Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
GIMTASIS KRAŠTAS

Redakcijos paštas. O gal į Lukiškes Šv. Jurgį?

 
2018 01 25 12:39
Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Birbin birbin Jurgis pačią, / Kad pasiūtų terbą plačią... (Tautosaka)

PASIRINKIMAS

Pasirinko iš penkių. Kas pasirinko? Komisija, ekspertai. Sudėtis neviešinama. O visuomenės nuomonė? Į ją neatsižvelgiama. Čia demokratija nekvepia.

Žinomas publicistas Alvydas Medalinskas LŽ komentaruose jau dusyk rašė apie Lukiškių aikštę ir memorialą. Jau spalio 24 d. jis šmaikščiai komentavo visus penkis pasiūlymus. Svarbiausia – „tik viename iš penkių pasiūlymų yra Vytis, tačiau tai – ne pagrindinis akcentas“. Ir iš tiesų Vytis pastumtas į aikštės šoną ir iš tolo tarsi stovi ant žemės. Mat postamentas yra gana žemas. Čia jau vaikigaliai būtinai stengtųsi pasiekti žirgo uodegą. Prisimintima skulptūra G. Karaliaus „Ryto“ Lazdynuose istorija. Kol postamentas buvo žemas, chuliganai sugebėjo sužaloti žirgo kojas ir uodegą.

A propos. Turbūt teisingai daug kas vietoj Vyčio vartoja Laisvės karžygio ar panašų pavadinimą. Kadangi Vytį mes įpratę matyti vėliavoje, medalyje, monetoje. Čia jis plokščias, dvimatis. Skulptoriaus Arūno Sakalausko siūlomas piestu pasistojęs žirgas su pasukta į šoną galva ir dinamiškai išsiskėtojusiu raiteliu vargu ar bepanašus į Vytį, mums pažįstamą iš dažnai matomo Lietuvos herbo. Tiktai šitą siūlomą Laisvės karžygį, man regis, reikėtų statyti Lukiškių aikštės paradinės-reprezentacinės dalies centre, ant aukštesnio postamento ir gerokai padidintą. Tada gal jis „apvaldytų“ erdvią aikštę. Tačiau ekspertai pasirinko skulptoriaus dizainerio Andriaus Labašausko memorialo variantą.

KUR VESIME UŽSIENIO DELEGACIJAS?

Dabar užsieniečių oficialias delegacijas padėti vainikų vežame į Antakalnio kapines prie Sausio 13-osios aukų memorialo. Tokia tradicija. Ji turėtų pasikeisti sukūrus Lukiškių aikštės memorialą.

Kai kas bijo Lukiškių aikštės centro, kur stovėjo teroristo „Iljičiaus“ paminklas. Sako, čia „nekošerinė“, sutepta vieta. Tuomet turėtume bijoti ir tų vietų, kur kadaise stovėjo Muravjovo koriko, imperatorės Jekaterinos II, generolo Černiachovskio arba Vinco Kapsuko paminklai. Taigi, baimės faktorius atmestinas.

Mano nuomone, Laisvės karžygys turėtų stovėti Lukiškių aikštės reprezentacinės dalies centre.

EKSPERIMENTAI

Dizaineris Andrius Labašauskas siūlo keisti Lukiškių aikštės reljefą. Kai kas jo mintį norėtų vadinti Lietuvos partizanų „bunkeriu“. Nieko sau bunkeris, užimantis gerą gabalą erdvios aikštės! Paveldosauga ir dalis politikų tam nepritaria. Be abejo, istorinė aikštė turi būti lygi. Savo siūlymą turtingos biografinės patirties dizaineris grindžia patriotiniu žestu. Girdi, jis išrašysiąs skulptūrinėje sienoje net 5467 partizanų slapyvardžius (kažkodėl be vardų ir pavardžių). Rekordas! Tikrai daugiau negu iškaltų KGB aukų ant pastato cokolio pavardžių. Daugiau net už surašytus žuvusius vokiečių karius Vingio parko kapinių teritorijoje. Betgi kas čia naujo? Ir kuo čia dėta reprezentacinė Lukiškių aikštė, paverčiama „mišku-bunkeriu“? Žinoma, žuvę Lietuvos partizanai verti amžinos atminties. Jiems pastatyta daug paminklų Lietuvos miestuose, miesteliuose ir kaimuose. Andrius Labašauskas galėtų sukurti tikrai ką nors originalaus. Tam tikrai atsirastų tinkamesnė vieta. Pavyzdžiui, kitapus Neries, kur ir reljefas dėkingesnis eksperimentams. Tiesa, ne naujiems. Tokių pasaulyje jau yra sukurta. Bet palinkėkime dizaineriui kūrybinės sėkmės! O ir jau įrengtos Lukiškių aikštės nereikės beprasmiškai ardyti.

