuo rūpinasi žmonės, kurie net nelabai žino, ką tas žodis reiškia. Tokių etatų Lietuvoje yra kiek per 30, o buvusių karių juose gal pora. Bet ir vėl susidūrėme su problema – niekas nenorėjo apsiimti šio darbo, nes jis menkai apmokamas.

Visgi, didžiausia bėda yra ta, kad žmonės dažnai tiesiog nenori užsiimti tuo, kas jiems svetima. Darbų yra ir kariai įdarbinami tikrai noriai.

Didelėse valstybėse, kur yra tikrai daug atsargos karių, jiems daug aktualesnis socialinis aspektas ir reikalingi mechanizmai padedantys rasti darbą. Lietuvoje taip pat yra tokių buvusių karių poreikių, tačiau daugumos netenkina civilinių profesijų pasirinkimas.

– Buvę kariai – pageidaujami darbuotojai privačiame sektoriuje?

– Pastebėjau, kad bent kiek su kariuomene kada nors ką nors bendro turėję verslininkai mielai įdarbina buvusius karius. Neverta tuo stebėtis: kariškiai nesiskundžia, yra lojalūs, visada pasirengę dirbti viršvalandžius, darbo metu neužsiims asmeniniais reikalais ir taip toliau. Tiesa, kitiems įmonėms darbuotojams jie gali pasirodyti kiek „kampuoti“ – jiems reikia laiko „apsitrinti“ civilių kolektyve. Kartą padėjau vienam buvusiam karininkui įsidarbinti vienos tarptautinės kompanijos padalinyje Lietuvoje. Jis „ištempė“ porą savaičių, nes darbuotojai nesusigyveno su jo karišku vadovavimo stiliumi.

– Kaip vertinate tokias paramos buvusiems kariams priemones, kaip neseniai deklaruotas jų registravimas į atskirą grupę Darbo biržoje? Tokia pagalba neįžeidžia karių? Ir kokių priemonių valstybei tuomet imtis?

– Speciali „eilė“ darbo biržoje – neblogas dalykas. Tai tiesiog papildoma priemonė tiems, kuriems sunku įsidarbinti. Aš palaikau tokius sumanymus. Tačiau tai nėra esminė priemonė, jei valstybė nori išlaikyti žmones su mūsų kompetencija. Atvirai tariant ir darbai kuriuos siūlo Darbo birža paprastai yra skirti nekvalifikuotiems darbuotojams.

Daug daugiau naudos duoda tokie sprendimai, kaip tarnybos trukmės ilginimas. Apskritai, valstybė galėtų atsižvelgti į tai, kokiose pozicijose ji galėtų panaudoti buvusius karius, nors kaip žinia, jei jiems būtų sudaromos geresnės sąlygos dalyvauti konkursuose į valstybines įstaigas, tai būtų vertinama neigiamai, kaip lygių galimybių pažeidimas. Tikrai esu už lygias galimybes, bet manau, kad šiuo atveju tai tėra teisės aktų formuluotės klausimas, tikiu, kad galima suteikti kariams prioritetų nepažeidžiant niekieno kito teisių.

Yra ir kita problema: Lietuva deda daug pastangų, kad pritraukti į kariuomenę jaunus žmones, tačiau vėliau, po tarkime keliolikos tarnybos metų, jų atsisako arba tiesiog išmeta stebėtinai lengvai. Man asmeniškai, toks požiūris atrodo, kiek šizofrenišku.

– Vėl kalbame apie kariuomenės rūpestį žmonėmis. Ar Lietuvos kariuomenė sudaro sąlygas žmonėms pasiruošti civiliam gyvenimui, įgyti specialybę?

– Taip, su kariuomenės pagalba galima įgyti civilinę specialybę. Prieš šios programos jungiais kai kurios kolegijos ir universitetai. Galiausiai, tarnaujantis karys turi visas sąlygas civilinę specialybę įgyti Karo akademijoje. Šis mechanizmas kariuomenėje veikia, bet juo mažai kas pasinaudoja. Kaip jau minėjau, dauguma nenori įgyti civilinės profesijos, jie nori ir baigę tarnybą toliau tarnauti valstybei.

Daugelis įsivaizduoja, kad būti kareiviu reiškia mokėti išsikasti apkasą, šaudyti ir pasižymėti talentu kietai miegoti. Juk taip nėra. 25 metus kareiviu išbuvęs žmogus nenori tapti stogdengiu, jis nori ir toliau būti kareiviu arba bent dirbti tokį darbą, kuriame jis pritaikys savo, kaip kareivio, kompetenciją.

– Susidaro įspūdis, kad problema šiandien yra ne tame, kad valstybė nesiima veiksmų, bet tame, kad nėra sisteminio požiūrio į problemą, trūksta supratimo.

– Sisteminio valstybės požiūrio trūksta. Bet kas gi ta valstybė? Tai ir mes – buvę kariai. Turime ir patys veikti, stengtis pakeisti padėtį. Jei mes patys nenorime burtis, jei kaip dažnas daro, sakome kitiems: jūs darykite, ką norite, o aš pažiūrėsiu – nieko neišeis.

25 metus kareiviu išbuvęs žmogus nenori tapti stogdengiu, jis nori ir toliau būti kareiviu arba bent dirbti tokį darbą, kuriame jis pritaikys savo, kaip kareivio, kompetenciją

– Tai kodėl trūksta šios iniciatyvos iš pačių karių pusės?

– Juokais pasakysiu, kad mes lietuviai esame labai konservatyvūs ir nebendruomeniški. Visada kitiems aiškiname: aš pats savo reikalus susitvarkysiu ir jūs manęs nemokykite. Kariškiui tai galioja dvigubai. Juk esu karys! Kam jau kam, bet man tikrai jokios pagalbos nereikia, nes esu stiprus. Ir kariai neretai mąsto tokiais pat stereotipais, kaip didžioji dalis visuomenės.

Deja, po tarnybos baigimo praeina mėnuo – kitas ir pasirodo, kad pagalbos tau visgi reikia. Reikalai savaime nesusitvarko, vienas per sunku, kyla įtampa šeimoje ir gyvenimas ima po truputėlį byrėti.

Kai dirbau asociacijoje, daug užsiėmėme būtent psichologiniu problemos aspektu, ieškojome būdų, kaip paremti bebaigiančius ir baigusius tarnybą karius. Tačiau bendraudamas su kitais kariais beveik negirdėjau jokių pasiūlymų, tik kritiką, kad darome ne taip ir į vieningą asociaciją daugelis nemato prasmės burtis.

Gaunasi užburtas ratas, kai patys kariai nenori imtis iniciatyvos, valstybė jiems taip pat vargiai gali pagelbėti. Galimybių veikti yra, bet trūksta noro. Juk panaši problema kyla ne tik kariams. Esame vienas iš visuomenės atspindžių. Galbūt teisūs tie, kas teigia jog okupacijos laikai paliko labai gilų pėdsaką – išliko tie, kas geriausiai prisitaikė, tokie pat esame iki šiol.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GYNYBA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"