Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
GIMTASIS KRAŠTAS

Kernavė – penkių piliakalnių apsuptyje

 
2018 09 03 13:16
Kernavės vardas pirmą kartą paminėtas Eiliuotoje ir Hermano Vartbergės Livonijos kronikose.Evelinos Joteikaitės nuotraukos
Kernavės vardas pirmą kartą paminėtas Eiliuotoje ir Hermano Vartbergės Livonijos kronikose.Evelinos Joteikaitės nuotraukos

Piliakalniais garsus miestelis Kernavė – „Unesco“ saugoma teritorija. Turistų aplenkiama unikali vietovė žavi išskirtiniu gamtovaizdžiu. Ramiame miestelyje veikia biblioteka, pradinė mokykla, yra girininkija, kapinės. Kasmet vyksta Rasos šventė, rengiamos gyvųjų amatų ir gyvosios archeologijos dienos. Tačiau vasaros šiokiadienį – istorinis miestelis alsuoja užmarštimi ir apleistimi.

Regis, čia neloja net šunys. Tokios tylos seniai nesu „girdėjusi“. Iš ūžiančios sostinės patenki tarsi į evakuotąjį Černobylį. Bet vietoj radiacijos į krūtinę plūsteli gydantis tyras oras tarsi pienas.

Kernavės vardas pirmą kartą paminėtas Eiliuotoje ir Hermano Vartbergės Livonijos kronikose, kuriose aprašytas 1279-ųjų kalavijuočių žygis į lietuvių žemę iki pat didžiojo kunigaikščio Traidenio valdų, – t. y. Kernavės.

Piliakalniai – archeologijos paminklai

Kernavėje yra vienintelis Baltijos regione penkių piliakalnių kompleksas. Būtent šioje vaizdingoje vietovėje atsiveria įspūdingas vaizdas į Neries vingius, upės salą ir pakrantes. Dauguma Lietuvos piliakalnių – natūraliai susiformavusios kalvos bei krantų iškyšuliai su kadaise įrengtais gynybinės paskirties įtvirtinimais. Senovės baltai šiuos reljefo darinius pritaikė gyvenimui bei gynybai I tūkstm. Pr. Kr., naudojo iki XV a. Lietuvoje yra žinoma ir saugoma apie 860 piliakalnių.

Kernavėje vienas šalia kito išsidėstę piliakalniai XIII-XIV a. sudarė vientisą gynybinį kompleksą, kiekvienas jų turėjo savo funkcinę paskirtį. Miesto šerdis – Aukuro kalno piliakalnis, kuriame stovėjo medinė pilis su galingais įtvirtinimais.

Ant Pilies kalno piliakalnio gyveno pirkliai, darbavosi amatininkai. Pastarasis kartu su Mindaugo sosto ir Lizdeikos kalno piliakalniais atliko ir gynybinę funkciją – iš šiaurės ir vakarų ji supo gilus griovys bei pylimas. Penktasis piliakalnis, vadinamas Kirveikiškio vardu, yra atokiau nuo kitų, jo paskirtis iki šiol nėra visiškai aiški.

Mieste dominuojantį piliakalnių gynybinį kompleksą iš visų pusių supo apgyvendintos teritorijos su mediniais pastatais, tvoromis suformuotais kiemais ir gatvėmis. Viduramžių Kernavė – amatininkų ir pirklių miestas, kuris plytėjo Pajautos slėnyje ir viršutinėje terasoje. Kartu su įtvirtintais piliakalniais jis užėmė apie 40 ha ploto teritoriją. XIII-XIV a., miesto klestėjimo laikais, čia galėjo gyventi apie 2000 miestelėnų.

Galbūt todėl Kernavė tuo metu buvo viena svarbiausių Lietuvos politinių, administracinių, ekonominių centrų. Miesto dydžiu ir svarba Kernavei anuomet galėjo prilygti tik Vilnius. To meto Kernavė minima kaip pirmoji Lietuvos sostinė. Legendomis apipintas Pajautos slėnis ir jo pakraštyje stūksantys penki piliakalniai saugo paskutinės Europos pagoniškos valstybės sostinės liekanas.

XIV a. Vilniui tapus valstybes sostine, Kernavė pamažu prarado ankstesnę svarbą.

Kernavei lemtingas buvo 1390-ųjų kryžiuočių antpuolis – sudegintas miestas ir piliakalnių gynybiniai įtvirtinimai jau niekada nebuvo atstatyti. Gyvenimas Pajautos slėnyje, tęsęsis ištisus tūkstantmečius – nutrūko.

1989-aisiais įsteigtas Valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas. Nuo 2004-ųjų Kernavės archeologinė vietovė – UNESCO Pasaulio paveldo objektas. Vietovės išskirtinė pasaulinė vertė – jo apgyvendinimo tęstinumas nuo vėlyvojo paleolito (IX tūkstantmetis pr. Kr.) iki šių dienų.

Istorinės Kernavės kapinės

Kernavės apylinkėse yra nemažai laidojimo paminklų. Laidojimo vietų randama ir Kernavės piliakalnių zonoje. Aukuro kalnas, istoriko Edmundo Jankūno tikinimu, yra ne kas kita, o kunigaikščio Kerniaus kapas.

Šiuo metu veikiančių Kernavės kapinių istoriją anot tyrinėtojo, reikėtų pradėti skaičiuoti nuo XIX a. pradžios. Jos buvo įkurtos vakarinėje miestelio dalyje. Kapinių teritorija aptverta neaukšta akmenine tvora. Įėjimą rėmina mūriniai vartai iš miestelio pusės. Kapinės tankiai apaugusios senais medžiais: klevais, beržais, drebulėmis.