VILNIAUS MIESTO VALDŽIO AMBICIJOS

Kyla klausimas – ar tik neserga Vilniaus vadovai su Remigijumi Šimašiumi priešaky neklaidungumo liga?

Visuomenininkai su Vilium Kavaliausku priešaky, tvirtai remiami Karininkų Ramovės vadovybės (dir. Gaudentas Aukštikalnis) buvo surengę konkursą Lukiškių aikštės memorialui su Vyčio devizu. Ir paroda buvo Karininkų Ramovėje. Pasiūlymų buvo nemažai. Nuo realistinių iki simbolistinių. Pasirinktas buvo Arūno Sakalausko natūralistinis Vytis. Kas balsavo ir kiek buvo balsuotojų, žino tiktai organizatoriai. Man geriau patiko stilizuoti variantai. Čia jau skonio reikalas.

Tačiau Vilniaus miesto valdžia pasakė „veto“ ir paskelbė savo konkursą, kurį jau minėjome. Kyla klausimas – ar tik neserga Vilniaus vadovai su Remigijumi Šimašiumi priešaky neklaidungumo liga?

Tiesa, originalumo Laisvės karžygiui lyg ir trūksta. Juk šarvuotų, uniformuotų ir kitokių raitelių pilna Europa. Ir ne tik. Bet ten jie vaizduoja konkrečias istorines asmenybes. Ką paaiškinsime apie Vytį žingeidžiam japonų turistui? Kokiai asmenybei skirtas Laisvės karžygys?

Teko kalbėti su Lietuvos architektų sąjungos prezidente Rūta Leitanaite. Ji sakė, kad nieko nežino apie Lukiškių aikštės ir memorialo projektavimą. Ir iš viso, Vilniaus miesto vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis, sako, jau 8 ar 9 mėnesiai, kaip nieko nepateikia svarstyti LAS. Girdi, tokių svarstymų nenori projektų autoriai – laiko gaišinimas, trukdantis verslui. O juk M. Pakalnis pavaldus R. Šimašiui.

Lietuvos dailininkų sąjunga taip pat palikta nuošalyje, Bent jau LDS prezidentė Edita Utarienė nepareiškia savo nuomonės. Išvada – neginčijamas miesto valdžios diktatas, ignoruojantis meno pasaulio nuomonę.

Prisimenu sovietmetį. Tuomet LAS vykdavo projektų aptarimai, kuriuose dalyvaudavo ne tik sąjungos nariai. Būdavo atsižvelgiama į skirtingas nuomones, pastabas. Pagal jas koreguoti projektai. Kokybė buvo pirma visko. Rezultatai, be abejo, pagerėdavo. Be to, prieš svarstant projektus LAS, stambios ir mažesnės projektavimo organizacijos surengdavo savo vidines architektūrines bei technines tarybas. Į LAS pakliūdavo jau gerokai tobulesni projektai. O dabar? Stambių projektavimo organizacijų neliko. Smulkios svarstymų vengia. Dabar viskas tarnauja verslui, pinigui. Su M. Pakalniu neteko kalbėti, tačiau jo pavaduotoja Vaicekauskienė į debatus nesileidžia – klausimai turi būti pateikti tiktai raštu, laukite atsakymų. Biurokratinė mašina veikia!

KAS DABAR BUS SU CENTRINE VILNIAUS AIKŠTE? GAL Į LUKIŠKES ŠV. JURGĮ?

Vilniečiai vaikšto susirūpinę Gedimino prospektu ir nepakelia akių į viršų. O juk ant galvos dunkso ginkluotas bronzinis raitelis! Tai Šv. Jurgis, duriantis slibiną. Patupdytas ant viešbučio karnizo. Smalsus turistas žiemą būgštauja – ar nenukris Jurgis ant šaligatvio? Mat, pasviręs į gatvės pusę. Nebijok, sveteli, gerai „prišriubuotas“ Jurgelis! Pala, bet vasarą jo net ir turistai nemato. Sulapokę liepos užstoja. Tai kam jis ten tupi? Nukrapštykim Šv. Jurgį su visu slibinu nuo karnizo ir drėbtelkim į patį Lukiškių aikštės vidurį! Ne ne, ne ant žemės, o ant reikiamo postamento. Nereikės sukti galvų. O ir lėšų sutaupysim. Žinoma, čia tik humoras.

