Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
GYNYBA

„Jie ten buvo“: apie svetur žuvusius rusų kareivius byloja antkapiai

 
2018 06 26 13:01
"Novaja gazeta"/Irinos Tumakovos nuotrauka

2014 metais žurnalistai pastebėjo, kad tai vienur, tai kitur šalies kapinėse ėmėsi rastis bevardžiai kapai, priglaudę Ukrainoje žuvusius rusų kareivius. Pirmiesiems „pasisekė“ – armija leido ant jų kapų rašyti tikruosius vardus. Laikui bėgant ir iš Donbaso grįžtant vis naujiems „kroviniams 200“, slaptumo skraistė vis labiau dengė Ukrainoje kariavusių rusų tapatybes. Prieš 4 metus įbauginti jų artimieji tyli iki šiol.

Kaip rašo „Novaja gazeta“ žurnalistė Irina Tumakova, 2014 metais bevardžiai kapai „papasakojo“ pasauliui apie tai, kad Ukrainoje kariauja ne tik Donbaso „šachtininkai – savanoriai“, bet ir kadriniai Rusijos kariškiai. Tarp jų buvo nemažai elitinės 76-ios (Pskovo) oro desanto divizijos karių. Vybutų kaimo kapinėse netoli Pskovo atsiranda vis daugiau desantininkų kapų ir vis daugiau antkapių su jų vardais, tačiau oficialiai jie – tiesiog svetimoje šalyje žuvę Rusijos piliečiai, neturintys nieko bendro su armija ir Rusijoje taip šlovinama „kario pareiga“.

Kaip rašo Irina Tumakova, vardai buvo ir pačių pirmųjų laikinų kryžių ir lentelių, tačiau nekalbūs žmonės karinėmis uniformomis nurinko ne tik juos, bet ir gedulingus užrašus nuo vainikų, jei tik rasdavo užrašytą žuvusio kareivio vardą.

„Mūsų desanto-šturmo brigadoje visi sveiki ir gyvi“, – tuo metu pareiškė Oro desanto pajėgų vadas generolas Vladimiras Šamanovas, šiandien esantis Valstybės Dūmos deputatu.

„Mes visi buvome įsitikinę, kad desantininkus laidos iškilmingai, didelėse Orlecų kapinėse. Ten yra „Desantininkų alėja“, – prisimena laikraščio „Pskovskaja gubernija“ korespondentas Aleksejus Semionovas.

Praėjus 4 metams „Novaja gazeta“ žurnalistė vėl apsilankė Vybutos kapinėse ir vos beatpažino anuomet palaidotų kareivių kapus – ant jų sustatyti dideli antkapiai su portretais, vardais, datomis ir desantininkų simbolika. „Galima pamanyti, kad niekos nieko nebeslepia“, – rašo Irina Tumakova.

Žuvęs Leonidas ir „gyvas Lionia“

Kaip rašo „Navoja gazeta“, iš toli matosi aukščiausias – Leonido Kičatkino antkapis. Šalia palaidotas jo tais pačiais metais gimęs sūnus. „Kičatkinų šeima galėjo tapti pavyzdžių tos beprotybės, kurią valdžia surengė dėl žuvusių desantininkų ir to košmaro, kurį prieš 4 metus pergyveno jų artimieji“, – rašo Irina Tumakova. Tuomet Leonido Kičatkino žmona viename socialiniame tinkle parašė žinutę apie vyro laidotuves, tačiau kai „Novaja gazetą“ žurnalistė kitą dieną paskambino žmonos vardu registruotu telefonu, ji išgirdo linksmą moteriškės balsą: „Leonidas Jurjevičius gyvas, sėdi greta manęs, geria kava. Į mano paskyrą įsilaužta“. Ji net sutiko perduoti ragelį ir žurnalistė išgirdo jau aiškiai neblaivaus vyriškio balsą: „Taip, aš ir esu Lionia Kičatkinas“.

„Po dviejų dienų stovėjau Vybutų kapinėse ir žvelgiau į dar nenuplėštą antkapio lentelę, kuri skelbė, kad Leonidas Kačatkinas žuvo 2014 metų rugpjūčio 20 dieną. Galvojau: kokiu žodžiu pavadinti žmones, kurie privertė meluoti ką tik vyro netekusią moterį“, – prisiminė Irina Tumakova.

