Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
GYNYBA

„Ilovaisko dienoraštis“ įrodo, kad Ukrainoje kariavo Rusija

 
2018 01 17 14:12
Iš knygos pristatymo - per teletiltą kalba knygos autorius Romanas Zinenka iš Ukrainos. / 
Iš knygos pristatymo - per teletiltą kalba knygos autorius Romanas Zinenka iš Ukrainos. /  Vygaudo Juozaičio nuotraukos

Lietuvoje išleista ukrainiečio knyga „Ilovaisko dienoraštis“ apie tragiškus 2014 metų įvykius. „Tai, kas vyksta Ukrainoje, yra mūsų reikalas. Tai mūsų karas. Nuo jo baigties priklausys ir mūsų padėtis“, – per leidinio pristatymą sakė šios šalies problematikos žinovas ir ukrainiečių savanorių rėmėjas, kino režisierius Jonas Ohmanas.

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka ir leidykla „Briedis“ pristatė knygų serijos „Karas Ukrainoje“ naujieną – Romano Zinenkos atsiminimus „Ilovaisko dienoraštis“. Renginyje dalyvavo J. Ohmanas, Rytų Europos studijų centro analitikas Vytautas Keršanskas, per teletiltą kalbėjo knygos autorius. Renginio vedėjas – Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas Vidmantas Valiušaitis.

Nors kaltų neieškoma, R. Zinenkos manymu, Ilovaisko skerdynių buvo galima išvengti.

Tai dabartinė istorija

„Ilovaisko dienoraštis“ – tai pasakojimas ne tik apie karą ir kraują, bet ir apie žmonių santykius, pareigą, patriotizmą. Joje nemažai vietos užima, atrodytų, paprastų gyvenimiškų situacijų aprašymas, karių buitis ir jų viltys.

J. Ohmanas pažymėjo, kad ši knyga reikalinga ir svarbi, nes leidžia geriau suprasti kas vyksta Ukrainoje. Ji įdomi tuo, jog perduoda atmosferą Rytų Ukrainoje labai autentiškai – įvykių dalyvio akimis.

Kaip sakė J. Ohmanas, ukrainiečiai, priešindamiesi separatistams ir Rusijos agresijai, likimą paėmė į savo rankas. Jie suformavo dalinius ir ėjo kariauti nė nebūdami tam pasirengę. Karybos sunkiomis sąlygomis mokėsi tiesiai fronte. „Knygos istorija nesibaigė, – teigė jis. – Mes ir šiandien galime matyti tai, kas ten vyksta. Tai dabartinė istorija ir įvykiai.“

J. Ohmanas sakė, kad nežinia, kaip viskas baigsis. Įtampa negreitai atslūgs. Vis dėlto jis tiki, kad Ukraina laimės – tai susiję ir su kariniais, ir su politiniais, ir su kitais dalykais.

Dažnai Ukrainoje su parama būnantis J. Ohmanas pasakojo, kad šios šalies Rytuose gyvenančių žmonių mentalitetas po truputį keičiasi. Tarkime, gyvenantieji Donbase pradėjo prašyti anglų kalbos mokytojų. Anksčiau to nebūdavo.

J. Ohmano nuomone, ir R. Zinenka rašė knygą, nes nori pokyčių.

Ne politinis įvertinimas, bet autentiškas pasakojimas

Rytų Europos studijų centro analitikas Vytautas Keršanskas priminė, kad separatizmo procesai Rytų Ukrainoje vyko jau 2004 metais, bet tuo metu dar nebuvo Kremliaus palaiminimo, o tai įvyko po 10 metų. Jis teigė, kad knygoje pasakojama, jog kai pakyla ginkluoto separatizmo banga, nustoja funkcionuoti milicija, kitos vidaus struktūros, atsiranda saugumo vakuumas, kurį reikia užpildyti. Tai daro savanoriai. Iš pradžių jie mano, kad atlieka neveikiančios milicijos vaidmenį, saugo objektus nuo separatistų, nemano, kad eis į frontą kariauti. Tačiau atsiduria viename iš barbariškiausių to karo epicentrų.

