Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
GIMTASIS KRAŠTAS

Vitas Karčiauskas: Lukiškių aikštė galėtų būti simbolis ir vadintis Pasipriešinimo

 
2018 07 10 12:12
Paveldosaugininkas Vitas Karčiauskas.
Paveldosaugininkas Vitas Karčiauskas. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Paveldosaugininkas Vitas Karčiauskas, kalbėdamas apie Vilniaus paveldo skaudulius, teigia, kad Lukiškių aikštės takus derėjo palikti, kokie buvo, nes buvusioji urbanistinė struktūra – ne sovietmečio, o Gedimino kalno nuošliaužos formavosi ir esant medžiams, tad jų iškirtimas neturėjo esminės įtakos.

(Tęsinys)

V. Karčiauskas – žinomas paveldosaugininkas, Vilniaus skyriaus vedėjas Kultūros paveldo departamente (KPD) prie Kultūros ministerijos. Vis dėlto jis sako, kad ir būdamas paveldosaugininku, negali visko žinoti, todėl reikėtų metodinių tarybų, kad būtų su kuo pasitarti.

Negi Vilniuje nėra vietų žaisti „burbulatorių“? Čia pat prie Baltojo tilto ir kitapus Neries – nuostabi pieva.

Papasakojęs apie tokį Vilniaus paveldo skaudulį, kaip su Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia susijęs projektas, nevykusį sumanymą įstiklinti pastato Gedimino pr. 27 pirmą aukštą, V. Karčiauskas atskleidė ir bendrą situaciją sostinėje, paveldosaugą pavadinęs podukra prie dabartinės valdžios.

„Visi numojo ranka“

– Kokios problemos, jūsų nuomone, dėl daugiabučių projekto Misionierių vienuolyno ansamblio teritorijoje, dėl kurio taip pat nemažai diskutuojama?

– Istorija prasidėjo 2007 metais privatizuojant pačią ligoninę. Mačiau, kaip 2010 metais per du posėdžius vyriausybės pastate, pirmininkaujant kancleriui Deividui Matulioniui, dalyvaujant investuotojui Romanui Pipia, man, tuo metu kaip savivaldybės Paveldo skyriaus atstovui, KPD atstovaujančiam Algimantui Degučiui buvo daromas spaudimas dėl projekto. Jis buvo parengtas anglų architektų Londone ir numatė toje Vilniaus vietoje statyti viešbutį, kurio antžeminis plotas – 24 tūkst. kv. m ir po žeme – 24 tūkst. kv. m. Tai maždaug trys Valdovų rūmai ant kalvos.

2011 metais perėjau į KPD ir teko asmeniškai prisiimti atsakomybę dėl specialiojo plano. Kaip suvaldyti situaciją, kai per vyriausybės pastate vykstančius posėdžius premjero vardu reiškiamas susirūpinimas, kodėl stringa labai svarbios sostinei investicijos?

Man pasisekė, nes investuotojo atstovai Lietuvoje skubino procesą ir pasiūlė kyšį. To tik ir tereikėjo. Greitai susisiekiau su STT, ir investuotojų atstovai buvo nubausti.

Rezultatas – atsirado viešas konkursas, o projekto plotas vietoj 24 tūkst. kv. m galiausiai liko 9,5 tūkst. kv. m. Skaičiai iš esmės pasikeitė.

– Tačiau dalis visuomenės vis vien nepatenkinta.

– 2015 metais Kultūros ministerija įkūrė Vilniaus istorinio centro išskirtinės visuotinės vertės priežiūros komisiją, kurioje dalyvavo visuomenės atstovai. Tada dar kartą atkreipiau dėmesį: „Čia bus problema, nors ir padariau viską, kas įmanoma. Nagrinėkite, kol nevėlu.“ Visi numojo ranka. Dabar, kai kyla skandalas, pasakyčiau, kad kai investuotojas paguldytas ant žemės, visi subėgę jį spardo. O galima buvo be to apsieiti, bet daryti reikėjo gerokai anksčiau.

Lukiškių aikštė po petvarkos. Alinos Ožič nuotrauka
Lukiškių aikštė po petvarkos. Alinos Ožič nuotrauka

Norėta užstatyti Lukiškių aikštės šonus

– Ką manote apie Lukiškių aikštės istoriją, kuri tęsiasi net dešimtmečius? Konkursai, projektai, diskusijos dėl jų rezultatų ir šios vietos vertingųjų savybių...

