Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
GYNYBA

#LŽpaskaita. Lietuvos kariuomenė Baro konfederacijos kovose

 
Karolis Stanislovas Radvila "Pone mielasis" / 
Karolis Stanislovas Radvila "Pone mielasis" /  Konstanto Aleksandrowicziaus paveikslas

XVIII amžiaus istorija neretai paliekama istorijos paraštėse ir į ją pernelyg nesigilinama. LŽ kviečia išsamiau susipažinti su Baro Konfederacija bei Lietuvos kariuomenės įsitraukimą į konfederatų kovas. Apie tai pasakoja istorikas, prof. Valdas Rakutis:

„Norėčiau pasidalinti savo mintimis apie gana mažai žinomą įvykį Lietuvos istorijoje, Baro konfederacijos kovas, kurios vyko 1768 – 1772 metais.

Kodėl apie tai reikia kalbėti? Todėl, kad mūsų viešajame diskurse vis dar figūruoja įsivaizdavimas, jog XVIII amžiaus antroje pusėje šiame krašte nieko nevyko, kad žmonės skendo kažkokioje beprasmybės jūroje ir kad Abiejų Tautų Respublika „žlugo žlugo ir sužlugo“. Į savo istoriją taip žiūrėti jokiu būdu negalima, reikia matyti visuomenėje ir valstybėje aptariamuoju laikotarpiu vykusius poslinkius ir pasikeitimus.

Atėjus lemiamam momentui, kai reikėjo spręsti – stoti į kovą, ar nestoti – Karolis Stanislovas Radvila sutiko patenkinti rusų reikalavimus, į savo tvirtoves įleido rusų įgulas.

Nuolatinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė buvo įsteigta dar 1717 metais. Visą Saksų laikotarpį tai nebuvo didelė kariuomenė, ją sudarė apie 4000 karių, sumaiščių metu atlikusių daugiausiai policines funkcijas, tai yra tarpuvaldžio laikotarpiu, kai vyko įvairios kovos. Tačiau kariuomenė karuose dažniausiai nedalyvaudavo, nes, tiesą sakant, tam ir nebuvo skirta. Lietuvos valstybės teritorija tuo metu buvo nemaža, tad tokia nedidelė kariuomenė galėjo užtikrinti policines funkcijas: lydėdavo konvojus, malšindavo kilusius maištus, vykdydavo kitus pavedimus ir ilgą laiką priklausė Lietuvos didžiajam ir Lietuvos lauko etmonams.

Tokia situacija tęsėsi iki 1764 metų. Tuomet buvo nuspręsta įgyvendinti vykdomosios valdžios reformas. Atsirado nauja institucija – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karo komisija, kuri perėmė dalį etmono įpareigojimų bei valdžios, ir nuo to laiko bandė tvarkyti kariuomenę. Darbo buvo nemažai, tačiau esminių pokyčių per trumpą laikotarpį nuo 1765 iki 1768 metų šita komisija nesugebėjo įgyvendinti.

Baro konfederacijos kovos prasidėjo todėl, kad Stanislovas Augustas Poniatovskis, soste atsidūręs padedant Rusijai, krašte nebuvo mylimas. Bajorija, laikydama jį neteisėtu valdovu, ieškojo būdų, kaip galima jį pakeisti. Rusija pasinaudojo tokiomis bajorų nuotaikomis ir vos tik Stanislovas Augustas Poniatovskis ir jį remianti familija, didikų partija, pradėjo elgtis ne visiškai taip, kaip norėjo Rusija, ši sukėlė taip vadinamą Radomo-Slucko konfederaciją. Nors ji tarsi susirinko gelbėti katalikų tikėjimo, iš tikrųjų buvo nukreipta prieš reformatorius. Šis judėjimas sustabdė tolesnes vadinamąsias Čartoriskių reformas.

