Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
GIMTASIS KRAŠTAS

Marija Drėmaitė: Kaunas atrado tapatybės šaltinį

 
2018 03 09 15:00
Architektūros istorikės Marijos Drėmaitės sudaryta knyga „Optimizmo architektūra“ pasakoja apie tarpukario Kauną. /
Architektūros istorikės Marijos Drėmaitės sudaryta knyga „Optimizmo architektūra“ pasakoja apie tarpukario Kauną. / Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Architektūros istorikės Marijos Drėmaitės sudaryta knyga „Optimizmo architektūra“ pasakoja apie tarpukario Kauną. Tačiau ne stiliai ir ne pastatai yra svarbiausi knygos herojai. „Įdomiausi mums buvo patys žmonės, to miesto gyventojai ir įvairūs paraštiniai reiškiniai“, – „Lietuvos žinioms“ teigė istorikė.

Būtent dėl žmonių optimizmo ir tikėjimo, kad kuria savo valstybę, provincialus miestas per dvidešimt metų virto elegantiška europietiška sostine. Aštuonių autorių kolektyvo rašytą knygą „Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas, 1918–1940“ (leidykla „Lapas“) lydi to paties pavadinimo kilnojamoji paroda. Šiuo metu ji vieši Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) Vilniuje.

Jei Kaunas ir netaptų pasaulio paveldo vieta, tas optimistinis sąjūdis, kurį įkvėpė paraiška UNESCO, jau davė nepaprastą postūmį.

„Tik truputį pavirškintas“

– Ko gero, knygos „Progreso meteoras“ autorei sugrįžti į Kauną buvo visai lengva?

– Sakyčiau, ne visai. (Nusišypso.) Kauno architektūra mane sužavėjo dar paauglystėje, kai vasarodavau pas giminaičius. Vaikščiota Laisvės alėja, Vytauto parke, Žaliakalnyje. Tos vilos, proporcijų grožis...

Tačiau studijuodama Vytauto Didžiojo universitete sulaukiau pasiūlymo nagrinėti pramonės architektūrą, tad nuo jos pradėjau tyrinėti tarpukarį.

O dabartinis sugrįžimas gana logiškas. Į Kauną galima pažvelgti kur kas plačiau.

– Grįžti į modernizmą galima tik Kaune, tiesa?

– Na, taip... Tačiau štai kolega Vaidas Petrulis žvalgosi ir po miestelius. Jų modernizmas – kita primiršta tema. Nes ir pats Kaunas nėra iki galo ištyrinėtas, tik truputį „pavirškintas“. Pastaruoju metu jį tyrinėjančiųjų tikrai yra nemažai. Žmonės drąsiai imasi naujų temų.

Šioje knygoje stengėmės neapsiriboti pastatų aprašymais, o perteikti įvairius jausmus, potyrius – ką turėjo išgyventi naujos sostinės statytojai.

Įdomiausi patys žmonės

– Kauno modernistinę architektūrą siekiama įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Jūsų leidinys turbūt yra lyg tokio siekio mokslinis pagrindimas, o instaliacija NDG tik apibendrina jūsų tyrinėjimus?

– Taip turėtų būti. Tačiau, kaip dažnai atsitinka, dirbome lygiagrečiai: tyrėme ir kartu komponavome parodą. Ilgą laiką Kauno modernizmas buvo siejamas su estetika, fasadų architektūra, stiliais.

Tačiau V. Petrulis teigia, kad siekis kurti modernią sostinę labiau sutapo su patogaus modernaus miesto kūrimu – susisiekimas, vandentiekis, kanalizacija, elektrifikacija, patogūs, šviesūs, higieniški pastatai.

Stiliaus grynumas dabar jau mažiau įdomu – įdomiausi patys žmonės, to miesto gyventojai ir įvairūs paraštiniai reiškiniai.

– Politinės įtakos taip pat?

– Nepaprastai. Tarkime, kaip veikia autoritariniai režimai, reikia reprezentacinių pastatų su kolonomis ar ne.