– Kokiais 1993 metais buvo pradėta kalbėti apie tai, kad Lukiškių aikštė yra per didelė, ją reikia mažinti ir šonus užstatyti pastatais – esą būtų gražios gatvės. Noro užstatyti pikas buvo apie 1999 metus. Tuo metu vadovavau Kultūros paveldo centrui. Mes ėmėmės iniciatyvos. Nors naujamiestis kaip urbanistinė vietovė buvo saugomas, Lukiškių aikštę atskirai įrašėme į Kultūros vertybių registrą, kad apsaugotume nuo užstatymo.

Mažinti Lukiškių aikštę, užstatyti prieigas buvo norima ilgą laiką. Taigi buvo rimtai žiūrima į investicijas, o pati aikštė nerūpėjo. Tad turime, ką turime.

– Dalis visuomenės nepritaria dabartinei Lukiškių aikštės pertvarai. Kokia jūsų nuomonė?

– Man šis projektas – aikštės urbanistinė struktūra – nepatinka. Juk Lukiškių aikštė – ne stalininio laikotarpio. Tokia suformuota, kai buvo statomas paminklas Juzefui Pilsudckiui. Tad tai yra lenkmečio aikštė. Klasikinis variantas. Manau, kad toks ir turėjo likti, o ne modernus.

Toje vietoje kadaise buvo laukas, po to – turgus, totorių priemiestis... Kai buvo turgaus aikštė, gale prie šventoriaus sienos buvo sušaudyti 1863 metų sukilėliai. Aikštė, kokia ji buvo tarpukariu, nors jis laikomas okupaciniu laikotarpiu, nes buvo lenkmetis, galėjo būti gražiai pritaikyta šiandienos poreikiams.

– Kaip sumažėjo Lukiškių aikštės vertingųjų savybių?

– Viskas buvo vertingosios savybės: taip pat ir takų sistema. Tačiau vertinimo tarybos ji buvo išimta, buvo koreguojamos ir kitos vertingosios savybės. Liko šviestuvai ir suoliukai – su prierašu, kad juos galima perkelti į kitą vietą. Galiausiai liko aikštė, aprėminta gatvėmis. Vertingoji savybė – lygus reljefas.

– Dar diskutuojama, kokia turėtų būti Lukiškių aikštė – miestiečių poilsio ir pramogų zona ar istoriją įamžinanti vieta.

– Ji galėtų būti kaip simbolis – vadintis Pasipriešinimo, Rezistencijos aikšte. Čia turėtų matytis visi pasipriešinimo laikotarpiai – nuo Tado Kostiuškos sukilimo iki pokario partizanų, net iki Sausio 13-osios įvykių.

– Nemažai vilniečių mano, kad Lukiškių aikštė galėtų būti miestiečių poilsio ir pramogų vieta. Tarkime, žaisti „burbulatorių“.

– Negi Vilniuje nėra vietų žaisti „burbulatorių“? Čia pat prie Baltojo tilto ir kitapus Neries – nuostabi pieva. Lietuva nuėjo ilgą ir sudėtingą pasipriešinimo kelią, o Pasipriešinimo aikštės neturi.

Dėl Reformatų sodo projekto turi tik vieną pastabą

– „Esu tikras, kad sutvarkytas Reformatų sodas sulauks atnaujintos Lukiškių aikštės sėkmės ir taps nauju traukos centru Vilniuje, viena populiariausių ir jaukiausių vietų vilniečių ir miesto svečių laisvalaikiui“, – yra sakęs Vilniaus meras R. Šimašius. O aktyviai sostinės visuomenės daliai neramu dėl medžių, dėl reformatų kapinių ir kad gali būti tvarkoma neskoningai. Kita vertus, abejotina, ar derėtų įsikibus laikytis sovietmečiu sukurtos šios vietos struktūros.

– Dabartinė Reformatų sodo struktūra naikinama. Yra verkiančiųjų, kad ji turėtų išlikti. Dabar laipteliai yra ten, kur reformatų kapinės. Derėtų būti pagarbiems ir tą vietą palikti kaip simbolines kapines. Projekte matyti pilkas stačiakampis – tai yra buvusi kapinių vieta.

