Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
GIMTASIS KRAŠTAS

Kodėl nesusikalbame dėl Lukiškių ir Basanavičiaus?

 
Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

(Praėjusių metų, – red.) Lapkričio pradžioje paskelbus konsultacijas, koks bus Lukiškių aikštės memorialas, viešojoje erdvėje vėl atgijo diskusijos ir ginčai dėl laisvės kovotojų atminimo įamžinimo rekonstruotoje Lukiškių aikštėje, dėl paminklo Jonui Basanavičiui prie Filharmonijos. Projektų finansavimas, kainos, galiausiai patys projektai ir meninė, istorinė jų vertė – tai klausimai, į kuriuos vienareikšmiškai atsakyti nepavyksta, net suvienijus ir visuomenės, ir ekspertų pajėgas. Bet ar nesutariame tik dėl Lukiškių aikštės memorialo ir dėl paminklo aušrininkui, signatarui Basanavičiui?

Ar suprantame, apie ką kalbame?

Lukiškių aikštės rekonstrukcija lapkričio 2-ąją oficialiai baigta. Nepriklausomos Lietuvos istorijoje pirmąkart žengiame ne į sovietinę, bet į modernią miesto aikštę. Nuomonės ir vertinimai pilasi kaip iš gausybės rago. Liūdime dėl „išnaikintų“ senųjų žibintų, kėlusių sentimentus. Piktinamės, kad aikštės rekonstrukcija tradiciškai kainavo per daug. Didžiuojamės pirmuoju Baltijos šalyse interaktyviu fontanu, pradėsiančiu veikti pavasarį. Burnojame, kad naujojoje aikštėje per mažai žalumos. Įvairias reakcijas išprovokavo ir memorialo laisvės kovotojams projektai, ypač dėl dviprasmiškos jų atsiradimo priešistorės. Visuomeninė iniciatyva Lukiškių aikštei siūlė „Laisvės karį“, tačiau Kultūros ministerija kartu su Šiuolaikinio meno centru paskubomis suorganizavo kūrybines dirbtuves. Ir štai pateiktos penkios memorialo projektų vizualizacijos, iš kurių reikia išrinkti vieną.

Nesutariame dėl to, kas yra istorinė atmintis, kokios jos funkcijos ir kaip turėtume tą atmintį puoselėti.

Beveik déjà vu – metų pradžioje pristatytos paminklo Basanavičiui idėjos sukėlė panašią reakciją. Nepasitenkinimas maišosi su pagyromis, o sprendimas, kad ir koks jis būtų, kad ir kas jį priimtų, vis tiek sulauks daugiau kritikos negu palaikymo žodžių. Tačiau siūlomų projektų pokyčiai, palyginti su metų pradžia, iš tikrųjų pozityvūs – Vytis jau nebėra Vytis įprastu savo pavidalu, paminklas nebekeliamas ant pjedestalo. Kalvos, baseinėliai, ekrane fiksuojamos tylos minutės, šviečiantis aukuras, šarvuotas raitelis – alternatyvų, bent jau raiškos ir interpretacijų atžvilgiu, išties daugiau. Tačiau vos užmetus akį į viešojoje erdvėje vykstančias diskusijas, darosi aišku, kad vis dar negalime nuspręsti, kaip – tradiciškai, konservatyviai ar avangardiškai, šiuolaikiškai – norėtume atminti reikšmingus Lietuvos istorijos įvykius ir asmenybes. Naujoji raiška gąsdina, o senoji pykdo.

Jei atsiriboję nuo įgyvendintų ir siūlomų projektų kritikos, nepasitenkinimo pernelyg didelėmis išlaidomis ir pernelyg menku finansavimu, žengsime šiek tiek toliau, paaiškės du paprasti dalykai: abu ginčų objektai yra aikštėse, kitaip sakant, viešosiose erdvėse, be to, abu objektai byloja apie tautos, šalies praeitį, apie istorinius įvykius ar herojus. Taigi jie vienaip ar kitaip yra susiję su valstybės istorija ir tos istorijos įprasminimu, trumpai tariant, su istorine atmintimi. Būtent čia ir slypi visos nesutarimų priežastys.

