Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
GIMTASIS KRAŠTAS

Nauja bjauri „plėtrotojų“ kiaulystė: šokas ištiko, kai pamačiau

 
Projekto vizualizacija.
Projekto vizualizacija.

Dar galutinai nepavykus apginti vienos gražiausių ir vertingiausių Vilniaus senamiesčio panoramų – Misionierių bažnyčios ir vienuolyno ansamblio, į viešumą išsprūdo nauja bjauri kiaulystė – Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios bei vienuolyno komplekso uždarymo į „akvariumą“ projektas, tiksliau, vadinamoji jo vizualizacija.

Veikti pradėta prieš dešimtmetį. Kaip įprasta, tokie dalykai slepiami, kol reikalai pažengia tiek, kad labai sunku, beveik neįmanoma ką nors pakeisti, juo labiau sustabdyti. Laukia vien teismų virtinė. Tikėtis sėkmingos jų baigties naivu, matant, kaip mūsų teisėjai supranta viešąjį interesą, žinant, kad tiek investuotojai, tiek ir didžiosios statybos įmonės yra ne kas kita, o gerai pasikausčiusių, plačius ryšius turinčių teisininkų brigados. Ne veltui politikas Žygimantas Pavilionis, apie „akvariumo“ projektą paskelbęs įsidėmėtiną komentarą, apgailestavo, kad „juridikos traukinys jau toli nuvažiavęs... (Lietuvos žinios, 2018–03–10).

„Plėtrotojai“ (plėtros entuziastai) nelabai supranta, kad sulig kiekvienu panašiu projektu, nors ir nešančiu gražų pelną, Vilniaus kaip istorinio miesto vertė menksta.

Prisiminkime, kad šalia bažnyčios ir vienuolyno rengiamasi statyti biurus ir didelį viešbutį su konferencijų centru. Statytoja (dabar labiau įprasta vadinti investuotoja, vartojant šį žodį kone kaip geradarės sinonimą) yra bendrovė prašmatniu anglišku pavadinimu Lords LB Asset Management, bet akcininkų sąraše – lietuviškos Mindaugo Marcinkevičiaus, Andriaus Stonkaus ir Antano Vainausko pavardės.​

Seime šia tema buvo surengta spaudos konferencija, kurios motto galėtų būti istoriko prof. Alfredo Bumblausko ištarti žodžiai: „Šokas ištiko, kai pamačiau!„ Šokas ištiko ne jį vieną – daugiau kaip šimtas susirūpinusių ir pasipiktinusių vilniečių kovo 6 d. piketavo prie Kultūros ministerijos. Nerimą kelia ne vien šis projektas, bet ir apskritai visos mūsų paveldosaugos sistemos apgailėtinas profesinis ir etinis neįgalumas. Ar piketuotojai bus išgirsti? Vilties mažai, nes verslininkų ir savivaldybės plėtros specialistų požiūris, net interesai nuostabiai sutampa. Bet yra visiškai priešingi humanitarinės kultūros puoselėtojų požiūriui.

Regis, visiems žinoma, kad didžiąją Vilniaus vertę sudaro istorinis jo paveldas, kuris šalies sostinei suteikia ypatingą prasmę ir išskirtinę aurą. Tautos civilizacinės ir kultūrinės brandos lygį geriausiai parodo tai, kaip ji puoselėja savo istoriją ir paveldą. Tokios vertės ansamblių, kaip Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia su vienuolynu šalia Lukiškių aikštės, turime visai nedaug. Tuo atžvilgiu dauguma Europos šalių gerokai pranašesnės už mus. Todėl privalome elgtis ypač atsakingai, daugiau rūpindamiesi, kokį paveldą paliksime ainiams, o ne vaikydamiesi šios dienos pelno.

Deja, ne tik verslas į viską žiūri vien iš naudos pusės. Štai savivaldybės plėtros specialistų nuomone, „akvariumo“ projekte dar reikią „tobulinti išliekančių istorinių pastatų įkomponavimo į naujai formuojamus tūrius sprendinius„ (lzinios.lt, 2018–03–06). Taigi pirmenybė teikiama ne unikalaus paveldo išsaugojimui, bet naujoms statyboms, kurių apsuptyje paveldui skiriamas tik papildomos puošmenos, savotiško praeities suvenyro vaidmuo.

„Plėtrotojai“ (plėtros entuziastai) nelabai supranta, kad sulig kiekvienu panašiu projektu, nors ir nešančiu gražų pelną, Vilniaus kaip istorinio miesto vertė menksta. Jis paprasčiausiai banalėja. Tačiau investuotojams tai nerūpi, priešingai, jie skuba taikyti naujoviškus sprendimus. Taip ir įsivaizduoju investuotoją, kuris didžiuojasi turimu senu vertingu paveikslu, nutapytu ant medžio lentos, kurią pritaiko konkrečioms dabarties reikmėms – pjausto lašinius. Akivaizdu, kad ir savivaldybės žmonės nesuvokia, už kokią vertybę yra atsakingi, o meras nelabai susigaudo, kokiam miestui vadovauti yra išrinktas.

Per minėtą spaudos konferenciją „savotiškų“ minčių išsakė ir Architektų sąjungos pirmininkė. Anot jos, „miesto centrą reikia gaivinti ir jame esantis paveldas turi keistis, būti veikiantis„. Bet juk paveldas todėl ir yra paveldas, kad iš kartos į kartą perduodamas kiek įmanoma mažiau pasikeitęs! Autentiškumas yra vertingiausia bet kurio – architektūros, dailės, net muzikos – paveldo ypatybė. Kad jis būtų išsaugotas, restauratoriai deda didžiules pastangas, atlieka sudėtingus tyrinėjimus.

Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia ir vienuolynas.
Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia ir vienuolynas.

Nusiteikimas, kad miesto centrą reikia gaivinti, sukelia įvairiausių minčių. Prabangūs viešbučiai ir verslo centrai, juoba užgožiantys vertingiausius praeities statinius, tikrai neatgaivins senamiesčio. Jie gali „atgaivinti“ nebent „plėtrotojų“ banko sąskaitas. Vilniaus, o ir kitų miestų centrai atgis, jei bus labiau rūpinamasi miestiečiais. Pavyzdžiui, į senamiestį, net į Gedimino prospektą arba Laisvės alėją sugrąžinus visuomeninį transportą, ten vėl virtų gyvenimas.

Neabejoju, tūlas verslininkas, gavęs leidimą Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje įrengti daugiaaukštį garažą, nedvejodamas tuo pasinaudotų. Kad viskas vyktų sklandžiau, susirastų ir kokį (kokią) nors humanitarinių mokslų daktarą (-ę), kuri(s) tokio garažo projekte įžvelgtų naują, perspektyvų, o drauge provokatyvų požiūrį, integruojant paveldą į šiuolaikinio konteksto diskursą.

Dar liūdniau, kad bematant atsirastų ir norinčių tą garažą suprojektuoti. Daugelis pasibaisėtinų projektų, kad ir Novotelis, stiklo monstras prie Architektų sąjungos dešiniajame Neries krante, jau nekalbant apie gėdos simboliu tapusius vadinamuosius Misionierių sodus, būtų buvę neįmanomi, jeigu architektai turėtų daugiau sąžinės ir atsakomybės, jeigu profesinė etika jiems nebūtų tuščias garsas. Žinoma, konkurencija didelė, projektuotojų daug, užsakymų mažai, taigi pasiteisinama tuo, esą rinktis ir „laužytis“ nėra galimybės. O ir architektūros studijų programose, kiek teko girdėti, kultūros ir meno istorijos disciplinų visai menkai telikę. Santykį su profesija keičia ir „globalizacija“. Laikais, kai architektai dirbo su pieštuku ir tušu, patys neblogai mokėjo piešti, tas santykis buvo vienoks, o kai stumdoma vien kompiuterio „pelė“, jis tapo visai kitoks.

Kai yla išlenda iš maišo, visuomenei pamačius naujas vizualizacijas, staiga susigriebia ir KPD direktorė Diana Varnaitė, net ima guostis, kad „vėl tenka vytis išvažiuojantį traukinį“. O kur buvote anksčiau?

Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios, vienuolyno ir ligoninės ansamblis 2006 m. buvo įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Atrodė, dabar su juo bus elgiamasi atsargiai ir atsakingai. Bet pas mus taip jau yra – pagrindiniame Kultūros paveldo departamento kabinete garsiai skelbiama, kad koks nors kompleksas pripažįstamas saugomu, taigi nuo šiol jam niekas negresia, tačiau gretimame kabinete tuo pat metu jau sprendžiamas klausimas, kaip šią „kliūtį“ apeiti. Pasitelkiami visokie detalieji ir specialieji planai, sklypų skaidymai ir panašūs dalykai, kurie situaciją keičia iš esmės. Pasirodo, dalis ansamblio teritorijos – jau ne jo teritorija, tad joje nauja statyba nedraudžiama, o naujos statybos projektų Kultūros paveldo departamentas paprastai nevertina. KPD Vilniaus teritorinio padalinio vadovas tiesiai sako: „Kultūros paveldo departamentas neturi jokio įgaliojimo spręsti už naują architektūrą. Naujoji architektūra nėra mūsų institucijos kompetencija. Rekomendacijas ir pasiūlymus turi teikti miesto vyriausiasis architektas. Šiuo atveju jis pritarė tokiems sprendiniams.“ Ar Vilnius turi vyriausiąjį architektą, atsakingą už miesto veidą, ar tik sklypų ir panoramų pardavėjo kontorą, aptarsime kitą kartą.

Kai yla išlenda iš maišo, visuomenei pamačius naujas vizualizacijas, staiga susigriebia ir KPD direktorė Diana Varnaitė, net ima guostis, kad „vėl tenka vytis išvažiuojantį traukinį„ (Sostinė, 2018–03–10). O kur buvote anksčiau? Aišku, įstatymai kur kas palankesni stambiajam statybų verslui negu atsakingai ir kvalifikuotai paveldosaugai. Bet juk tų įstatymų, kuriuose „pribadyta“ skylučių verslo interesams pralįsti, niekas nenuleido iš mėnulio. Per dvidešimt darbo metų KPD vadovybė turėjo ir laiko, ir galimybių įstatymus pakoreguoti paveldą tausojančia linkme. Deja, gyvenimas parodė, kad Kultūros paveldo departamentas iš esmės pats pataikauja didžiajam statybų verslui.

Taigi, kai pareiga reikalauja rūpintis traukinių eismu, stoties viršininkei nederėtų leisti laiko bufete, „laistant“ sėkmingas europinių lėšų dalybas. Tada nereikės vytis išvažiuojančio traukinio.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"