Po 4 metų Oksana Kičatkina vėl atsiliepė tuo pačiu telefonu, lėtai ištarė: „Prašau, neskambinkite man daugiau, aš nenoriu apie tai kalbėti“ ir padėjo ragelį. Kaip teigia „Novaja gazeta“, 2014 metais su žurnaliste kalbėjosi ne Oksana Kičatkina – iš jos buvo atimtas telefonas, kad į visus pasiteiravimus linksmai atsakinėtų kita moteris.

Pskovo Karinių memorialų kompanijoje „Novaja gazeta“ sužinojo, kad antkapį Leonidui Kičatkinui finansavo Gynybos ministerija. Tačiau pažymėjo, kad žuvusių desantininkų artimieji negali tikėtis didesnės, nei 32 tūkstančiai rublių (409 eurai) išmokos laidotuvėms. Dar maždaug tris kart didesnės sumos jie gali prašyti antkapiui.

Anot „Novaja gazeta“, tai savaime byloja apie netiesioginį Gynybos ministerijos pripažinimą, kad žuvęs desantininkas buvo kadrinis kariškis, nes panašios kompensacijos skiriamos tik ilgą tarnybos stažą turėjusių arba karo veiksmuose dalyvavusių kareivių artimiesiems.

Kas ką slepia

Kai 2014 metais Gynybos ministerija bandė nutildyti bet kokią informaciją apie pirmąsias kadrinių kariškių aukas Ukrainoje, „Novaja gazeta“ surado 2 desantininkų kapus „Kresotvoe“ ir Vybutų kapinėse netoli Pskovo. Vieno iš žuvusiųjų tėvas, pats atsargos majoras – desantininkas, tuo metu prasitarė, kad sūnus žuvo mūšyje netoli Luhansko.

Tuo metu nuosaikiosios opozicinės partijos „Jabloko“ srities deputatas Levas Šlosbergas oficialiai kreipėsi į karinę prokuratūrą. Paaiškėjo, kad „ne dislokavimo vietose“ žuvo 12 kariškių iš 3 Pskovo srityje dislokuotų dalinių. Regioninis laikraštis „Pskovskaja gubernija“ stengėsi surinkti medžiagą apie žuvusius desantininkus, tačiau jų artimieji tylėjo: kai kurie iš pradžių sutiko papasakoti apie žuvusį sūnų arba anūką, bet paskui perskambindavo žurnalistams ir teigė persigalvoję. Kai kurie tiesiai pasakė, kad jiems liepta nieko nepasakoti.

Tačiau, pasak Irinos Tumakovos, stebina tai, kad tyla tvyro iki šiol, nors kapinėse dygsta nauji antkapiai – greta Leonido Kičatkino palaidoti Aleksandras Osipovas ir Sergejus Volkovas, o ant jų antkapių išraižyti portretai, kuriuose aiškiai matyti visi kariniai ženklai.

Beje, Aleksandras Osipovas žuvo tą pačią dieną, kaip ir Leonidas Kičatkinas. Prisimenant, kad laidojimo išmokos skiriamos tik karo veiksmuose dalyvavusių karių artimiesiems (abu žuvę desantininkai per jauni ir negalėjo ištarnauti 20 metų), pasak „Novaja gazeta“, negalėjo žūti jokiame kitame kare, išskyrus Donbasą.

GRU „specnazo“ karys Sergejus Volkovas žuvo 2014 metų liepą, būdamas 28 metų. „Krestovoje“ kapinėse palaidotam desantininkui Vasilijui Gerasimčiukui buvo 27 metai. Šis kareivis žuvo 2014 metų rugpjūtį.

Anot Irinos Tumakovos, keista tai, kad vien jau desantininkų kapai duoda pakankamai informacijos, tačiau apie juose palaidotus kareivius atkakliai tyli ir jų artimieji ir armija. Bendrauti su žurnalistais atsisako ne tik žuvusiųjų artimieji, bet ir sėkmingai iš „komandiruočių“ grįžusių desantininkų šeimos. 2014 metais į „Novaja gazeta“ kreipėsi desantininko mama, prašiusi padėti surasti „dingusį“ sūnų, o po kurio laiko ėmė kategoriškai atsisakinėti bendrauti su žurnalistais. Kita motina tepasakė, kad sūnus taip pat atsirado ir jau išėjo iš tarnybos.