Judėjimo metu Rusija puikiai manipuliavo savo valdų dar 1764 metais netekusiu Karoliu Stanislovu Radvila, kuriam pasiūlė tapti Slucko konfederacijos maršalu. Beveik neturėdamas pasirinkimo didikas šia proga pasinaudojo. Žinoma, Lietuvos valstybei tai nieko gero nedavė, tačiau vienaip ar kitaip Karolis Stanislovas Radvila, žinomas pravarde „Pone Mielasis“ (lenkiškai – „Panie Kochanku“), grįžo į Lietuvą ir perėmė savo dvarus. Jo žemėse taip pat buvo keletas tvirtovių.Tokiu būdu Lietuvoje atsirado bajorijos mėgstamas lyderis, kuris 1764–1765 metų kovų metu pagarsėjo savo antirusiškomis nuotaikomis. Visi į jį žiūrėjo laukdami, kada gi didikas vėl pakels bajoriją į kovą prieš rusus, kurių to meto visuomenė labai nekentė.

1768 metų vasario mėnesį broliai Pulaskiai Lenkijoje paskelbė konfederacinį judėjimą, vadinamą Baro vardu. Konfederatų nuotaikos labai greitai persimetė ir į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Visi čia tikėjosi, kad dabar įvyks koks nors esminis karas, kurio metu galbūt pavyks iškovoti kraštui nepriklausomybę. Judėjimas turėjo keletą atskirų židinių. Vienas iš jų, žinoma, buvo Karolis Stanislovas Radvila, ir jo Nesvyžiaus ir Slucko tvirtovės. Tačiau didikas neskubėjo vėl lįsti į avantiūrą dar nespėjęs tinkamai įsitvirtinti – neseniai grįžęs į savo kraštą jis bandė sutvarkyti pairusius giminės reikalus, sutvarkyti tas pačias tvirtoves, todėl flirtuodamas su konfederatais jis rašė visai nuoširdžius laiškus ir Jekaterinai II, ir jos statytiniams, rodydamas savo lojalumą Rusijos reikalui.

Kitas židinys buvo viso laikotarpio metu labai svarbiu žmogumi išlikęs Kosakovskių giminės atstovas Simonas Kosakovskis. Jis konfederacinių kovų dėka norėjo pagerinti savo giminės padėtį ir tapo valdančiojo elito dalimi. Radomo-Slucko konfederacijos metu jis atstovavo konfederacijai prie Jekaterinos II, taigi buvo jau šiek tiek žinomas žmogus, tad nieko nelaukęs 1768 metais savo teritorijose, daugiausiai Jonavos apylinkėse, ėmė organizuoti sukilėlių arba konfederatų pulkus. Dalyvauti šitame judėjime prikalbino savo brolius ir gimines ir 1768 metais pradėjo organizuotis tokia konfederacinė kariuomenė: buvo siuvamos uniformos, aplinkai skleidžiamos tam tikros propagandinės žinutės. Tačiau tuo metu Lietuvoje nemažai įgulų turėjusi Rusijos kariuomenė labai greitai įvertino kylantį pavojų, pradėjo persekioti konfederatus, kurie po kelių susidūrimų buvo priversti pasislėpti Prūsijoje.

Matydamas, kad ir flirtuoti su rusais, ir pritarti konfederatams jau nebesigaus, metų pabaigoje Karolis Stanislovas Radvila Rusijai tarsi paskelbė karą. Jis pasiuntė dalį savo kariuomenės konfederacinėms jėgoms Lenkijoje, o pats su karinėmis įgulomis savo tvirtovėse demonstravo tam tikrą poziciją Lietuvoje. Daug bajorų prie jo prisijungė manydami, kad vyks generalinis mūšis. Tačiau atėjus lemiamam momentui, kai reikėjo spręsti – stoti į kovą, ar nestoti – Karolis Stanislovas Radvila sutiko patenkinti rusų reikalavimus, į savo tvirtoves įleido rusų įgulas ir tokiu būdu bajorijos viltys liko nepatenkintos. Pagrindinis jų lyderis, jeigu ne pasidavė, tai pasielgė tikrai ne taip, kaip jie tikėjosi. Tačiau reikia pripažinti, kad Radvilų privačios milicijos dalis sėkmingai kariavo visus Baro konfederacijos metus ir pasiekė nemažai pergalių, daugiausiai Lenkijos teritorijoje.

