Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
GIMTASIS KRAŠTAS

Miestiečiai, į kaimus traukiantys ne poilsiauti

 
2018 08 10 16:41
Keliaujančios architektūros dirbtuvės atvyko į Balelių kaimą / 
Keliaujančios architektūros dirbtuvės atvyko į Balelių kaimą /  Organizatorių nuotrauka

Kiekvieną vasarą jaunų žmonių kompanijos iš Lietuvos didmiesčių kelioms dienoms patraukia į kaimus. Tačiau kaimuose jie neatostogauja, o kartu su bendruomenių vaikais kuria objektus viešosioms miestelių erdvėms.

Tai – Keliaujančios architektūros dirbtuvės. Apie projekto tikslą, sumanymą, vyksmą ir pačius provincijos vaikus LŽ papasakojo Keliaujančių architektūros dirbtuvių koordinatorė Karolina Želvė.

„Štai pavyzdžiui per kokį nors projektą gali būti suaugusiųjų vaikams įrengtos karstynės, laipynės, bet vaikai jose laiko neleidžia, nes ten jiems nejauku – galbūt kažkur šalia jiems nemalonūs žmonės geria arba rūko.“

– Kas yra keliaujančios architektūros dirbtuvės?

– Keliaujančios architektūros dirbtuvės yra jau penkerius metus besitęsiantis projektas, kurį sugalvojo viena architektų bendruomenė, norėjusi, kad apie erdves galvotų ir jas kurtų ne vien architektai, bet ir mažų miestelių vaikai bei jaunimas. Per vasarą projekto dalyviai aplanko septynis miestelius – toks skaičius jau nusistovėjo. Projekte savanoriauja ne tik architektai. Architektai visuomet sudaro dalį žmonių, tačiau keliauja ir menininkai, kūrybininkai, jaunimo darbuotojai ir idėjai prijaučiantys žmonės. Įprastai devynių žmonių komandos važiuoja į septynis mažus Lietuvos miestelius, kuriuose gyvena iki tūkstančio gyventojų ir per penkias dienas kuria kažkokį objektą miestelio viešojoje erdvėje.

Visas grožis yra tas, kad nei architektai, nei savanoriai, nei komandų menininkai nežino, kokį objektą statys – prieš važiuodami projektų niekas nekuria. Nuvykę į miestelį žmonės susipažįsta su vaikais, vaikai savanorių komandą vedasi į ekskursiją, aprodo jiems miestelį, leidžia jį pamatyti vaiko akimis. Vaikai papasakoja, kur jie leidžia laiką, kur jie lankosi, o kur nesilanko, kur jiems yra jauki erdvė, o kur nejauki. Mums, suaugusiems, dažnai atrodo, kad tai, kaip mes suvokiam vietą, yra teisinga, tačiau vaikai parodo, kad jie tas erdves interpretuoja visai kitaip.

Štai pavyzdžiui per kokį nors projektą gali būti suaugusiųjų vaikams įrengtos karstynės, laipynės, bet vaikai jose laiko neleidžia, nes ten jiems nejauku – galbūt kažkur šalia jiems nemalonūs žmonės geria arba rūko. Tokiu atveju vaikai nelabai nori ten eiti. Arba galbūt jos yra per toli nuo namų ir vaikai renkasi visai kitoje vietoje.

Tai štai, per pirmąsias dvi dienas vyksta susipažinimas su miesteliu, jo erdvėmis, vaikais, taip pat vyksta edukacija vaikams apie tai, kuo skiriasi privati erdvė nuo viešosios. Tuo metu ir kuriami projektai, ką tiems vaikams norime pastatyti. Jie piešia, maketuoja, naudoja visokius kitokius kūrybiškumo skatinimo būdus, kuria pasakas ir panašiai. Reikia, kad vaikai išlaisvintų savo vaizduotę ir kažkokiu būdu išreikštų tai, ko jiems trūksta, ko jie labiausiai norėtų, ir tik tada gimsta objektas, kurį statysime – iš to, ką pasakoja vaikai, ką jie kuria.

Kartais atsiranda kažkoks pasikartojantis motyvas. Šiemet Ukmergės rajone esančiame Balelių kaime vaikai labai daug kalbėjo apie laivus, vandenį ir panašiai, tad gimė projektas toks – saloje sudužusio vikingų laivo likučiai. Kituose miesteliuose būta įvairiausių kitokių idėjų – suoliukai visai miestelio bendruomenei, milžiniška kėdė prie mokyklos, įvairios daugiafunkcinės erdvės, tinkamos ir vaikams ir suaugusiems, sėdėjimo platformos, nameliai medyje...