2014 metais leidinio pagalbos ieškant vyro ieškojusi moteris vėliau skundėsi, kad dėl pokalbio su žurnalistais „Didžiulių nemalonumų turėjo ir ji, ir vyras“.

Tyli ir vėliau žuvusiųjų artimieji. Minėtose Pskovo srities kapinėse 2016 metais palaidotas tų metų gruodį žuvęs 26 metų Vsevolodas Smirnovas. 2017 metų sausį ten palaidotas dar vienas desantininkas – Vladimiras Stecenka. Naujausias kryžius pastatytas šių metų kovo 6 dieną žuvusiam desantininkui Nikolajui Grigorovui. Ant vieno iš vainikų užrašas: „Parporščikui Grigorovui Nikolajui Michailovičiui, didvyriškai žuvusiam aviakatastrofoje“. Kur žuvo 2016 ir 2017 metais palaidoti kareiviai – neaiškus, tačiau paskutinysis atvejis beveik nepalieka abejonių. Anot „Novaja gazeta“, šių metų kovo 6 dieną Sirijoje sudužo Rusijos karinis transportinis lėktuvas An-24.

Vienas žetonas – du vardai

2014 metais žuvę desantininkai, pasak Irinos Tumakovos, bent jau susilaukė šiokios tokios armijos pagarbos, o jų šeimos – bent nedidelių kompensacijų. Tačiau tie, kas Donbase žuvo vėliau – gali likti nežinomi dar ilgus metus. Jų šeimos negauna jokių kompensacijų. Pasak Pskovo deputato Levo Šlosbergo, pirmieji į Ukrainą pasiųsti kadriniai kariškiai vyko ten slapta, bet formaliai vis dar buvo laikomi Rusijos armijos kareiviais. Kai paaiškėjo, kad Rusija ten ėmė patirti tokius gausius nuostolius, kurių nuslėpti nebeįmanoma, Gynybos ministerija sugalvojo, kaip nuo jų atsiriboti.

Pasak Levo Šlosbergo, Rusijos armija sugalvojo ne tik kaip išvengti įsipareigojimų žuvusių kariškių šeimoms, bet kaip tuo pačiu metu atsiriboti nuo jų vykdyto nusikaltimo – juk šie kareiviai žuvo ir žudė kitus žmones karuose, kuriuose neva nedalyvavo. Pirmasis mechanizmas taikytas jau 2014 metų rudenį: Ukrainoje kariaujantys rusų kareiviai formaliai tapo vadinamųjų Luhansko ir Donecko armijų arba kazokų formuočių kariais, kitaip sakant, Rusijos Gynybos ministerijai nepavaldžiais savanoriais.

„Su kariškiais būdavo nutraukiamos sutartys. Ši dalis – teisėta. O tuomet kareiviai peržengdavo ir įstatymų ir valstybių ribas – imdavo kariauti už Rusijos Federacijos būrių. Tai nusikaltimas, už kurį atsakomybę numato (Rusijos) Baudžiamasis kodeksas“, – teigė Pskovo deputatas.

Dalyvavimo kare nuslėpimo pasirodė maža ir užsimota ištrinti kareivių tapatybes. „Sutartyse, sudarytose su „svetimomis“, Rusijos Gynybos ministerijai nepavaldžiomis formuotėmis, būdavo nurodomi netikri asmens duomenys“, – pasakojo Levas Šlosbergas.

Anot jo, vienintelis „dokumentas“, nurodantis tikrąją asmens tapatybę būdavo kareivio žetonas, kurį sutarties laikui pasiimdavo dalinio vadas.

Tai padėjo suklaidinti ir užsienyje rusų kareivių ieškančius žurnalistus – į tėvynę žuvusieji arba sužeisti kariai grįžta išgalvotais vardais, tarkime, ieškant konkretaus kario armijos ligoninių įrašuose, šis karys „nepastebimas“, nes formaliai randamas ne jis, o užsienyje kariavęs jo „vaiduoklis“.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GYNYBA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"