1769 metais Lietuvos kariuomenė buvo įtraukta į konfederacines kovas kiek kitokiu būdu. Čia reikėtų paminėti, kad Lietuvos kariuomenėje buvo du išskirtinę reikšmę turėję totorių pulkai. Tai – du, Lietuvos totorių Korickio ir Bieliako pulkai, Septynerių metų karo metu dalyvavę kovose Saksonijos, o vėliau Austrijos pusėje, turėję daug karinės patirties, daug patyrusių karių. Visos Baro konfederacijos veikimo metu konfliktuojančios pusės įvairiais būdais mėgino įtraukti šituos du pulkus. Ir tai neblogai pavykdavo, nes nors tie Lietuvos totoriai buvo visai geri kariai, kartais patys nesuprasdavo, kurią pusę reikia palaikyti. Dažnai būdavo taip, kad jie prisijungia prie Rusijai draugiškos valdovo kariuomenės bet prikalbėti pačių konfederatų pereina į kitą pusę ir kariauja prieš vakarykščius savo sąjungininkus.

Taip ir atsitiko 1769 metais – dalis totorių perėjo į konfederatų pusę, kita kariavo valdovui ištikimuose Lietuvos artilerijos generolo Ksavero Pranciškaus Bronickio daliniuose. Bet kokiu atveju ir ten, ir ten jie pasižymėjo neblogais kariavimo rezultatais. Įdomu, kad jiems patekus į nelaisvę arba kažkaip kitaip nebekariaujant konfederatų pusėje, karalius juos vėl mielai priimdavo pas save.

Tų totorių motyvacija kartais būdavo pakankamai naivi. Kada Juozapą Bieliaką konfederatai kalbino prisijungti prie jų kariuomenės, jis sakė negalįs, nes davęs priesaiką karaliui. Tuomet jam buvo aiškinama, kad jis yra musulmonas, o Turkijos sultonas, visų musulmonų padišachas, remia Baro konfederaciją, tad kaip jis, būdamas musulmonu, gali jam nepaklusti? Tokia argumentacija suveikė, ir Bieliakas porą mėnesių pakariavo konfederatų pusėje.

Taip atrodė konfederacinės kovos Lietuvos teritorijoje. Pati Lietuvos kariuomenė prie konfederatų jungtis vengė, tiesa, ne visada pavykdavo – Simonui Kosakovskiui į savo žinią pavyko paimti keletą Žemaitijos divizijos kavalerijos vėliavų.

Esminiai įvykiai nutiko 1771 metais. Lietuvos didysis etmonas Mykolas Kazimieras Oginskis iki šiol buvo itin lojalus valdovui. Nieko keisto, nes jie buvo giminės ir, aišku, jis negalėjo kovoti prieš savo giminaitį – tuo labiau, kad jo, kaip etmono, iškilimą lėmė giminaičio Stanislovo Augusto Poniatovskio valdymas ir lyderio pozicijos valstybėje. Tačiau jam labai nepatiko Lietuvos karo komisija ir etmonų teisių suvaržymas. Jis manė, kad štai, pasitaikius progai, galbūt jis užimtų kokią tai ryškesnę poziciją ir slapčia flirtavo su konfederatais, aptardamas galimybę prisijungti prie šito judėjimo.

Sukūrė tokį planą, kad tuo metu, kai Lenkijoje aplink Krokuvą bus tvirtinamas būsimosios Lenkijos kariuomenės branduolys, lietuviai turėtų sukelti sąmyšį, suorganizuoti žygį Maskvos link, kad Rusija būtų priversta gintis.

Pagrindine figūra konfederatų pusėje tuo metu buvo atsiųstas Prancūzijos pulkininkas Dumouriez, kuris turėjo uždavinį pakelti konfederacinį judėjimą į aukštesnį organizacijos lygį. Jis sukūrė tokį planą, kad tuo metu, kai Lenkijoje aplink Krokuvą bus tvirtinamas būsimosios Lenkijos kariuomenės branduolys, lietuviai turėtų sukelti sąmyšį, suorganizuoti žygį Maskvos link, kad Rusija būtų priversta gintis. Tai suteiktų pusę metų ar daugiau konfederatų kariuomenei parengti, išmokyti, apginkluoti, ir kitaip sutvarkyti.

