Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
GYNYBA

9 priežastys, kodėl amerikiečiai įstrigo Afganistane

 
2018 06 28 13:37
AFP/Scanpix nuotraukos

JAV pajėgos įžengė į Afganistaną 2001 metais, siekdamos likviduoti terorizmą remiantį Talibano režimą. Po 17 metų amerikiečiai ir jų sąjungininkai vis dar kaunasi su talibais. Kodėl JAV ištiko tokia pati lemtis, kaip ir sovietus, o dar anksčiau – britus ir šis Afganistano karas taip pat tapo „misija neįmanoma“?

Portale thedailybeast.com šį klausimą nagrinėjo Afganistane kariavęs, ilgametę specialiųjų operacijų veiksmų patirtį ir daug kovinių apdovanojimų pelnęs brigados generolas Donaldas Bolducas.

Ne taip seniai, šventojo Ramadano mėnesio pabaigoje Talibanas paskelbė 3 dienų paliaubas. Kaip rašo britų „The Guardian“: „Tūkstančiai talibų kareivių buvo džiaugmsingai sutikti Kabule, Kunduze, Gaznyje ir kituose Afganistano miestuose. Jie fotografavosi su gyventojais ir ėjo valgyti ledų į kavines“. Tačiau paliaubos baigėsi ir neseniai Talibano antpuoliai nusinešė 30 vyriausybinių pajėgų kareivių gyvybių vien šalies vakaruose.

Donaldo Bolduco teigimu, šis karas tapo nuolatiniu, jo pabaigos nematyti, o pasiekimų labai mažai. Pasak oficialių JAV vyriausybės ataskaitų, talibai kontroliuoja arba pakankmai tvirtai jaučiasi 14,5 procentuose šalies rajonų. 2016 metais talibai kontroliavo tik 9 procentus. O 2017 metais fiksuota, kad labai išaugo aguonų pasėlių plotai ir opiumo žaliavos gamyba. JAV praktiškai pasidavė ir nustojo kovoti su šia problema.

Anot amerikiečių generolo, aukščiausia JAV politinė ir karinė vadovybė, dirbusi 3 pastarąsias prezidentų kadencijas, turėtų prisiimti atsakomybę už nesėkmes, susijusias su požiūriu į strategiją ir operacijos Afganistane eigą. Amerikiečiai nesilaikė tų metodų, kurie buvo veiksmingi ir užsispyrę tęsė konvencinius veiksmus nekovencinėje aplinkoje bei kūrė vis naujus nesėkmingus konstruktus. Pasak Donaldo Bolduco, metai iš metų palaikoma „iš viršaus į apačią“ nuleidžiamų strategijų sistema, kuri patyrė nesėkmę ne tik Afganistane, bet ir Irake, Sirijoje ir Afrikos šalyse.

Atsakomybė už nesėkmes būdavo visada užkraunama ant žemesniosios garndies vadovaujančių kariškių pečių ir jos niekada nėra prisiėmę aukščiausi vadai. Maža to, prastai dirbta diplomatijos, administravimo ir politinės bei karinės veiklos organizavimo srityse. Prie pastarųjų problemų galima priskirti ir neefektyvių Afganistano ministerijų, kariuomenės ir policijos struktūrų kūrimas.

Generolo nuomone, amerikiečiai puikiai pasirodė taktiniame lygmenyje, tačiau juos nuvylė aukščiausi vadovai. O gera taktika niekada neatperka blogos strategijos. Požiūris į Afganistaną turi keistis arba JAV privalo pasitraukti iš šios šalies, teigia Donaldas Bolducas.

Turi būti sukurta aiški strategija ir ja privalu sekti, o vadovauti procesui turi tam gabūs žmonės. Viso to reikia, kad išvengti šių jau padarytų klaidų:

1. Aukščiausios vadovybės nesugebėjimas atsižvelgti į žemesniosios grandies požiūrį

„Iš esmės, mes paėmėme visas pamokas, kurias išmoko rusai ir jas išmetėme“, – rašo Donaldas Bolducas. Atimdami iš afganų atsakomybę už kovą, problemas ir jų sprendimą, amerikiečiai užsikrovė problemą ant savo pečių ir nusprendė užmerkti akis į tūkstančius metų istorijos pamokų. „Pamiršome, kodėl Afganistaną vadina imperijų kapinėmis ir tai, kad afganai mielai priima pagalbą, bet jei pas juos užsiliksi per ilgai – taip jų priešu“, – rašo amerikiečių generolas. Pasak jo, vietoje to, kad stiprinti tradicines afganų vietos saugumo pajėgas ir valdžios struktūras, amerikiečiai nusprendė sukurti naują vyriausybę ir nacionalinio lygmens karines ir policines struktūras.