„Knygos „Ilovaisko dienoraštis“ autorius sako niekada nevadinęs savęs patriotu, tiesiog gyvenęs savo gyvenimą, ir tiek“, – sakė analitikas. Jis teigė, kad knygoje per virsmą atsiskleidžia daug įdomių ir įspūdingų detalių – nuo veikėjų būdo, jų istorijų, nuo beviltiškumo iki naivaus didvyriškumo, padedančio išnešti sveiką kailį. Yra ir praktinių patarimų, tarkime, visada turėti antrą pakrautą ir išjungtą mobilųjį telefoną, kad galėtų susisiekti. Jam įsiminė knygoje pasakojami epizodai, kad apšaudoma gradais, o šalia vietos gyventojai kapstosi darže, ravi daržoves. Tai tarsi dvi paralelios realybės – karas, o už kampo – kasdienis gyvenimas su savo rūpesčiais. Arba herojus sėdi separatistų apsuptame rūsyje ir mano, kad tuoj žus, bet telefonu namiškiams siunčia žinutes, kad jam – viskas gerai, ir tikisi greit grįžti.

Renginyje dalyvavo (iš kairės) Vidmantas Valiušaitis, .Jonas Ohmanas,Vytautas Keršanskas.
Renginyje dalyvavo (iš kairės) Vidmantas Valiušaitis, .Jonas Ohmanas,Vytautas Keršanskas.

Analitiką sukrėtė knygoje atsiskleidžiantis neteisingumo jausmas, kai ginantys savo užpultą valstybę ukrainiečiai alkani ir žmonių paliktame bute priversti ieškoti, ko užvalgyti, kaip nusiprausti, o tuo metu separatistai, esantys netiesos pusėje, yra puikiai aprūpinti.

V. Valiušaičiui, taip pat skaičiusiam knygą, įsiminė, kaip joje atskleidžiama, kad jauni vyrai, kūrę savo gyvenimą, turėję šeimas, staiga beginkliai atsiduria prieš gerai organizuotus, gerai aprūpintus, profesionalius smogikų būrius, o savo patirtį jie priversti kaupti artimųjų ir draugų žūties kaina.

V. Keršanskas pažymėjo, kad knygoje nėra politinio įvertinimo, joje – autentiškas pasakojimas apie siaubingą tragediją. Pasak jo, leidinio pabaigoje yra ir mums aktualūs pamąstymai apie latentinį separatizmą. „Tai šiandienos iššūkis, su kuriuo susiduriame ir Lietuvoje, – sakė analitikas. – Knyga suteikia peno pamąstymui apie visuomenės pasirengimą gintis, grėsmių suvokimą.“

V. Keršanskas atkreipė dėmesį, kad „Ilovaisko dienoraštyje“ yra daug įrodymų apie Rusijos dalyvavimą kare Ukrainoje.

Ukrainiečių armija grūdinosi per karą

Autorius R. Zinenka iš Ukrainos su susirinkusiais į knygos pristatymą Lietuvoje bendravo per teletiltą. Jis pasakojo, kad iki Rusijos užpuolimo Ukrainos kariuomenė nesuprato savo tikslų, nebuvo motyvuota, nebuvo pasirengusi atremti priešą, karinė technika tebuvo likučiai nuo Sovietų Sąjungos laikų. Ukrainos kariai iš pradžių nė nesuprato, kad vyksta karas.

„Dabar armija yra daug geriau pasirengusi, gerokai stipresnė – Ukrainos skydas ir kalavijas, – sakė jis. – Per trejus metus armija užsipildė savanoriais, žmonėmis, apšaudytais, dalyvavusiais mūšiuose, gavusiais kovinę patirtį. Ji geriau aprūpinama techniškai. Armija grūdinosi per karą.“

R. Zinenka pasakojo, kad pagrindinis knygos „Ilovaisko dienoraštis“ tikslas buvo išsaugoti žuvusių draugų atminimą. Ir parodyti, kad Ukrainoje – tikras karas, o ne „kažkokia antiteroristinė operacija“, kaip vadinama. „Yra daug daug priežasčių, kodėl mūsų politikai turi taip vadinti. Tačiau iš tiesų tai yra karas. Knygoje jį aprašau. Pasakojau, kaip žuvo mano kovos draugai. Norėjau perduoti jų patirtį, įamžinti jų istorijas apie gyvenimą ir mirtį“, – kalbėjo ukrainietis.

