Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
GIMTASIS KRAŠTAS

Mokslininkė: kaimų Lietuvoje net neverta gaivinti

 
2018 09 22 13:16
Asociatyvi iliustracija / 
Asociatyvi iliustracija /  Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Dabar turime visai kitokią ekonomiką, kuriai nereikia tokio kaimo, koks jis buvo prieš 30 metų, LRT RADIJUI sako socialinių mokslų daktarė Rūta Ubarevičienė. Ji svarsto, kad dėl šios priežasties, norint atgaivinti regionus, į kaimo vietovių gal net nederėtų bandyti prikelti – geriau dėmesį kreipti į regionų centrus, kurie jau turi reikiamą infrastruktūrą.

Nustatė: kuo gyvenvietė toliau nuo miesto, tuo sparčiau mažėja gyventojų

Šiuo metu Olandijoje gyvenanti socialinių mokslų daktarė R. Ubarevičienė yra Olandijos Delfto technologijos universiteto ir Lietuvos socialinių tyrimų centro tyrėja. Šiame centre ji apsigynė disertaciją, kurioje analizuoja gyventojų persiskirstymą šalies viduje.

Kaip teigia mokslininkė, jos susidomėjimą paskatino tai, kad žiniasklaidoje labai daug kalbama apie gyventojų skaičiaus mažėjimą, emigraciją ir to pasekmes Lietuvai bei kitoms valstybėms, tačiau nėra skiriamas dėmesys vidinei migracijai.

„Daug mažiau dėmesio skiriama su gyventojų persiskirstymu šalių viduje susijusiems procesams. Būtent šioje disertacijoje tai akcentuojama. Pagal mano tyrimo rezultatus, būtent vidaus migracija labiausiai lemia gyventojų persiskirstymą šalių viduje“, – sako R. Ubarevičienė.

Disertacijoje ji lygina Lietuvos, Latvijos ir Estijos tendencijas. Anot pašnekovės, pagrindinė tendencija visose šalyse yra skirtumų tarp regionų augimas – gyventojai koncentruojasi didžiųjų miestų regionuose ir vyksta tuštėjimas už jų ribų.

„Taip pat nustatyta, kad kuo teritorijos yra toliau nuo didžiųjų miestų, tuo gyventojų skaičiaus mažėjimas intensyvesnis. Be to, labai svarbu paminėti, kad regioninis skirtumų didėjimas vyksta ir gyventojų sudėties atžvilgiu, ypač nevienodai keičiasi amžiaus struktūra, išsilavinimas, profesinis statusas. Bendra tendencija – didžiųjų miestų regionai, iš esmės sostinės, koncentruoja jaunesnius, labiau išsilavinusius, aukštesnį socialinį statusą turinčius gyventojus“, – sako R. Ubarevičienė.

Kituose regionuose mažėja ekonomikos augimui reikalingų gyventojų. Anot mokslininkės, žmonės paprasčiausiai migruoja iš ten, kur darbo vietų mažiau, kur didesnis nedarbo lygis, į ten, kur darbo vietų daugiau ir darbo užmokestis didesnis. Be to, jaunų žmonių pasirinkimą lemia ir kitos priežastys.

„Svarbios savirealizacijos galimybės, profesinės karjeros motyvai. Ne išimtis, žinoma, ir studentai, kurie migruoja į didžiuosius miestus. Yra ir kitų priežasčių, pavyzdžiui, kultūrinis gyvenimas“, – vardija R. Ubarevičienė.

Nors Baltijos valstybių miestai skiriasi, pokyčiai panašūs

Ieškodama skirtumų tarp Baltijos šalių, R. Ubarevičienė atsižvelgė į skirtingas miestų sistemas. Anot jos, Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių sistemos skiriasi dėl istorinių aplinkybių.

„Lietuvoje mes turime daug gana didelių regioninių centrų, kurie buvo užauginti sovietiniu periodu. Estijoje ir ypač Latvijoje labai stipriai dominuoja sostinės. Dėl to, pradedant tyrimą, buvo tikimasi, kad gyventojų persiskirstymas vyksta skirtingu intensyvumu, kryptimis ir pan. Bet iš tikrųjų pastaraisiais dešimtmečiais gyventojų persiskirstymo procesai Baltijos šalyse labai panašūs“, – pastebi R. Ubarevičienė.