„Nusprendėme pradėti statyti namą nuo stogo, o tai niekada neveikė“, – sako Donaldas Bolducas. Afganų policija ir kariuomenė neatlieka savo darbo. Jas kamuoja dauygbė problemų: personalo atranka, finansavimas, sveikatos priežiūra ir daugelis kitų. Vietoje to JAV skatina be paliovos didinti kariuomenę ir policijos pajėgas, kurios jau kainuoja daugiau nei 100 procentų Afganistano BVP. „Pamatai braška, o mes toliau krauname šlamštą ant stogo“, – teigia generolas.

Amerikiečiai Nargarhare
Amerikiečiai Nargarhare

2. Vadovavimo ir tikslo bendrumo nebuvimas

Jei NATO nori pasiekti užsibrėžtą tikslą, jis negali remtis taktikos korekcijomis, kad užkamšytų strategijos spragas. NATO nepademonstravo nei būtinos strateginės krypties, nei susitelkimo į bendrą tikslą, nei vieningų pastangų sukurti stabilų Afganistaną. NATO nesugebėjo suderinti politinių ir karinių strateginių poreikių ir todėl aljansui nepavyko tinkamai organizuoti ribotų karinių ir civilinių išteklių.

Aukšto rango („4-ių žvaigždučių“) amerikiečių generolas vadovauja ISAF misijai ir raportuoja per NATO kanalus ir JAV pajėgų Centrinę vadovybę. Efektyvios kovos prieš sukilėlius strategijos, kuria vadovaujantis NATO galėtų stabilizuoti Afganistaną ir įveikti Talibaną. Trūksta bendro tikslo, vadovybė suskaidyta, taktika kai kuriose srityse regraduoja iki agresyvaus oro pajėgų panaudojimo ir valymo operacijų.

3. Talibų sukilimai 2003 – 2009 ir 2013 – 2018 metais

Talibano sukilimai – neišvengiamas NATO vadovaujamos koalicijos neefektyvumo rezultatas.

Šiuo atžvilgiu laikas buvo svarbiu faktoriumi, o Talibanui būdavo leidžiama persigrupuoti ir prisitaikyti prie NATO ir ISAF veiklos modelio. „Kuo ilgiau trunka konfliktas, tuo lengviau jiems „prastumti“ savo ideologiją ir tuo didesnė tikimybė, kad ši ideologija sulauks pritarimo. Talibai sako: NATO turi laikrodį, bet mes turime laiko“, – rašo Donaldas Bolducas.

Pasak amerikiečių generolo, bene didžiausias asimetrinis talibų pranašumas yra tas, kad jie sugeba atsitraukti ir įsimaišyti tarp gyventojų. „Skirtingai nuo vyriausybinių pajėgų ir jų sąjungininkų, priešas neturi uniformų, standartinės ekipiruotės ir nereikalauja jokios asmeninės atskaitomybės. Pasislėpę tiesiog mums po nosimi, jie pasikliauja svarbiausiu savo sąjungininku – laiku – ir laukia kitos progos griebtis ginklų. Taigi, šiuos sukilėlių kovotojus geriausiai būtų apibūdinti, kaip karius – civilius“, – teigia JAV generolas.

Be to, talibų kovotojai iš tiesų tiki jų tikslo teisumu, o jų pasišventimas atstoja karinius pajėgumus. Jie kariauja totalinį, o ne lokalinį karą. Kol koalicijos kareiviai laukia savo komandiruotės termino pabaigos, talibai žino, kad jų terminas – mirtis, po kurios jie pateks į rojų. Taigi, ekstremistinė religinė ideologija – dar vienas priešininko pranašumas. Be to, ši ideologija daro didelį poveikį gyventojams, kurių akyse Afganistano vyriausybė praranda teisėtumą.