Mūšis dėl sąvokų

Pakanka šiek tiek nutolti nuo tūžmingų kasdieninių ginčų ir atsigręžti į šiuolaikinį Lietuvos meno diskursą, žaidžiantį prasmėmis ir sąvokomis. Žvelgdami į jį kaip į tam tikrą visumą, nurodančią, bent jau sufleruojančią galvojimo ir kalbėjimo apie tai, kas vyksta meno ir kultūros lauke, kryptį, įsitikinsime, kad viešoji erdvė ilgą laiką buvo laikoma „įpaminklinta“ vieta, siekiant pagerbti, atminti tam tikrus įvykius ar žmones. Viešoji erdvė pagal tokį aiškinimą neatsiejama nuo skulptūros ar paminklo, kuris kažką primena, padeda kažko nepamiršti. Nors toks viešosios erdvės aiškinimas ilgą laiką dominavo, šiandien vis labiau įsigali alternatyvūs jos apibrėžimai.

Tai vieta, kurioje valdžia ir dominuojanti galia įtvirtina privilegijuotą savo naratyvą. Tai vieta, kur susikerta skirtingi įvairių visuomenės grupių poreikiai. Tai erdvė, kurioje sprendžiamos bendruomenės problemos. Tai protesto vieta. Tai atsvara galerijoms ir muziejams... Sąvokos neapibrėžtumą sustiprina viešosiose erdvėse dominuojančių skulptūrų raiškos kritika, siūlomos įvairios alternatyvos – konceptuali praktika, gatvės menas, socializacijos erdvių kūrimas, net visiška tuštuma. Mūšis dėl reikšmių tęsiasi, į jį įsitraukia ir viešųjų erdvių planuotojai – oficialūs valstybės ar savivaldos institucijų atstovai, nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo Tarybos nariai, urbanistai, architektai, intelektualai, mokesčių mokėtojai, visuomenė, kuriai, kaip rodo balsavimas dėl Lukiškių memorialo, suteikiamas vis svarbesnis vaidmuo.

Kaip suprasti ir apibrėžti, kas yra viešoji erdvė? Kaip tvarkyti miestų ir miestelių aikštes, skverus, gatves, kitas viešąsias erdves? Galiausiai, kas turėtų spręsti su šiomis erdvėmis susijusius reikalus? Tai klausimai, neatsiejami nuo viešosios erdvės sąvokos. Kartu tai klausimai, į kuriuos vienareikšmių atsakymų nėra ir tikriausiai negali būti.

Panaši situacija klostosi ir analizuojant įtvirtintus ar įsitvirtinusius požiūrius į istorinę atmintį. Kurį laiką buvo įprasta manyti, kad istorinė atmintis ir jos objektai privalo turėti materialiai apčiuopiamą pavidalą, tiksliau sakant, kad ji susijusi su matomais paveldo objektais – skulptūromis, paminklais, – skirtais atminti ir pagerbti tam tikriems asmenims, įvykiams, reikšmingoms datoms. Dabartinis kultūros ir meno diskursas istorinės atminties sąvoką aiškina plačiau ir įvairiau. Istorinės atminties objektai suprantami ne vien kaip statiški, bet ir kaip dinamiški, produktyvūs – padedantys atsikratyti trauminės patirties, ugdantys tautiškumą ir savitumą, skatinantys iš istorijos mokytis, ko kartoti nederėtų, įtvirtinantys istorinį teisingumą.

Kalbant apie istorinės atminties įprasminimą, įkūnijimą, einama dar toliau. Jos puoselėjimas, statant paminklus ir skulptūras, gana smarkiai kritikuojamas, siūlomos dinamiškos, interaktyvios istorinės atminties formos. Ji turėtų būti saugoma, didinant istorijos mokslo poveikį, praeities įvykius įtraukiant į esamojo laiko kontekstą, padarant juos reikšmingus ne tik praeičiai, bet ir dabarčiai.

Taigi situacija tokia, kad kalbėdami apie Lietuvos kultūrą įsiveliame į sąvokų mūšį – neaišku, kas yra istorinė atmintis, kaip ji turėtų būti puoselėjama, neaišku, kokias funkcijas turėtų atlikti viešosios erdvės. Ilgą laiką dominavusiomis reikšmėmis abejojama, jos traktuojamos įvairiai, net visiškai skirtingai. Vis tvirčiau įsigali nuostata, kad viešosioms erdvėms nebūtini statiški paminklai, kritikuojami dėl to, kad taip diegiama neva vienintelė priimtina forma, kaip derėtų puoselėti istorinę atmintį.

