Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
GIMTASIS KRAŠTAS

Redakcijos paštas. O skambink per amžius... (Idėja Vilniui ir Lietuvai)

 
2018 01 09 11:14
Lietuvos žinių archyvo nuotrauka

Lietaus merkiami Gedimino kalno griaučiai, naujai padaryta lyg išprievartauta Lukiškių aikštė, kas šeštadienį televizijos rodomas Lietuvos šimtmečio dainų konkursas su vis kvailiau besimaivančiu vakaro vedančiuoju A. Rožickiu, tai tik keletas mirgančių akimirkų baigiantis 2017-iems metams.

Lyg mestas į skruzdėlyną pagalys paniką sukėlė receptiniai-nereceptiniai vaistai, o net nelaukdami „receptinio alkoholio“ lietuviešiai jau apgula pasienio kioskus, pirkdami dėžėmis, lyg lauktų karas ir badas.

Nesusipratimų fonas nenustelbė Kalėdų šventės ir jos laukimo džiugesio. Ir dainų konkurso pabaiga galų gale pradžiugino – visi atsikvėpė galėdami kartu giedoti „Lietuvą brangią“. Lyg ir gavome paliudijimą, jog lemiamu momentu mokame susiimti ir nepadaryti klaidos. Kartu tas finalo dainų dešimtukas paliudijo ir ką kitą – koks dar gajus ir daugelio žmonių sąmonę persisunkęs buvusios Tarybų Lietuvos „švelnumas“.

Gedimino kalnas per žiemą nesugrius, sužaliuos ir gal atsigaus Lukiškių aikštė, užteks ten vietos ir Kaziuko mugei, bus ir Vytis, juk ir dabar plevėsuoja jo vėliava. Niekas Vyčio neišprašė į Kauną, nes tokio, koks bus Kaune, jo čia ir nebuvo.

Nežinau, kodėl sausio 28 d. kalbėdamas su Agne Skamarakaite, Vyčio ištrėmimą iš Vilniaus apgailėjo Audrys Karalius, nors šitą Arūno Sakalausko Vyčio žirgą ir pavadino Repino mokyklos kūriniu. Tikrai taip, tik neįmanoma pralenkti Petro Didžiojo žirgo Sankt Peterburgo Isakijaus aikštėje, o juo labiau – jo sulietuvinti. Tiek apie „fiziką“, o Vilniaus dvasios niekas ir nesiruošia išginti. Jeigu negana Vyčio herbo vėliavos, o reikia fizinės išraiškos, tai noriu pasiūlyti idėją, visiškai naują sprendimą, kurio įgyvendinimui turėtų gražiai pasidarbuoti dizaineriai, fizikai, mechanikos ir programavimo specialistai. Taigi Vytis toks kaip herbe, žirgas ir raitelis, skriejantis virš žemės.

Visas klausimas, kaip jį sustabdyti Lukiškių aikštėje ir įtvirtinti erdvėje. Galėtų būti ažūrinė rutulio formos konstrukcija, o dar geriau tiesiog ratas.

Toks savaime rastųsi, jeigu dviejų eurų monetą išdidintume iki dviejų ar dviejų su pusės metrų skersmens. Ir jokios bronzos! Turėtų būti tik nerūdijantis plienas. Kaip toj dainoj „duok plieno kardą kietą“. Svarbiausias elementas – mobilus Vyčio konstrukcijos įtvirtinimas ir programa, užtikrinanti, kad raitelis per visą parą būtų atsigręžęs į saulę, sektų saulės ratą.

Dieną „žiūrėtų“ į Tauro kalną, o naktį į Partizanų ir aukų kalnelį, į šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčią. Vidurdienį 12 valandą ir naktį 24 valandą kariljono varpai galėtų skambinti „Lietuvą brangią“. Toks Vyčio monumentas neiškreiptų paties herbo ir būtų gyvas, priverstų ateities kartas nepamiršti juo rūpintis ir prižiūrėti. Kaip nuolat gyvas Amerikos lietuvių dovanotas Laisvės varpas: „O skambink per amžius vaikams Lietuvos: Tas laisvės nevertas, kas negina jos“.

P.S. Tačiau varpo dūžiai nevienodai atliepia žmonių širdyse ir ne visad gerai, jei „mūsų širdys kietos“. Kaip pasirodė kietos Administracinio teismo teisėjų širdys, pripažinusių esant teisėtą prie Vilniaus Misionierių vienuolyno ant Subačiaus kalno įvykusią brutalią invaziją. O tiek daug žmonių skambino varpais, pasibaisėjusių šiuo Vilniaus veido sudarkymu, negrįžtamu sunaikinimu.

Vytautas Narbutas, Gamtos mokslų daktaras, Lietuvos mokslo premijos laureatas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"