Šitas reiškinys, šitas veiksmas davė rezultatą. Mykolas Kazimieras Oginskis, daugiau žinomas kaip muzikas, kompozitorius, sukūrė tokią priedangą, kad Lenkijoje neva kilo gyvulių maro epidemija, todėl Lenkijos pasienyje reikia organizuoti tokį kordoną – tam buvo paskirtas pulkininkas Hardingas. Po ta vėliava iš tikrųjų palaipsniui vykdė Lietuvos kariuomenės koncentraciją.

Turėdama žinių apie šituos įvykius per šnipus ir informatorius, Rusija labai greitai pradėjo įtarinėti Mykolą Kazimierą Oginskį. Pradėjo jam rašinėti visokius grasinančius laiškus, o jis, būdamas ambicingu žmogumi, galų gale neišlaikė ir nutarė paskelbti labai įdomų manifestą, kuriame išdėstė, kad jis, būdamas Lietuvos didžiuoju etmonu privalo ginti kraštą nuo svetimos, reikia suprasti – Rusijos – kariuomenės, todėl ir be jokio didelio įpareigojimo gali paskelbti karą ir tokiu būdu įgyvendinti visus planus, kuriuos puoselėjo su Baro konfederatais. Šis manifestas buvo išleistas Telehanuose, jo būstinėje.

Rusijos kariuomenė tuo metu veikė tiktai atskirais padaliniais. Daug nelaukdamas jis pradėjo dar didesnę kariuomenės koncentraciją. Pulkininkas Albičevas, kuris sekė jo veiksmus, pasiruošė tokiam šitų konfederatų, Lietuvos Didžiosis Kunigaikštystės kariuomenės, išvaikymui.

Puldami tiesiai link Bezdežo miestelio per tokį pylimą, darydami apsupamuosius manevrus iš šono, lietuviai pasiekė neblogų rezultatų. Lietuvos artilerijos paleistas sviedinys užmušė pulkininką Albičevą.

Ir kol ten vyko toks karinis – diplomatinis žaidimas – vienas kitam siuntė laiškus, vienas kitam siūlė pasiduoti ir panašiai – Bezdežo vietovėje, netoli nuo Telehanų, Oginskio pagrindinių rūmų, įvyko mūšis, kuris buvo labai naudingas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenei. Mūšio vietoje būta vieno pėstininkų pulko su keliais pagalbiniais daliniais – mobilizuota Lietuvos kariuomenė, kurios dydis galėjo siekti šiek tiek virš 2000, turėjo rimtą persvarą. Puldami tiesiai link Bezdežo miestelio per tokį pylimą, darydami apsupamuosius manevrus iš šono, lietuviai pasiekė neblogų rezultatų. Lietuvos artilerijos paleistas sviedinys užmušė pulkininką Albičevą. Tai visiškai destabilizavo maskvėnų padėtį – puldama Lietuvos kariuomenė apsupo visą pulką, virš 600 žmonių, ir privertė jį kapituliuoti. Rusai patyrė apie 150 žmonių nuostolį, tuo tarpu Lietuvos kariuomenės nuostoliai buvo minimalūs.

Šita sėkmė čia leido Oginskiui pasirodyti kaip didžiam bajorui. Priėmęs priesaiką iš rusų, kad jie prieš Lietuvos kariuomenę toliau nekariaus, jis visus juos paleido, kalbama, kad netgi pinigų į kelionę įdėjo, idant paskleistų gerą žinią apie didį karo vadą. Jis pakankamai atsipalaidavo ir nors aplink buvo daug signalų, kad maskvėnų kariuomenė vis labiau telkiasi ir dar bus ne vienas kruvinas mūšis, jis nužygiavo į Stalovičių miestelį ir ten įsikūrė. Būdamas nepakankamai patyręs bei atsipalaidavęs jis net neišstatė sargybos ir nusprendė pailsėti.