Reformatų sodas šiuo metu. Alinos Ožič nuotrauka
Reformatų sodas šiuo metu. Alinos Ožič nuotrauka

.

Reformatų sodas šiuo metu. Alinos Ožič nuotrauka
Reformatų sodas šiuo metu. Alinos Ožič nuotrauka

– Kokia jūsų nuomonė apie Reformatų sodo projektą?

– Šis projektas nėra blogas. Išskyrus vieną pastebėjimą – istoriškai jungianti ašis buvo Reformatų bažnyčia ir Sinodo pastatas. Šios ašies pasigendu, ji nėra suprojektuota. Manau, kad tai – klaida, ašis galėtų būti.

Iš esmės esu už Reformatų sodo sutvarkymą. Kiek ten gali būti šiukšlynas?

Reformatų sodo projektas.
Reformatų sodo projektas.

Gedimino kalnui medžių nereikia

– Kai kurie žmonės mano, kad Gedimino kalno sluoksniai pradėjo slinkti todėl, kad buvo iškirsti medžiai.

– Mano nuomone, Gedimino kalnas turėjo likti be medžių. Tai vienareikšmiška.

O žmonės viską žino, ką darysi. Būdamas paveldosaugininku, visko negaliu žinoti, todėl sakau: reikėtų metodinių tarybų, kad būtų su kuo pasitarti.

Gedimino kalno nuošliaužos formavosi dar esant medžiams. Ir tvarkydavome, ir galvodavome, ką daryti. Buvo priimti sprendimai. Tačiau viskas vėlavo apie metus. Turiu galvoje, po pirmųjų nuošliaužų. Vėlavo vien todėl, kad buvo prastai organizuotas darbas. Procesas pajudėjo tik tada, kai mūsų – KPD Vilniaus skyrius parašė raštus. O toliau įsijungė ir ministerija, ir vyriausybė. Ačiū Dievui, dabar vyksta darbas, ir manau, galutiniame variante Gedimino kalnas bus visai gerai sutvarkytas.

Tvarkomas Gedimino kalnas. Romo Jurgaičio nuotrauka
Tvarkomas Gedimino kalnas. Romo Jurgaičio nuotrauka

– Kokia problema buvo pagrindinė Gedimino kalno problema?

– Pagrindinė problema buvo vanduo. Gedimino kalno stuomuo yra tvirtas – iš molio ir vandens nepraleidžia. Tačiau yra įduba. Vanduo, pakliuvęs į laidžius jam sluoksnius, ten kaupėsi. Ypač kaupėsi ten, kur buvo naujai supiltas gruntas. Jis ir nušliaužė. O dar vienu metu buvo padarytas baisus dalykas – šiaurinis šlaitas uždengtas plėvele – atseit nuo lietaus. Tai visai nesuvokiama. Nemaniau, kad ta plėvelė – nekvėpuojanti. Viskas po ja pasidarė pliurza.

Sėkmingi paveldosaugos žingsniai

– O kas jums patinka Vilniuje, kas yra gero paveldosaugos kontekste?

– Man apskritai Vilnius patinka, senasis miestas. (Juokiasi – red.) O kalbant apie sėkmingus paveldosauginius žingsnius... Džiaugiuosi, kad man pavyko įtikinti ir užsakovus, ir atsilaikyti prieš mažai informuotą visuomenę tvarkant Pacų rūmus. Manau, kad tai yra sėkmingas projektas. Dėl metodikos tam tikrose vietose galima būtų diskutuoti, bet bendras vaizdas ir bendras sprendimas, mano supratimu, geras. Pagaliau Vilnius turi kuo didžiuotis – tiek seno ir naujo dermės aspektu, tiek restauravimo darbų kokybės aspektu, tiek urbanistinės struktūros restauravimo aspektu.

Kitas objektas, kuris galėtų būti kaip pavyzdys, koks turėtų kitų kvartalų, nugriautų po karo, likimas, – Pylimo gatvėje 30. Tai vieno aukšto pastatas, aprėpiantis visą kvartalą. Pastatytas naujas, bet iš išorės jis yra toks, koks buvo kadaise. Iš vidaus atsirado du, beveik trys aukštai. Tačiau iš gatvės to nematyti. Rasti, išsaugoti ir inkorporuoti vertingi pamatai, rūsiai. Tai yra pavyzdys, kaip senamiestyje galėtų būti judama toliau.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"