Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
GIMTASIS KRAŠTAS

Tarp potvynio ir Velykų

 
Eugenijaus Skipičio nuotrauka

Pradėkime nuo valstybės šimtmečio folkloro: „Sėdėjau aš ant bėgių ir skaičiavau vinis, o mylima pasakė, kad tuoj bus traukinys“. Ir tikrai, žalias šio pavasario traukinys po kelių dienų atvažiavo. Toks kuklus, kaip Lietuvos geležinkelių bandymas sujungti Tilžę su Pagėgiais arba su Klaipėda.

Apie gražias intencijas Karaliaučiaus kraštą priartinti prie Lietuvos dabar nekalbėsime, nes tam nėra pagrindo. Anot Arvydo Juozaičio, Lietuva tapo konfrontacijos su Rusija pafrontės regionu, kurio valdžiai nerūpi Karaliaučiaus krašte glūdintys mūsų kultūros ir istorijos paveldo ženklai, lietuviškos raštijos ir kalbos ištakos.

Viskas nubraukta dviem televizijos ekrane neva vyriškai gestikuliuojančios prezidentės žodžiais: „Mes iššausime“. Kaip sako lietuvių tautos išmintis: kaip šauki, taip ir atsiliepia. Tauragiškė pedagogė Algaudė Bukontienė, daug metų puoselėjusi lietuvybę Karaliaučiaus krašto Kraupiško (Uljanovo) mokykloje, buvo ištėkšta turbūt ne be Rusijos specialiųjų tarnybų pagalbos? Gal, užuot šūkavus lozungus, geriau griebtis tylios diplomatijos? Tikėtina, kad pirmieji iššaus jie.

Tilžės miesto centre įsikūrusiame sovietinio militarizmo muziejuje po atviru dangumi visi tankų vamzdžiai nukreipti į Lietuvą. Ir ant apšepusio šiame mieste stovinčio namelio, kuriame prieš karą gyveno filosofas ir mąstytojas Vydūnas, kabanti tragiško likimo skulptoriaus Liongino Garlos sukurta skulptūrinė kompozicija bejėgė prieš eskaluojamą pasaulio gaisrą. Traukinys, grįždamas iš Tilžės, sustoja Pagėgiuose. Mudu su mylima į tą traukinį įlipame. Gal ne taip meiliai, kaip Martynas ir Marija Purvinai, bet vis tiek pasišventę, jeigu ne Mažajai, tai bent jau Lietuvai. Ausinėse skamba Andriaus Tapino Vilniuje organizuoto protesto mitingo plakatų turinys: „Kas bendro tarp pampersų ir Seimo? Abu reikia keisti dėl tos pačios priežasties“.

Tikra kaip du kart du, kad Seimas, balsuodamas dėl A.Basčio apkaltos, prisidirbo iki kulnų. Tėvyne dainų ir artojų, už ką tu mus šitaip baudi?

Sutikime, kad atėjo laikas apkarpyti Seimo nariams slaptus balsavimus, įpareigoti Seimą gerbti Konstitucinio Teismo valią, griežtinti atsakomybę posėdžių nelankantiems Seimo nariams, apsunkinti galimybes Seimo nariams keisti frakcijas, surengti apkaltą Seimo nariui Artūrui Skardžiui. Jei to nepadarysime, tai ir po Velykų neva tautos išrinktieji mus ir toliau ridinės tarsi medinius margučius. Pažiūrėkime į ledus nešantį Nemuną. Ar jums neatrodo, kad reikia tautos potvynio?

Mes gal ir ne elgetos, tačiau kultūrinio kuolo Karaliaučiaus krašte taip ir neįkalėme. Net neišmokome iškilių švenčių metu kitaip, ne pagal Georgijų, užsirišti savo trispalvės juostelės.

Bėgdamas paskui ledonešį už Panemunės miestelio, vos ne vandenyje aptikau Nežinomo kareivio kapą. Ant metalinės tvorelės, akivaizdžiai nugvelbtos iš Karaliaučiaus arba Klaipėdos krašto kapinių, vėjas kedeno nublukusią Georgijaus juostelę.

Ta juostelė man labai daug pasakė. Staiga prisiminiau kažkur skaitytą pasakojimą apie elgetą, kuris, atėjęs į miesto aikštę, paprašė miestelėnų, kad jie jam leistų aikštės centre įsikalti kuolą. Miestelėnai leido. Paskui elgeta paprašė leisti ant to kuolo pasikabinti sermėgą, dar vėliau prie to kuolo ir sermėgos prisirišti arklį, o dar po metų pasistatyti namą, o paskui miestą. Mes gal ir ne elgetos, tačiau kultūrinio kuolo Karaliaučiaus krašte taip ir neįkalėme.

Net neišmokome iškilių švenčių metu kitaip, ne pagal Georgijų, užsirišti savo trispalvės juostelės. Va tau, mylimoji, ir Velykos!

Sekdami Tauragės valdininkų pavyzdžiu, rašome laiškus savo broliams ir seserims į Angliją, Airiją arba Norvegiją, kviesdami juos pasivažinėti po gimtąjį miestą elektrobusais, pasigrožėti, kaip mūsų tarybos nariai miesto valdyme dalyvauja nuotoliniu būdu, pavaišinti cepelinais ne pirmos jaunystės Tauragės viešbutyje.

Gal vienas kitas ir atvažiuos. Bet paskui, patyrę mūsų valdžios blaškymosi ir tautos bejėgiškumo slėgį, ko gero, išvažiuos amžiams. Duok, Dieve, kad taip neatsitiktų.

Viliuosi, kad kitais metais. bėgdami paskui ledonešį, Panemunėje rasime naują paminklą, ant kurio bus užrašyta „Nežinomo tautos prisikėlimo kareivio kapas“. Vėjas kedens mūsų vėliavos spalvų kaspinėlį ir, jį palietę, turėsime teisę ištarti kultūros pakampiuose burnojamos Salomėjos Neries žodžius: „Ledų tau pančius išardys pavasaris ankstyvas, tu mano deganti širdis, tu mano kraujas gyvas“. O po to galėsime ir iššauti.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"