4. Nesugebėjimas suvokti grėsmių saugumui ir stabilumui

„Jei dabartinė strategija būtų efektyvi, grėsmės Afganistano vyriausybei mažėtų, o ne didėtų, o Talibanas pats prašytųsi prie derybų stalo“, – tvirtina Donaldas Bolducas. Tačiau tikrovėje talibai ir su jais susijusios grupuotės šiandien nei kiek ne silpnesnės, nei jos buvo 2001 metais.

Amerikiečių generolo nuomone, 2018 metais turi tapti apsisprendimo metais: keisti strategiją arba nešdintis. „Jei nuspręsite pakeisti strategiją, skirkite tam vadovauti tinkamus žmones ir leiskite jiems dirbti savo darbą.“, – ragina Donaldas Bolducas. Pasak jo, Afganistanas šiuo metu susiduria su trimis pagrindinėmis grėsmėmis: grėsme socialiniam – ekonominiam vystymuisi, grėsme valdymo ir teisingumo sistemai bei grėsme stabiliai politinei ir socialinei aplinkai.

5. Nesugebėjimas stabdyti prekybos narkotikais

Aguonų auginimas lieka viena svarbiausių vidinių Afganistano problemų. Dažnai manoma, kad fizinis pasėlių naikinimas yra akivaizdus problemos sprendimas, tačiau tai – nepraktiškas būdas. Jis tinkamas saugioje aplinkoje, kurioje tam egzistuoja palankios sąlygos. Be to, privaloma tokiu atveju sąlyga – piniginis kompensavimas ir kitų pasėlių užsėjimas. Ūkininkai augina aguonas, kad išmaitintų savo šeimas ir ištisus klanus. Jei aguonų pasėlius sunaikinti ir nemokėti kompensacijų, daugelis jų stos į Talibano kovotojų gretas. Talibanas sėkmingai kovoja prieš pasėlių naikinimą tuose rajonuose, kur turi pakankamai pajėgų ir judėjimo laisvę.

Vienas iš galimų sprendimų būtų sukomercinti dalį aguonų auginimo pramonės ir pardavinėti produkcija farmacijos kompanijoms, teigia Donaldas Bolducas. Taip būtų galima kurti darbo vietas ir generuoti pajamas bei (kur įmanoma) pakeisti aguonas kitais pasėliais. Tam taip pat reikėtų sukurti kompensacijų ūkininkams ir jų mokymo sistemą. Tokiu būdu galima būtų išspręsti ne tik smurto problemą, bet ir kovoti su prekyba narkotikais, o sukilėliai netektų pajamų. „Joks planas nėra tobulas, tačiau tas, kurį mes vykdėme, buvo katastrofiškas“, – tvirtina generolas.

Afganų kareivis
Afganų kareivis

6. Nesugebėjimas efektyviai komunikuoti

Talibanui pavyko sukurti veiksmingą informacinio karo mechanizmą. Talibai skleidžia propagandą, tiesiogiai bendrauja su vietiniais vadais ir teikia paramą gyventojams, taip pelnydami jų simpatijas. Nemažiau veiksmingai talibai bendrauja su žiniasklaida, kad įtakotų tarptautinę visuomenės nuomonę: informaciją žiniasklaidai apie savo veiksmus jie perduoda per 60 minučių nuo įvykio. ISAF per šį laiką net nespėja sureaguoti į talibų skleidžiamą informaciją, nes ISAF privalo ištirti įvykį ir patikrinti informaciją bei suderinti savo pranešimus su visa vadovybės grandine.

7. Nesugebėjimas užsitikrinti išorinę paramą

Afganistanas – unikalus regionas, kuriame terorizmas, ekstremistinė Islamo ideologija, tradiciniai etniniai konfliktai ir masinio naikinimo ginklai susiplaka į vieną visumą. Išorinė parama būtina ir jos nepakeis nei gausesnės pajėgos, nei galingiausios bombos. Pagrindinis problemos sprendimo elementas – diplomatija, bei efektyvus veiksmų modelis, įgalinantys suvienyti gentis prieš Talibaną. Tai turėtų būti senamadiška kieto stiliaus diplomatija pagrįsta regiono masto strategija ir atsižvelgianti į Afganistano, Pakistani, Irano ir Indijos interesus.