O jeigu rimtai, tai palaukim. Lenkai okupuotame Vilniuje irgi ilgai laikė Adomo Mickevičiaus paminklą. Dabar sulaukė simpatiško ir pagarsėjusio paminklo. Ant skulptoriaus Gedimino Jokūbonio paminklo – jau lietuviškas užrašas.

Palaukim ir su Lukiškių nenorialu. Gal miesto valdžia pasikeis, taps tolerantiškesnė ir demokratiškesnė. Gal mene visuomenė labiau įsijungs į memorialo kūrybą.

EPILOGAS – DIAGNOZĖ

O kol kas – visiškas MARAZMAS! Šį žodį mėgsta mano marti gydytoja Aušra. Žodynuose aiškinama – „didelis fizinis ir psichinis išsekimas“. Pridurčiau – ir intelektinis bei emocinis suglebimas. Kur matyta, kad valstybės galvos ne tik leidžia savavaliauti Vilniaus merijai, bet ir pataikauja jai. Sic! Kultūros ministerija taip pat neturi ką pasakyti. Meno žmonės, nušalinti nuo memorialo kūrinio, taip pat tyli. Smagu žiūrėti televizijos pokalbį su Kauno meru Visvaldu Matijošaičiu. Jis tvirtai sako, kad į visus atsakingų projektų aptarimus būtinai kviečiasi KPD atstovus. Kad būtų išvengta klaidų ir nesusipratimų, kaip Vilniuje. Klaipėda irgi laikosi tokios tvarkos. Vilniui belieka laukti. Ces la viex!

SVAJONĖ – DOVANA LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS ŠIMTMEČIUI

Memorialą vis tiek pastatysime. „Dar taip nebuvo, kad niekaip nebūtų, vis tiek kaip nors bus“ – sakė J. Hašeko šaunusis kareivis Šveikas.

Daug svarbesnis yra lietuvybės klausimas. Graudu darosi, kai ekrane švaistosi kokia nors „šou žvaigždutė“ ir prisiekinėja, kad ji lietuviškai negali dainuoti ir nedainuos, tiktai angliškai. Dar liūdniau, kai ne tik moksleiviai, bet ir patyrę žurnalistai nebeištaria lietuviškų dvigarsių, dvibalsių, ilgųjų ir trumpųjų balsių. Kalba su rusišku akcentu, vartoja kalbos šiukšles. Ir šitaip „moko“ visuomenę. Betgi liūdniausia, kai į radijo laidą įsiveržęs „startuolis“ emigrantas, pvz., iš Britanijos, sako, kad jokiu būdu nemokys savo vaikų lietuviškai ir neleis į Lietuvą. Tokiam „degeneratui“, anot Vaižganto, norisi atkirsti: jei tau nereikia Lietuvos, tai ko lendi į eterį ir juodini savo Tėvynę? Lietuvai juo labiau tavęs nereikia.

Taigi – lietuvybė. Šia tema rimtą nuomonę išreiškė Alvydas Jokūbaitis (LŽ 12.05). Mano nuomone, vienas iš svarbiausių klausimų yra lietuvio savimonė. Į užsienį patekęs lietuvis pirmiausia vertinamas pagal savo „vizitinę kortelę“, t. y. pagal vardą ir pavardę. Kai neatsiklausę jo nuomonės, mūsų talentingą krepšininką Mindaugą Kuzminską anketoje užrašė lenku (ar, pvz., bulgaru), jis tuojau pat užprotestavo ir pareikalavo užrašyti lietuviu. Kodėl jį buvo apskelbę slavų kilmės asmeniu? Ogi todėl, kad jo pavardė su priesaga (su fiksu) „-insk“. Mat, slavų tautas pažįsta ne tik Europoje. Pavardės – visiškai atskira tema.

P.S. Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio garbei savo pavardes turi sulietuvinti pirmiausia mūsų politikai ir žurnalistai. Tai būtų didžiausia dovana Jubiliejui.

Laisvis Trumponis,

architektas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"