Kaunas atrado tapatybę

– Tad šis leidinys, išverstas į užsienio kalbas, dar netampa ta tyrimo medžiaga, kuri bus teikiama UNESCO?

– Oi, ne. Paroda ir knyga skiriamos Kauno modernizmo paveldui viešinti platesniems sluoksniams. Kad būtų suvokta, jog tai dar viena sostinė Europos modernizmo žemėlapyje.

O paraiška UNESCO yra labai formalizuotas dokumentas, kuriame turi būti glaustai išdėstyti tam tikri punktai. Kauno merija jį jau pradėjo rengti.

– Kokia nauda iš to sąrašo?

– Daugiausia nemateriali. Kalbame apie kultūrinio turizmo skatinimą. Daugelis užsienio turistų apskritai lankosi tik pasaulio paveldo vietovėse. Sąrašas jiems lyg tam tikras kokybės garantas. Nors tų vietų dabar jau yra per tūkstantį.

Antra, taip mobilizuojama vietinė bendruomenė spręsti problemų. Trečias dalykas – UNESCO sąrašas skatina ieškoti inovatyvių modernistinio paveldo išsaugojimo sprendimų. Tai puoselėja ir „Kaunas 2022“, mūsų parodos partneris.

Pagrindinė problema – nuogąstavimas, kad bus stabdoma plėtra, naujos statybos. Nors tai sklandžiai suderinama, galima naudotis tausojant, statyti greta ir nesužaloti istorinių pastatų.

Manau, jei Kaunas ir netaptų pasaulio paveldo vieta, visas šis optimistinis judėjimas, kurį įkvėpė paraiška UNESCO, jau davė nepaprastą postūmį. Svarbiausia, kad Kaunas atrado tapatybės šaltinį. Kauniečiai patys sukūrė pozityvią vertę, belieka ją išsaugoti.

Komfortiškas viduriukas

– Gana lengva įvardyti Kauno modernizmo apraiškas, o nusakyti jo savitumą – gerokai kebliau. Prašyčiau pamėginti.

– Kauno stilius yra viduriukas tarp vokiško bauhauzo modernizmo ir amerikietiško art deco, tik kiek turtingesnio. Nėra radikalus, labiau akcentuoja komfortą.

Statant Kauną buvo galvojama ne apie naują visuomenę, o kuriama nauja tauta. Todėl tiek daug tautinę tapatybę atskleidžiančių statinių. Tuo metu bauhauzas, porevoliucinės Rusijos konstruktyvistai ar italų futuristai kūrė internacionalines visuomenes.

Negalėčiau pasakyti, kad Kauno architektūra Europoje buvo itin išskirtinė. Tačiau 6 tūkst. pastatų samplaika kuria labai savitą miesto atmosferą. Reikia nepamiršti ir to, kad 7-ojo dešimtmečio modernizmas buvo gerokai įkvėptas prieškario. Tam tikrų tradicijų tąsos sovietiniu laikotarpiu svarbą pabrėžia ir užsienio ekspertai.

Neįgyvendintas projektas - Valstybės rūmų vestibiulio interjeras (Karlas Kurtas Perlsee, 1940). / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotrauka
Neįgyvendintas projektas - Valstybės rūmų vestibiulio interjeras (Karlas Kurtas Perlsee, 1940). / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotrauka

Išore – pasaulietinis, vidumi – tautinis

– O kaip atsiskleidžia architektūros tautiškumas? Gal labiau interjerais, apdailos medžiagomis?

– Toms 8–9 valstybėms, atgavusioms laisvę po Didžiojo karo, buvo svarbu sukurti tautinį stilių. Trečiuoju dešimtmečiu kai kurių pastatų išorė buvo dekoruojama etninio meno detalėmis. Tačiau toks mėginimas greitai pasmerktas kaip primityvus.

Simboliniai miesto pastatai – Vytauto Didžiojo muziejus, Prisikėlimo bažnyčia, Karininkų ramovė, Prekybos, pramonės ir amatų rūmai, Centrinis paštas – iš išorės atrodė labai modernūs, o jų interjerai buvo kuriami tautiniu stiliumi. Naudotas ąžuolas, drobė, marginiai, audiniai, vietinių meistrų kurti baldai. Patalpos dekoruotos liaudiškais ornamentais, istoriniais simboliais.