Lietuvos kariuomenė iš esmės buvo dezorganizuota ir vėliau atskirais daliniais buvo priversta kapituliuoti Rusijos kariuomenės daliniams.

Kada Lietuvos kariuomenė šitaip ruošėsi pailsėti, Rusijos karvedys Aleksandras Suvorovas, tas pats Suvorovas, kuris dar ne kartą turės reikalų su Lietuvos kariuomene, vienas didžiausių Rusijos karvedžių, nusprendė pasinaudoti situacija ir įrašyti savo vardą į Rusijos šlovės knygas. Negavęs jokio įsakymo, turėdamas 700 karių ir jų negailėdamas, dieną naktį žygiuodamas greitai pasiekė Stalovičių apylinkes ir vedamas vietinių reformatorių naktį užpuolė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės stovyklą. Užklupo visiškai netikėtai, kadangi nebuvo tinkamai išstatytos lietuvių sargybos. Kol janyčarų kuopa gynė etmoną, jis vienmarškinis spėjo iššokti per langą, sėdo ant žirgo ir pabėgo. Tas pabėgimas jį kaip žmogų išgelbėjo, bet kaip karo vadui uždėjo tokią dėmę, kurios nepajėgė nusiplauti visą savo gyvenimą. Tiesa, mūšis nesibaigė šiuo epizodu – Lietuvos kavalerija spėjo išsirikiuoti ir pasiruošė dar vienam smūgiui, tačiau tai nedavė reikalingo rezultato. Lietuvos kariuomenė iš esmės buvo dezorganizuota ir vėliau atskirais daliniais buvo priversta kapituliuoti Rusijos kariuomenės daliniams.

Štai tokia trumpa pergalės ir pralaimėjimo istorija, turėjusi labai daug svarbių pasekmių. Visų pirma, Oginskis niekada nebeatgavo gero vardo. Nors etmonu jis buvo dar daug metų – tiek Ketverių metų Seimo, tiek 1792 metų karo metu, jis kaip ir galėjo užimti aiškesnes pozicijas, tačiau jam niekas nedovanojo. Nedovanojo dviejų dalykų: to, kad jis pabėgo, ir to, kad jis sukilo prieš savo giminę, prieš Stanislovą Augustą Poniatovskį, kuris juo pasitikėjo ir jį iškėlė iki tikrai nematytų aukštumų. Tai visą gyvenimą liko jam tokia dėme.

Antra, galima sakyti, kad Lietuvos kariuomenės visa arba didžioji jos dalis po ilgo laiko iš tikrųjų sudalyvavo reguliariame mūšyje. Ir pasirodė, kad šita, atrodytų niekam daugiau netinkama policinė kariuomenė sugeba kovoti ir netgi pasiekti, kad ir taktines, bet pergales. Šitie įvykiai buvo garsūs visos XVIII amžiaus antros pusės metu. Kaip tuomet buvo priimta, ten dalyvavę kariai tuos įvykius laikydavo šlovingu pasiekimu, net jeigu jie po to draugaudavo su rusais, jie manė, kad jie, kaip kariai, parodė esantys pakankamai stiprūs, o pralaimėjimą nurašydavo pačiam etmonui, kad čia jis pabėgo. Jei taip nebūtų nutikę, jie būtų rimčiau pakariavę.

Tokiu būdu jau 1771 metais Lietuvos kariuomenė tapo aktyvia Baro konfederacijos kovų dalyve, nors jos elgesys visą ankstesnį laikotarpį buvo labiau pasyvus, negu aktyvus. 1771 metų pabaigoje – 1772 metais šitose kovose dalyvavo tik atskiri Lietuvos kariuomenės nariai. Daugiausiai – Radvilų milicijos likutis, kuris dalyvavo kovose Lenkijoje, taip pat ir Krokuvos apgultyje bei kituose svarbiuose įvykiuose.