Kur kyšo politikos ausys?

Iš pirmo žvilgsnio viskas gana komplikuota – nesutariame dėl konkrečių dalykų, kuriuos skirtingai apibrėžiame ir suprantame. Meno ir kultūros diskurse anksčiau dominavusi istorinės atminties ir viešosios erdvės samprata praranda pozicijas, vyrauja nuomonių ir požiūrių įvairovė, sveikintina tuo atžvilgiu, kad ieškoma šiandienos visuomenei patrauklesnių ir aktualesnių istorinės atminties ir viešosios erdvės įprasminimo būdų.

Vis dėlto tai, kaip karštai diskutuojama ir kaip aršiai nesutariama, rodo, kad kovojama ne tik dėl sąvokų. Į areną iškyla dar ir politika: būtent nuomonių ir atsakymų į tuos pačius klausimus pliuralizmas, kaip teigia populiari belgų politikos teoretikė Chantal Mouffe, tam tikrus klausimus paverčia politiškais. O politiškumas tokiame kontekste verčia abejoti nusistovėjusia socialine ir politine tvarka, „išbalansuoja“ dominuojančias sampratas ir požiūrius. Tad ginčai dėl Jono Basanavičiaus paminklo ar dėl Lukiškių aikštės memorialo yra ne tik diskusija, abejojant tuo, kuo ilgą laiką neabejota, kyla grėsmė ir dominuojančiai politinei, socialinei, simbolinei tvarkai.

Nerimauti (ne)verta?

Tokia situacija, remiantis jau minėta Chantal Mouffe, visiškai normali. Mat ir dominuojančios, ir alternatyvios pozicijos, nuomonės, reikšmės formuojasi ir yra formuojamos viešojoje erdvėje – būtent ten, kur kyla diskusijos dėl Basanavičiaus skulptūros, dėl Lukiškių aikštės memorialo. Nuomonių, požiūrių, pozicijų antagonizmas, pabrėžia Mouffe, tam tikriems klausimams ir atsakymų į juos paieškoms suteikiantis politinį atspalvį, yra visiškai normalus, net sveikintinas liberalios visuomenės reiškinys, nes atsiranda galimybė suabejoti esama politine, socialine, simboline tvarka, rinktis tarp skirtingų alternatyvų, užuot aklai paklusus dominuojančiai nuomonei.

Taigi ką daryti, kad visos valstybės mastu kolektyviai nesipyktume dėl Lukiškių monumento ir paminklo Basanavičiui? Visų pirma, svarbu suprasti, kad nesutariame ir nesusikalbame visai ne dėl Lukiškių aikštės ar paminklo Basanavičiui. Nesutariame dėl to, kas yra istorinė atmintis, kokios jos funkcijos ir kaip turėtume tą atmintį puoselėti. Lygiai taip pat nesutariame, kokias funkcijas turėtų atlikti viešoji erdvė, todėl nežinome ir ką su ta erdve daryti, kuo ją užpildyti.

O sutarti šiais klausimais, panašu, negalėsime, juk egzistuoja daugybė istorinės atminties ir viešosios erdvės sampratų, skiriasi ir joms priskiriamos funkcijos. Bet nė viena iš jų nėra nei blogesnė, nei geresnė. Tokia situacija greičiau moko turėti ne tik savą, bet įsiklausyti ir į svetimą nuomonę, kitokią sampratą. Kitaip sakant, jei istorinė atmintis nebus „įtvirtinta“, pastatant tradicinės raiškos skulptūrą, o viešoji erdvė nebus vien erdvė, kurią kertame, kartais pakeldami akis į istorijos veikėją, pastatytą ant pjedestalo, nesumenks nei istorija, nei aikštė.

Ir šiaip gana aktyvi paminklų statymo obsesija dar labiau suaktyvėjo, artėjant Lietuvos valstybės šimtmečiui. Todėl, jei nespėjame šia iškilminga proga pastatyti dar šimto paminklų, o memorialų projektai nuvilia, neatitinka sąvokos, kuria apibrėžiame viešąją erdvę ar istorinę atmintį, tuo piktintis tikrai galime. Bet lygiai taip pat galime istorinę atmintį puoselėti mintyse, pagerbdami Lietuvai reikšmingus įvykius ir asmenis, patys kurdami sau reikšmingą šalies istorijos naratyvą.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"