Jos teigimu, didelė tikimybė, kad šie skirtumai ims ryškėti vėliau, kai Latvijoje ir Estijoje tiesiog nebebus gyventojų, kurie galėtų migruoti iš kaimiškų vietovių į sostinių regionus.

„Lietuvoje vidaus migracija į Vilnių tebesitęs ir vyks kitų miestų, kurių augimas buvo skatinamas sovietiniu periodu, sąskaita. Lietuvoje sovietiniu laikotarpiu buvo siekiama tolygiai paskirstyti gyventojus. Dabar tai duoda neigiamą rezultatą – šie regioniniai skirtumai labai smarkiai auga“, – sako R. Ubarevičienė.

Kalbėdama apie ne didžiųjų miestų regionų gaivinimą, ji atskiria kaimą ir miestus. Mokslininkės teigimu, didesniuose ir mažesniuose miestuose, regionų centruose, daug geriau galima užtikrinti gerą gyvenimo kokybę. Be to, ten jau yra bent dalis reikiamos infrastruktūros.

„Kaimo galbūt net neverta gaivinti. Nereikėtų turėti tokios kaimo vizijos, koks jis buvo prieš 30 metų. Dabar turime visai kitokią ekonomiką, kuriai tokio kaimo, tiek gyventojų kaime nereikia. Kitas klausimas – miestai. [...] Pritraukti gyventojus į regioninius centrus jau būtų racionaliau. Ten gyvenimo kokybė gali būti lengviau užtikrinama, panaudojant esamą infrastruktūrą ir paslaugas“, – atkreipia dėmesį R. Ubarevičienė.

Ji priduria – vis dėlto bet kokiu atveju Lietuvoje gyventojų pritraukimas į vieną vietą reiškia, kad jie išvyksta iš kitos, todėl galiausiai situacija ne itin pasikeičia: „Galiausiai tarsi nieko nelaimime, bet tik patiriame išlaidas perskirstydami resursus.“

Problemos sprendimui siūlo du būdus

Nors tai natūralūs procesai, kuriuos sunku sustabdyti, dėl jų didėja socialinė atskirtis, sunkiau užtikrinti paslaugų kokybę, todėl šiuos iššūkius reikia spręsti. Pasak socialinių tyrimų centro tyrėjos, sunku pateikti vieną teisingą sprendimo būdą. Ji mato du kelius.

„Vienas – prisitaikyti prie esamų pokyčių, o kitas – bandyti apgręžti vykstančias tendencijas. Manyčiau, kad tiek Lietuvai, tiek Baltijos šalims, turinčioms labai ribotus demografinius ir ekonominius resursus, prisitaikymo kelias būtų racionalesnis. Nereikėtų turėti vilčių ar vizijų, kad galima apgręžti vykstančius procesus, stabdyti regioninių skirtumų ar emigracijos augimą. Bet kokios dirbtinės priemonės (pavieniai paskatinimai investuoti ar kažkur apsigyventi) neturės ilgalaikės naudos, o valstybė turės išlaidų“, – sako R. Ubarevičienė.

Ji pastebi, kad efektyvių priemonių parinkimui trūksta patikimų duomenų apie gyventojus ir jų pasiskirstymą: „Tuomet, žinoma, tie duomenys turėtų būti panaudojami tyrimams, o tyrimų rezultatai – politikos formavimui. Bet šiandien mūsų tyrimus, mano srities tyrimus, ir konkrečių rekomendacijų pateikimą dažnai riboja būtent duomenų trūkumas ir jų patikimumas.“

Tai jau antroji R. Ubarevičienės disertacija. Pirmąją ji apsigynė Delfto technologijos universitete. Jame nagrinėjo gyventojų skaičiaus kaitą ir segregacijos procesus Lietuvoje. Su Lietuva susijusius tyrimus ji ir tęsia toliau.

„Mano vadovas buvo toks entuziastingas olandas, kuriam patinka Baltijos šalys ir mūsų problemos, todėl turėjau palaikymą ir galiu daryti tyrimus apie Lietuvą [...], kur yra visiškai kitas kontekstas, ekstremalus gyventojų skaičiaus mažėjimas. Net pagal Jungtinių Tautų duomenis Lietuva laikoma viena iš sparčiausiai gyventojų netenkančių šalių pasaulyje. Tai toks gana unikalus kontekstas. Mokslininkams jis įdomus“, – LRT RADIJUI sako R. Ubarevičienė.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"