R. Zinenka pažymėjo, kad ši knyga yra ne grožinė, bet dokumentinė, o autorius nėra profesionalus rašytojas. „Nesu rašytojas, mokykloje iš literatūros turėjau trejetą, – atskleidė jis. – O viskas, kas parašyta knygoje, yra tiesa. Nėra išgalvotų personažų ar įvykių. Viskas aprašyta tiksliai, kaip buvo, iš esmės ir be jokių pagražinimų ar papildomų emocijų. Tikiuosi, skaitytojai tai pajus.“

Už per teletiltą bendravusio ukrainiečio nugaros kabėjo lietuviška trispalvė. Jis sakė, kad yra draugo iš Lietuvos Ramūno Šerpatausko dovana. Kaip teigė R. Zinenka, „labai brangi dovana“, reiškianti solidarumą su Ukraina. „Broliai lietuviai, palaikantys mus per šį karą, yra vieni ištikimiausių sąjungininkų“, – tvirtino ukrainietis.

R. Zinenka sakė, kad yra dėkingas Lietuvai, kad ji palaiko ir remia Ukrainą, kad padeda skleisti prisiminimus apie tragiškus 2014 metų Ilovaisko įvykius. „Mat šie įvykiai mūsų ukrainiečių visuomenėje iki šiol yra užverta tema, – teigė jis. – Dėkoju, kad skleidžiate šią istoriją.“

Iš knygos pristatymo.
Iš knygos pristatymo.

Ir apie karą, ir apie žmones

Renginio organizatoriai priminė, kad po Krymo okupacijos 2014 metų pavasarį padėtis ėmė kaisti ir Ukrainos rytuose. Rusijos nuolat kurstomi, finansuojami ir ginkluojami separatistai bei „savanoriai“, plūstantys iš „plačiosios tėvynės“, užimdavo strateginius Ukrainos valdžios pastatus, milicijos skyrius, kitus svarbius objektus. Nenorėdama, kad pasikartotų Krymo scenarijus, Ukrainos vyriausybė paskelbė antiteroristinės operacijos pradžią.

R. Zinenka nelaikė savęs dideliu patriotu, bet atėjo metas, kai teko apsispręsti dėl savo šalies likimo ir vaikų ateities. Trumpai pabuvęs Nacionalinės gynybos pulko savanoriu, autorius užsirašė į kuriamą batalioną „Dnipro-1“. 2014 metų rugpjūčio 18 dieną šis batalionas kartu su kitais savanorių padaliniais pradėjo Ilovaisko valymo operaciją, kuri turėjo baigtis teroristų kontroliuojamo Donecko atkirtimu ir pasienio su Rusija kontrolės atgavimu.

Ilovaiskas buvo užimamas lėtai ir skausmingai. Bataliono šarvuoto mikroautobuso vairuotojas R. Zinenka matė draugų žūtį, lengvesnius ir sunkesnius sužeidimus, apimtus panikos bičiulius, nevilties ir didvyriško pasiaukojimo proveržius. Rugpjūčio 24 dieną, skubėdami į pagalbą teroristams, Ukrainos sieną kirto skiriamuosius ženklus nusiplėšę Rusijos kariuomenės daliniai. Ukrainiečių Ilovaisko grupė, kurios nepasirūpinta išvesti laiku, netrukus atsidūrė trigubos apsupties žiede.

Kaip sakė J. Ohmanas, ukrainiečiai, priešindamiesi separatistams ir Rusijos agresijai, likimą paėmė į savo rankas.

Nepaisydami apgulties, mieste buvę ukrainiečių kariai toliau vykdė užduotis, nors rusų ir jų remiamų separatistų artilerijos ugnis vis stiprėjo. Pagaliau rugpjūčio 28 dieną pasklido žinia, esą rusai leisią ukrainiečiams iš Ilovaisko pasitraukti „žaliuoju koridoriumi“. Kitą dieną pagal susitarimą iš miesto judančios ukrainiečių kolonos buvo klastingai užpultos ir sunaikintos. Čia žuvo autoriaus būrio vadas ir artimas draugas Denisas Tomilovičius.

R. Zinenka ir nedidelė grupė karių, daugelis iš jų sužeisti, kelias dienas klaidžioję nepažįstamomis vietomis, ištrūko.

Knygoje autorius įtikinamai vaizduoja kovojusių žmonių paveikslus, nagrinėja psichologines, moralines, netgi religines temas. Nors kaltų neieškoma, R. Zinenkos manymu, Ilovaisko skerdynių buvo galima išvengti.

Knygoje gausu originalių nuotraukų, žemėlapių, pateikta Ukrainos gynybos ministerijos ataskaita apie Ilovaisko tragedijos priežastis, kurioje teigiama: „Nusikalstamas iš Ilovaisko pasitraukiančių Ukrainos kariuomenės kolonų apšaudymas aiškiai parodė teroristinę Rusijos Federacijos veiklą.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GYNYBA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"