Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
GIMTASIS KRAŠTAS

Gedimino kalnas atskleidė senas klaidas

 
2018 01 16 9:48
Nuošliauža tvirtinama gabionais /
Nuošliauža tvirtinama gabionais / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Gedimino kalną tvarkantys ir visas jo problemas iš labai arti stebintys Lietuvos nacionalinio muziejaus darbuotojai perspėja: jei ir toliau į šios vietovės gamtinį, hidrogeologinį savitumą nežvelgsime kompleksiškai, Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato teritorijoje galime sulaukti dar didesnių nelaimių.

„Pirmiausia, labai keista, kad dalis visuomenės dėl nuošliaužų kaltina tik iškirstus medžius. Ir toks paleistas mitas sėkmingai sklando. Teisybę pasakius, pirmas medžius ant šio kalno iškirto kunigaikštis Gediminas, kai nusprendė čia statyti pilį“, – sakė muziejaus dailės istorikė dr. Birutė Rūta Vitkauskienė. Gynybinę paskirtį turintys piliakalniai niekada nebuvo apauginami medžiais – kad priešą geriau matytum, kad gintis būtų patogiau. Pasak muziejaus Viduramžių ir naujųjų laikų archeologijos skyriaus vedėjas archeologo Valdo Steponaičio, kaip gynybinis objektas šis kalnas pradėjo funkcionuoti prieš 800 metų.

Pažeminus vandens lygį durpės ima džiūti, įdumba, o išdžiūvęs medis sutrupa. Galima įsivaizduoti, kuo tai gresia katedrai, kurios poliai mediniai.

Viskas ant pelkės

Kaip pasakojo muziejaus direktorė Birutė Kulnytė, pradėjus statyti Valdovų rūmus iš Bernardinų sodo vandenvietės šioje teritorijoje 5 metrais buvo pažemintas požeminio vandens lygis, nes reikėjo iškasti rūsius. „Tai turėjo įtakos ir kalno gruntų nusėdimui, – teigė ji. – Tai atsilieps ir katedrai, kurios sienos jau skilinėja.“

„Kažkodėl dabar pamirštama, kad viskas čia stovi ant pelkės. Nejaugi valdininkai to nežino?“ – klausė B. R. Vitkauskienė. Jos teigimu, kai žmonės nežino istorijos, nesupranta, kodėl dabar kas nors įvyksta. Šioje vietoje seniau buvo tik medinis užstatymas. Jis pelkėtai vietai tiko. Ir katedra, ir Šv. Onos bažnyčia statytos ant medinių polių. Kol tie poliai stovi pelkėje, kol jie įmirkę, viskas gerai, medis kietas lyg akmuo. Tačiau, kaip aiškino B. Kulnytė, pažeminus vandens lygį durpės ima džiūti, įdumba, smenga gruntas, o išdžiūvęs medis trupa. „Ar galite įsivaizduoti, kuo tai gresia katedrai, kurios poliai mediniai?“ – perspėjo B. Kulnytė.

Pasak pilių rezervato teritoriją tyrinėjančios B. R. Vitkauskienės, seniau aplink kalną pavasario potvynius ir vasaros liūčių vandenį reguliavo kanalai ir užtvankos. „Pastatai čia stovi ant nedidelių smėlio salelių. Žmonės suprato šios vietovės gamtinį savitumą ir ieškojo būdų, kaip su tuo gyventi, – sakė ji. – Istorinę geologiją išmanyti labai svarbu, bet ji kažkodėl buvo išleista iš akių pradėjus statyti Valdovų rūmus. Aš ne prieš juos. Tačiau kai nekreipiamas dėmesys į svarbius gamtinius, techninius dalykus, toks abejingumas bumerangu atsiliepia kitur.“ Kaip pasakojo B. R. Vitkauskienė, istoriniai šaltiniai liudija, kad nesureguliavus vandens, pasitaikė atvejų, kai vanduo telkšojo net Bernardinų bažnyčios viduje, ne rūsiuose. Tik su gamtiniu pelkėtos vietovės vandeniu žmonės mokėjo gyventi. Kai jis šiais laikais buvo smarkiai pažemintas, galima sakyti, nuleistas, nepagalvota, jog tai sukels didelių problemų. „Dėl visko kalta daugybę metų trukusi nepamatuota žmogaus veikla“, – teigė B. Kulnytė.

„Tie, kas yra studijavę hidrogeologiją, hidrologiją, tikrąsias nuošliaužų susidarymo priežastis suvokia. Kalno gruntų sėdimas jau buvo akivaizdus 2008 metais. Pažemintas vanduo ir grunto nusėdimas atsiliepė daug kam. Natūralu, jog ir kalno gruntai sujudėjo dėl šios priežasties“, – sakė B. Kulnytė.