– Ar valstybės prezidentas, Tautininkų partija kišosi į architektūrinius sostinės sprendinius?

– Šiuo atveju nelabai. Autoritarinių režimų lyderiai paprastai labai kišosi, net perstatinėjo sostines. Antanas Smetona apsiribojo tik kalbomis, yra išsakęs nuogąstavimą, ar internacionalinis modernizmas nenutautins Lietuvos.

– Ar ne per daug tą prezidentą demonizuojame?

– Atkūrus nepriklausomybę Lietuvos tarpukaris atrodė kaip Aukso amžius, absoliučiai teisingas laikas. Tik dabar, kai istorikai pradeda jį permąstyti, patiriamas puolimas, esą jie juodina Lietuvą.

Tačiau sąmonę reikia keisti. Pagaliau permąstyti ir nacionalizmą. Nes jis baigėsi Antruoju pasauliniu karu ir holokaustu. Galime net Kaune matyti, kaip architektūros „cecho broliai“ galbūt projektuoja getą, į kurį siunčiami kiti „cecho broliai“. Juk daugiau kaip trečdalis architektų, inžinierių, projektuotojų buvo žydai.

Turime suvokti, kur vedė tas radikalus nacionalizmas. Jei kalbame apie higieną, kaip esminį modernizmo žodį, tai jis virto visuomenės higiena – valymu ir eugenika. Tad tą tarpsnį reikia mokytis suprasti per istorinę distanciją.

Simbolis liko simboliu

– Įdomu sužinoti apie šeštąjį simbolinį miesto statinį – Valstybės rūmus Parodos kalne. Simbolis taip ir liko simboliu. Tarptautiniame konkurse dalyvavo net 51 projektas. 1940 metų birželį buvo surengta projektų paroda. Deja, prasidėjus sovietų okupacijai, dalis projektų per tą suirutę pražuvo arba buvo sunaikinti. Ar labai būtų sunku juos visus surasti ir vėl surinkti?

– Lietuvos centriniame valstybės archyve yra visa konkurso dokumentacija, tačiau nėra brėžinių. Džiaugiamės, kad pavyko iš Vroclavo archyvo gauti lenkų projektų fotografijas, taip pat iš Estijos ir Latvijos, nes tie architektai nufotografavo savo projektus prieš siųsdami į Lietuvą.

Pateiktų projektų geografija labai plati, iš viso pasaulio. Bet laikotarpis buvo sudėtingas, kai kurie architektai emigravo, persikėlė, adresai varijuoja. Tai galėtų virsti atskiro tyrimo tema.

Miestietis per dešimtmetį

– O kas Kaune likę iš carinės architektūros pavyzdžių?

– Labai daug. Čia juk buvo carinės tvirtovės įgula. Aplink Laisvės alėją buvo daug administracinių pastatų, o ir joje pačioje vyravo cariniai „dviaukštukai“.

Laisvės alėją buvo planuojama perstatyti, modernizuoti, „pakelti“. Deja, ji liko įdomus pavyzdys, kur glaudžiasi modernūs pastatai ir carinės imperijos liekanos: „Metropolis“, „Versalis“.

Daug ginčytasi dėl soboro, dabartinės Įgulos bažnyčios. Debatai ypač paaštrėjo 1931 metais paskelbus apie soboro remontą. Dalis visuomenės ragino nešvaistyti lėšų okupacinei liekanai tvarkyti. Viena ateities vizija siūlė bažnyčios vietoje pastatyti stiklinę nacionalinę biblioteką.

– Tad koks buvo tas tarpukario kaunietis?

– Per vieną dešimtmetį kaimiečiams teko virsti miestiečiais. Ne, nenuvertinkime, esą visa Lietuva buvo kilusi iš kaimo. Juk urbanistikos specialistai buvo suvažiavę iš modernių Europos universitetų. Jie ir kūrė naują tautos elitą.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"