Per daug metų projektų buvo tikrai įvairių. Kadangi kuria vaikai, natūralu, kad dažniausiai tai būna erdvės, kuriose jie patys galėtų žaisti, leisti laiką – karstynės, įvairūs daugiafunkciniai objektai. Tačiau yra buvę ir taip, kad vaikai sukuria, pavyzdžiui, milžinišką suolelį, kurį po to naudoja vyresni to miestelio gyventojai.

Pati pernai metais buvau Plungės rajone esančiame Milošaičių kaime. Ten vaikai norėjo, kad atsirastų kokia nors stoginė, nes lietui lyjant ten nėra kur pasislėpti. Sukūrėm tokį daugiafunkcinį objektą, kuris buvo ir stoginė, ir namelis medyje, į kurį užlipti reikia pro šoną. Bet vaikai po ta stogine nusprendė įrengti ilgą stalą, nes norėjo, kad šalia esančios lentpjūvės darbuotojai turėtų kur atsisėsti ir suvalgyti priešpiečius. Vaikai gali kurti ir suaugusiems.

– O kaip gimė mintis organizuoti keliaujančias architektūros dirbtuves?

– Kai projektas prasidėjo 2013 metais, pati jame dar nedalyvavau. Kiek žinau tai buvo draugėn susibūrusių architektų mintis, kad reikia architektūrą priartinti prie vaikų, nuveikti su jais ką nors prasmingo. Taip pat – leisti vaikams tapti erdvės savininkais, kad jie taip pat gali lemti ir kurti aplinką, kad jų miestelis nėra vien suaugusiųjų reikalas. Man regis taip ir gimė projektas, o po to augo. Dabar jau bus aplankyti bene 45 miesteliai.

– Dirbtuvių metu susipažįstate su vaikais iš provincijos. Kokie gi yra tie provincijos vaikai? Ar labai skiriasi nuo augančių mieste?

– Nemaža dalis iš dirbtuvių grįžusių savanorių komandų sako, kad tie vaikai nuo miesto vaikų skiriasi tokia džiugiąja, gerąja prasme, kad jie yra labai atviri ir betarpiškai bendrauja, nėra distancijos ar nejaukumo. Kadangi paprastai į miestelį važiuojame daugmaž penkioms dienoms, tampame tos bendruomenės dalimi, nes įsitraukia ir suaugusieji – dovanoja statomam objektui medžiagas, gamina savanoriams ir vaikams pietus. Pastebime, kad vaikai tą bendruomeniškumą labai smarkiai pajaučia, dėl to taip betarpiškai ir bendrauja su savanoriais.

Taip pat provincijos vaikai neturi tiek daug pramogų ar galimybių sutikti kitokius žmones – kitaip, nei miestuose, kuriuose galimybių pasiūla yra žymiai didesnė. Provincijos vaikai paprastai būna labiau išalkę tokių susitikimų, tokio įvykio. Keliaujančios architektūros dirbtuvės vaikams ir tampa tuo įvykiu, jie labai mielai dalyvauja, priima savanorius, o kai savanoriai turi išvažiuoti, vaikai liūdi, kad viskas jau baigėsi.

Mes patys su vaikais stengiamės bendrauti ne iš aukšto, ne vertikaliuoju būdu, bet horizontaliai, nestatydami savęs į aukštesnę poziciją, neva mes čia atvykom, sugalvosim ir jums pasakysim, ką padaryti. Vaikai jaučia, kad su jais bendraujama kaip su lygiais ir dažnai nustemba. Esame netgi girdėję iš vaikų, kad jie tikėjosi, jog mes atvykę būsim kaip mokytojai, kad viskas vyks kaip mokykloje, o čia bus tarsi kažkokia stovykla. Bet jie pamato, kad taip nėra, kad mes tiesiog bandom jų teirautis, kad mums svarbi jų nuomonė bei svajonės ir kad mes stengiamės jas įgyvendinti. Tada jie pajunta pasitikėjimą savimi, savo jėgomis.

Esam pastebėję, kad kuo toliau vaikai gyvena nuo didžiųjų miestų, tuo labiau jaučiasi tokio bendravimo poreikis, kad jiems norisi įdomesnio užsiėmimo ir kad jiems to labai trūksta.

– Kuo ypatingos pačios miestelių ar kaimelių bendruomenės?

– Jų visų bendrai apibūdinti negalėčiau, kiekvienas atvejis skiriasi. Net tame pačiame rajone, toje pačioje seniūnijoje esantys du miesteliai arba kaimeliai gali labai smarkiai skirtis, tačiau tai priklauso nuo to, kas juose gyvena. Mes sutinkam labai stiprias bendruomenes, jaučiam, kad visi įsitraukia, visi padeda, visi noriai bendrauja su mumis ir prisideda viskuo, kuo gali.