Atgal vandens lygio pakelti jau neįmanoma, nes ekspoziciniai Valdovų rūmų rūsiai nėra izoliuoti – juos užpiltų. „Izoliuotas tik katedros Šv. Kazimiero koplyčios rūsys. 1938 metais jis apgaubtas specialia švinine kapsule, – pasakojo B. R. Vitkauskienė. – Jis jau niekada neperšlaps. Tačiau kai koplyčią statė, ji buvo be rūsio, nes pelkėje rūsio įrengti negalėjo. Todėl ir didžiųjų kunigaikščių po koplyčia palaidoti negalėjo. Koplyčia stovi ant maždaug 8 metrų ilgio medinių polių.“

Medžiai buvo klaida

"Pradėjus statyti Valdovų rūmus iš Bernardinų sodo vandenvietės šioje teritorijoje 5 metrais buvo pažemintas požeminio vandens lygis. Tai turėjo įtakos ir kalno gruntų nusėdimui", - sakė muziejaus direktorė Birutė Kulnytė / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka
"Pradėjus statyti Valdovų rūmus iš Bernardinų sodo vandenvietės šioje teritorijoje 5 metrais buvo pažemintas požeminio vandens lygis. Tai turėjo įtakos ir kalno gruntų nusėdimui", - sakė muziejaus direktorė Birutė Kulnytė / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

B. Kulnytės teigimu, kalno šlaitai būtų nušliaužę ir su augančiais medžiais. „Štai, pavyzdžiui, Punios piliakalnis pastaruoju metu į upę slenka su visais medžiais, – sakė ji. – O Naugarduke, nors ten nebuvo medžių ir jų nieks neiškirto, pastaruoju metu irgi nuošliaužos susidarė.“

Kaip pasakojo B. Kulnytė, medžių išvartos, dėl kurių ir buvo nuspręsta kirsti medžius, matėsi jau 2004 metais, tik kažkodėl to niekas nenori sieti su smengančiu gruntu. „Kaip žinome, apie 300 klevų čia buvo pasodinta 1954–1955 metais. Tačiau jų šaknys paviršinės, jos nesminga gilyn į kalną, o driekiasi šlaito paviršiuje, kur derlingesnis sluoksnis. Ir tuometinio Lietuvos istorijos instituto tyrimo išvadoje parašyta, kad medžių pasodinimas buvo klaida. Lietuvos geologijos tarnybos vadovas Jonas Satkūnas tiesiai šviesiai įvardijo, jog didžiulę lają ir paviršines šaknis turintys klevai kalnui buvo didelė apkrova. Tačiau visažiniai to negirdi. Arba nenori to girdėti“, – stebėjosi B. Kulnytė.

"Kai nekreipiamas dėmesys į svarbius gamtinius, techninius dalykus, toks abejingumas bumerangu atsiliepia kitur", - sakė dr. Birutė Rūta Vitkauskienė.
"Kai nekreipiamas dėmesys į svarbius gamtinius, techninius dalykus, toks abejingumas bumerangu atsiliepia kitur", - sakė dr. Birutė Rūta Vitkauskienė.

Pasak direktorės, kai kalno gruntas dėl pažemėjusio požeminio vandens lygio nusėdo, medžių šaknys išlindo į paviršių iki 20 – 40 centimetrų. Dėl to pakilus vėjui jie ir buvo pradėję virsti. „Vėjuotą dieną čia viskas atrodydavo kaip Tvin Pyksas. Dar 2008 metais specialistai nustatė, kad medžių šaknys judina velėną“, – sakė ji.

"Visas kalne vokiečių išraustų požeminių tunelių plotas sudaro apie tūkstantį kvadratinių metrų. Jie buvo grįsti rąstais, kurie sutrešo, tuneliai smigo", - sakė archeologas Valdas Steponaitis / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka
"Visas kalne vokiečių išraustų požeminių tunelių plotas sudaro apie tūkstantį kvadratinių metrų. Jie buvo grįsti rąstais, kurie sutrešo, tuneliai smigo", - sakė archeologas Valdas Steponaitis / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Kaip pabrėžė B. R. Vitkauskienė, kažkodėl dabar prasidėjo puolimas tik dėl iškirstų medžių, nutylint buvusių valdininkų atmestiną požiūrį į anksčiau keltas problemas.

Tuneliai ir vibracija

Muziejaus darbuotojai atkreipė dėmesį, kad kalno problemos susidarė dėl daugybės kompleksinių priežasčių. „Nepamirškime, kad kalne Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai buvo iškasę daug tunelių. Visas jų plotas sudaro apie tūkstantį kvadratinių metrų. Jie buvo grįsti rąstais, kurie sutrešo, tuneliai smigo“, – sakė V. Steponaitis. Be to, dar cariniais laikais parakui laikyti buvo daug duobių iškasta.