8. Afganų noro kovoti nuvertinimas

NATO gali remti afganus, bet karą prieš talibus jie turi laimėti patys. Šiuo tikslu būtina subalansuoti policijos ir kariuomenės bei klanų lyderių vaidmenis ir tikslus. Reikalingas iš apačios aukštyn sukonstruotas gynybos planas, pagal kurį būtų organizuojamos ir apmokomos saugumo pajėgos. Bendradarbiaujant su kaimų seniūnais, į policijos gretas reikėtų atrinkinėti vietinius jaunuolius, o nacionalinė policija veiktų provincijų lygmenyje.

Toks ryšys tarp kaimų seniūnų ir rajonų bei provincijų vadovų, kartu su iš kelių lygmenų susidarančia teisėsaugos ir saugumo struktūra, padėtų užtikrinti saugumą didelėse teritorijose. NATO neturėtų afganų saugumo pajėgų kurti pagal vakarietišką modelį, o turėtų leisti afganams pasinaudoti jų gentinės sistemos privalumais, kad sukurti žmonių lūkesčius atliepiančią saugumo sistemą.

NATO turėtų suteikti afganams kiek įmanoma daugiau laisvės, kuriant jų saugumo ir valstybės valdymo sistemas ir padėti ten, kur jiems blogiausiai sekasi. Afganai patys turi stabilizuoti savo socialinę struktūrą ir patys sukurti vyriausybę, kariuomenę ir policiją. Afganistano vyriausybė turi atrodyti teisėta patiems gyventojams, tuomet ji galės imtis lyderio vaidmens.

Kol koalicijos kareiviai laukia savo komandiruotės termino pabaigos, talibai žino, kad jų terminas – mirtis, po kurios jie pateks į rojų.

9. Nesugebėjimas sudaryti sąlygų susitaikymui

Tokioje aplinkoje susitaikymo planas yra būtinas, tvirtina JAV generolas, pridurdamos, kad tokį planą turi visos strategijos, skirtos numalšinti sukilimą. Jos turi būti aiškios, atitikti abiejų pusių saugumo poreikius ir pelnyti gyventojų pritarimą.

Norėdamas sukurti veiksmingą susitaikymo programą, NATO privalo įvykdyti šias sąlygas:

Pirma. Susitaikymo procesui turi vadovauti Afganistano vyriausybė.

Antra. Šalyje turi funkcionuoti veiksminga vyriausybė ir saugumo pajėgos. Jos turi būti veiksmingos visuose lygmenyse, nuo kaimo iki provincijos.

Trečia. Privalu sukurti susitaikymo programos komunikacijos planą.

Ketvirta. Susitaikymas turi vykti pagal subalansuotą strategiją, kurią remtų gyventojai.

Penkta. Susitaikymo planas turi būti koordinuojamas su Pakistanu, kad nutraukti sukilėlių judėjimą per sieną.

Pasak Donaldo Bolduco, NATO negali išlaviruoti per afganų etninės politikos labirintą. Tai gali padaryti tik afganai. Net ir jiems ši užduotis – ne iš lengvųjų. NATO taip pat neturi leisti susitaikymo procesui virsti turgaus lygio derybomis, o Talibanui neturi būti nuolaidžiaujama.

Deja, anot amerikiečių generolo, kol kas neįvykdyta nei viena minėtų sąlygų, o tai reiškia, kad Talibanas nerodys noro taikytis.

Brigados generolo Donaldo Bolduco išvada: nepaisant politinių, strateginių ir operacinių klaidų, tam tikra pažanga Afganistane pasiekta. Platesnėmis teisėmis džiaugiasi moterys, vaikai ir religinės mažumos. „Tačiau nepaisant mūsų karių pasišventimo ir pasiaukojimo, ilgas Amerikos karas Afganistane greičiausiai baigsis nekaip“, – teigė Donaldas Bolducas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GYNYBA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"