Iš šitų kovų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė išėjo su, sakykime, ganėtinai neblogais rezultatais. Reikia paminėti, kad dar vienas tų pačių 1771 metų svarbus įvykis buvo Simono Kosakovskio reidas po visą Lietuvos teritoriją. Pirmiausiai į savo dvarus Jonavos ir Ukmergės apylinkėse įpuolęs su nedidele konfederatų grupe, Simonas Kosakovskis išvystė naują kariavimo metodą. Sukurtos improvizuotos pajėgos, labai greitai judėjusios nustatytu maršrutu. Rusų kariuomenė nespėdavo sureaguoti į tai, kas vyksta iš tikrųjų. Net jei jiems pavykdavo neutralizuoti šito reido atskirus padalinius, pagrindinė kolona jai vienai žinomu maršrutu judėjo taip greitai, kad garsas apie ją gerokai lenkė paties reido mastą.

Rusų kariuomenė nespėdavo sureaguoti į tai, kas vyksta iš tikrųjų. Net jei jiems pavykdavo neutralizuoti šito reido atskirus padalinius, pagrindinė kolona jai vienai žinomu maršrutu judėjo taip greitai, kad garsas apie ją gerokai lenkė paties reido mastą.

Tai sukeldavo savotišką paniką – rusai vietoje puolimo užsiimdavo gynyba, tam skirdavo didžiąją dalį savo pajėgų. Šitas Kosakovskio reidas, kurį teoriškai galima lyginti su Kristupo Radvilos Perkūno žygiu Livonijos karo metu, buvo labai efektyvus ir vėliau ta pati taktika 1794 metų karo metu buvo panaudota jau kito Oginskio, pastebėjus, kad Rusija labai jautri, kai tokia judanti kariuomenė veržiasi į jos pačios teritoriją. Šitas, sakyčiau, klasikinis Lietuvos kariuomenės manevras, iš tikrųjų tai buvo veiksminga priemonė, kaip su mažom pajėgom, derinant politines priemones su karinėmis galima sukelti didelį karą, didelį triukšmą.

Matyt tai yra Lietuvos kariuomenės tradicija. Gali atrodyti net keista, kad 1918 metais generolas Kondratovičius išleido kontraversišką įstatymą, kad Lietuvos kariuomenė paleidžiama atostogų, o po jų rinksis Gardine ir žygiuos į Maskvą – tai atitinka Simono Kosakovskio reido vidinę logiką.

Apibendrinant visas šitas kovas galima pasakyti, kad Simonas Kosakovskis iš tikrųjų parodė savo gebėjimus kariauti partizaninį karą ir netgi galima teigti, kad tai yra vienas klasikinių partizaninio karo metodų dar XVIII a. antroje pusėje. Ir, žinoma, bajorijos tarpe šitas sėkmingas reidas pelnė Simonui Kosakovskiui didelį palaikymą.

Ar galima tokį karą laimėti? Greičiausiai ne. Tačiau sukelti triukšmą iš tikrųjų yra įmanoma ir tai, ko gero, buvo viena efektyviausių kovos priemonių toje vietoje. Reikia pastebėti, kad rusams užspaudus šituos reidininkus, jie pasitraukdavo į Prūsijos teritoriją, integruodavosi ten ir esant galimybei vėl pasirodydavo kovos arenoje.

Lenkijos karo istorikai diskutuoja, ar Baro konfederacijos kovas priskirti laisvės kovų tradicijai, ar tai galima lyginti su Kosciuškos ar XIX amžiaus sukilimais. Ir jų išvados yra labai įvairios: iš vienos pusės – lyg ir taip, priešai tie patys, kariavimo metodas iš esmės panašus. Kita vertus buvo kovojama dėl kitokių dalykų. Nebuvo kalbos apie tautą, nebuvo kalbos apie modernesnius dalykus. Čia bajorija sukilo prieš neteisėtai išrinktą valdovą ir pagal savo pobūdį šitos kovos buvo artimesnės tarpuvaldžio kovoms. Tai tiek apie mūsų Baro konfederatus.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GYNYBA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"