Tačiau yra ir bendruomenių, kurios tikrai nėra aktyvios ar tvirtos. Paprastai tokiose gyvenvietėse atsiranda vienas aktyvesnis narys, kuris ir pasikviečia keliaujančias dirbtuves, tačiau didesnio palaikymo iš kitų miestelio gyventojų nėra. Kiekvienas atvejis yra unikalus. Tik tiek, kad kiekviename miestelyje atsiranda bent vienas aktyvus asmuo, užpildantis anketą – ar mokyklos direktorius, ar bibliotekos darbuotojas, ar seniūnas, ar bendruomenės pirmininkas. Pavasarį vykdome miestelių atranką ir vasarą keliaujame, o tai, kokia bendruomenė, išvystame tik atvykę. Viskas priklauso nuo nuo ten gyvenančių žmonių. Kai kur bendruomenės būna labai stiprios, organizuojančios daug renginių, projektų, o kai kur labai pasyvios ir nedalyvaujančios bendroje veikloje.

– Su kokiais didžiausiais netikėtumais susiduria dirbtuvių dalyviai?

– Visos keliaujančios architektūros dirbtuvės yra vienas didelis netikėtumas. Šiemet projekte dalyvauja apie 60 savanorių ir ne visi turi darbo su vaikais patirties. Paprastai būna vos vienas ar keli, kurie jos turi. Atsidūrus su nepažįstamais vaikais svetimame miestelyje – paprastai vaikų būna nuo 20 iki 40, taigi daug – iškyla įvairūs klausimai – kaip suvaldyti vaikus, kaip rasti laiko ir užmegzti santykį su kiekvienu iš jų, kaip juos prakalbinti, kaip atverti jų kūrybiškumą. Tai irgi labai svarbu.

Kai kada pastebim, kad vaikai ar iš aplinkos, ar švietimo sistemos išmoko labai nepasitikėti savo kūrybiškumu ir galvoti labai šabloniškai, kartoti tik tai, ką jie mato aplinkui. Kuomet vaikai patys bijo kažką sukurti. Kartais atvirkščiai – kūryba liejasi laisvai ir dalinamasi labai originaliomis idėjomis. Tačiau tikrai būna, kad vaikai bijo kažką pasakyti neteisingai ar suklysti, bet pagaliau supranta, jog čia nėra pažymių, vertinimų ir panašiai.

Taip pat netikėtas visad būna paties objekto kūrimas. Jau važiuodami suprantam, kad turim penkias dienas nuo susipažinimo iki idėjos generavimo, iki pastatymo. Tai yra tikrai trumpas laiko tarpas, kuris komandai būna labai intensyvus. Pati nežinomybė, ką statysime, tampa iššūkiu, nes atvykęs pradedi užsiimti kažkuo, pats gerai nežinodamas kuo, ir po penkių dienų matai rezultatą. Daug savanorių grįžę kalbasi apie tai, kaip netikėtai jiems gimė visas objektas ir kad pirmos pora dienų nežinios buvo labai sunkios. Dar nežinai, ką statysi, ir niekas neaiškėja, o vaikų idėjos yra labai skirtingos.

Tačiau didžioji dalis netikėtumų dažniausiai būna malonūs. Daug savanorių išvykę iš Vilniaus pamato kitokią Lietuvą. Mes važiuojam į atokesnius kaimelius, mažus miestelius. Žmonės pamato kitą vaizdą – ne sostinė, ne didmiesčiai, kokios glaudžios juose bendruomenės, kaip žmonės vieni kitus pažįsta, kaip geranoriškai dalijasi viskuo, kaip vaikai betarpiškai bendrauja. Tikrai atsiveria visai kitokia ta Lietuva.

Nemažai architektų taip pat sako, kad išvažiavę pirmą kartą įgavo realios statybinės patirties. Jiems tai irgi būna netikėta ir malonu.

– Ar ateityje planuojate plėsti projekto apimtis?

– Mes šiemet labai džiaugiamės tuo, kad projektas pasiekė tokią tarsi savo brandą. Kasmet pavasario pabaigoje – vasaros pradžioje skelbiame savanorių atranką. Ir šiais metais mes turėjom tiek daug anketų, kad net darėm savanorių atranką, ko anksčiau daryti neteko, nes tokio kiekio žmonių paprasčiausiai nesusirinkdavo.

Dėl projektų ateityje – viskas iš tikrųjų priklauso nuo žmogiškųjų išteklių, visas projektas yra organizuojamas savanoriškais pagrindais, veikia savanoriškais pagrindais, tad yra visos galimybės ir plisti, ir augti, bet tai priklauso nuo įsitraukiančių žmonių. Nes projektas ir yra savanoriai. Kiek jis plėsis pasakyti negaliu, viskas priklausys tik nuo žmonių.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"