Kapinių istorija, pasak E. Jankūno, tai amžiaus, krašto ir miestelio istorijos dalis. Antkapių įrašai – palaidotų žmonių biografijų, kalbos šaltinis. Meniški antkapiai įdomūs ir dailės istorijos požiūriu. „Prabėgs metai, dešimtmečiai, šimtmečiai, išdils iš atminties praeities įvykiai, tų įvykių dalyviai, išnyks iš kapinių neprižiūrimi antkapiai arba juos sudildins laikas. Bet parašyta istorija bus dar vienas šaltinis gimtinės istorijai tyrinėti“, – įsitikinęs Kernavėje gimęs ir gyvenantis istorikas.

Tarpukario Lietuvos laikotarpiui priklauso 39 antkapiai. Išsiskiria paminklas „Žuvusiems dėl Tėvynės“, – įspūdingai atrodo kryžiaus pavidalo obeliskas su priekyje iškaltu lietuvio kario bareljefu. Pasak vietinių gyventojų, tai septynių lietuvių karių kapas, kritusių kovose su lenkais 1920 metais. Kitų nuomone, paminklas tik pagarbos ženklas žuvusiems dėl tėvynės, – čia palaidotų karių nėra. Trečia versija, jog šis paminklas pastatytas Vlado Purvanecko, tarnavusio Lietuvos kariuomenėje, garbei.

Kernavėje yra vienintelis Baltijos regione penkių piliakalnių kompleksas.
Kernavėje yra vienintelis Baltijos regione penkių piliakalnių kompleksas.

Daugelis šio laikotarpio antkapių, kaip pastebėjo istorikas, pastatyta jau po karo, nes prie vienos mirimo datos, tame pačiame paminkle, užrašyta kita, jau pokarinė mirusio data. Vienam iš gražiausių paminklų – tai knygnešiui Karoliui Baužiui, mirusiam 1935 metais. Velioniui atminti – marmurinis ąžuolas, besibaigiantis kryžiumi, su atverstu lapo ritiniu.

Muziejus po atviru dangumi

Kernavės archeologinės vietovės muziejaus ekspozicija po atviru dangumi leidžia susipažinti su Kernavės priešistore ir viduramžiais. Į piliakalniais garsų miestelį iš Vilniaus atvykti netrunki: Kernavė nuo Vilniaus nutolusi tik 35 km.

Piliakalnių papėdėje, Pajautos slėnyje atkurtas XIII – XIV a. Kernavės miesto fragmentas. Čia gyvenusių miestelėnų kiemų mokslinė rekonstrukcija atisrado dar 2016-ųjų vasarą. Tiesa, dabar jau kiek apleista, ir deja, be lietuvaičių puoselėtų gėlių darželių (vaizduotė nenori susitaikyti su matomu vaizdu, – nejaugi lietuvių šeimininkės augino piktžoles?). Ieškant pateisinimų tokį miestelio pateikimą galima būtų pavadinti grynai dalykišku – daugiausia dėmesio skirta namelių vidaus inscenizacijai.

Legendomis apipintas Pajautos slėnis ir jo pakraštyje stūksantys penki piliakalniai saugo paskutinės Europos pagoniškos valstybės sostinės liekanas.

Miestelyje-muziejuje po atviru dangumi, vadinamajame Skansene (Skansenas – buities muziejaus Stokholme, Švedijoje) eksponuojami kultūros paveldo eksponatai. Apžiūrint atkurtas trobas matyti, kad senoji kasdienybė buvusi jauki, čia sukęsis visas šeimos gyvenimas. Dalį patalpos tradiciškai užimdavo duonkepė krosnis. Ji daugiafunkcinė – joje gamino valgį, kepė duoną, ja apšildė patalpą. Pagrindinė namo ypatybė, kad jis neturėjo kamino: dūmams išeiti buvo padaryta speciali anga lubose, be to, dūmai išeidavo pro duris ar pravirus langelius.

Piliakalnių papėdėje, Pajautos slėnyje atkurtas XIII – XIV a. Kernavės miesto fragmentas.
Piliakalnių papėdėje, Pajautos slėnyje atkurtas XIII – XIV a. Kernavės miesto fragmentas.

Ant vieno piliakalnių – Pilies kalno atkurtas viduramžių miesto fragmentas – trijų amatininkų sodybų kompleksas.Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direktorius Saulius Vadišis viename savo interviu yra sakęs, kad vieta parinkta neutrali, į iš anksto numatytą vietą atkeltos slėnyje buvusios sodybos. S. Vadišio teigimu, šio miesto matoma tik tiek, kiek jo yra archeologų atkasta ir ištirta – visi namai, pastatai, sodybų konfigūracijos yra tokios, kokios buvo XIV a. Amatininkų sodybose į savo vietas sugrįžo autentiški Kernavės archeologinės vietovės radiniai, viduramžiais tarnavę buičiai.

Archeologinių tyrimų metu drėgname kultūriniame sluoksnyje rasta gerai išlikusių medinių pastatų ir tvorų liekanų, gausybė organinės kilmės dirbinių iš medžio tošies, odos, rago, – tai suteikė nemažai informacijos apie to meto miestelėnų gyvenamą aplinką, buitį ir amatus. Tyrimų duomenys leido nustatyti, kad šiuose kiemuose viduramžiais gyveno ir paveldimu amatu vertėsi net kelios juvelyrų, kalvių ir rago apdirbėjų kartos.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"