Muziejaus darbuotojai išskiria ir nuolatinę vibraciją. „Specialistais sako, kad jos nėra. Nežinau, gal labai nejautri aparatūra, gal ji fiksuoja tik milžinišką vibraciją. Tačiau pravažiuojant troleibusui mūsų centriniame pastate, palėpėje, esančios spintos su stiklais virpa. Tai kaip galima sakyti, kad nėra vibracijos? – klausė B. Kulnytė. – Dėl to mes net rimtų parodų negalime atsivežti. Jei jau buvo nuspręsta, kad būtinai reikia Mindaugo tilto su didžiuliais transporto srautais, reikėjo pagalvoti, kaip sumažinti vibraciją. Pasaulyje yra ir modernių priemonių: po trinkelėmis klojamas specialus sluoksnis tarsi sugeria, mažina vibraciją, pas mus tai nebuvo padaryta.“

Labai keista, kad dalis visuomenės dėl Gedimino kalno nuošliaužų kaltina tik iškirstus medžius. Ir toks paleistas mitas sėkmingai sklando.

B. R. Vitkauskienė priminė, kad vibraciją dar XIX amžiuje, kai nuo kalno virdurdieniais švenčių progomis iššaudavo patrankos, yra pastebėję cariniai valdininkai. „Iš pradžių nekreipė dėmesio, liovėsi šaudyti tik kai Gedimino bokšto sienos ėmė skilinėti“, – sakė dailės istorikė. Ją stebina, kad žmonės ir šiais laikais atsitokėja tik tuomet, kai pamato akivaizdų faktą, jog taip daryti iš tiesų negalima, o į specialistų perspėjimus iš pradžių numojama ranka.

„Kai nedavėme leidimo vienam garsiam fejerverkų meistrui savo „pūškelių“ susistatyti ant kalno (tuomet Vilnius buvo Europos kultūros sostinė), visi juokėsi, jog mes viską draudžiame. Bet juk tai rezervato teritorija, gamtiškai jautri vieta“, – teigė B. Kulnytė.

Išeitis – pripažinti klaidas

Tad jei vandens lygio jau pakelti negalima, ką daryti? „Ką nors ne taip padarius, sunku pripažinti klaidas. Bet geriau pripažinti problemą ir ieškoti išeities moderniomis priemonėmis, o ne visą kaltę versti iškirstiems medžiams“, – pabrėžė B. Kulnytė. Jos teigimu, pagal įstatus muziejui net nepriklausė tvarkyti kalną. „Ūkinės veiklos muziejus nevykdo, tačiau kai mums prieš akis virto medžiai, ėmėmės tvarkyti, kad toks vaizdas nebadytų akių lankytojams, – pasakojo B. Kulnytė. – Juokaujame, kad tapome plataus masto specialistais.“

Taip atrodė griuvėsiai be vėliau atstatytos masyvios gynybinės sienos. 1960 metai / Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvo nuotrauka
Taip atrodė griuvėsiai be vėliau atstatytos masyvios gynybinės sienos. 1960 metai / Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvo nuotrauka

Direktorė atkreipė dėmesį ir į 1995 metais ant kalno viršaus atstatytą gynybinę sieną. Tuomet buvo užkelta tonos akmenų. „Siena iškilo ant supilto pagrindo. Yra brėžiniai, kurie rodo, kaip buvo praplatinta viršutinė aikštelė, – pasakojo B. R. Vitkauskienė. – Dabar tos vietos ir šliaužia.“ Kaip pridūrė B. Kulnytė, jau statant nuogąstauta, kad supiltos žemės sienos gali neatlaikyti, todėl šiauriniame šlaite ją parėmė dviem betoniniais žiedais. Tai nepadėjo.

„Mano nuomone, dabartinis muziejaus puolimas ir visos kaltės jam suvertimas yra bandymas pridengti ankstesnių valdžių ir valdininkų, jų nutarimų klaidas“, – sakė B. R. Vitkauskienė.

Didžiulė nuošliauža dabar tvirtinama gabionais: metalinės tinkladėžės pripildomos skaldos, dedamos viena ant kitos, viena kitą prilaiko ir taip kylama šlaitu aukštyn. Viskas bus užpilta skalda, uždengta tinklu, užpilta juodžemiu ir užklota velėna. Toks sprendimas turėtų apsaugoti nuo naujų nuošliaužų susidarymo.

„Tačiau vėl girdime „išmanančiųjų“ skepticizmą, esą, tinkladėžės surūdys ir skalda nučiuoš. Galime patikinti – tinkladėžės pagamintos ir sertifikuotos vielos, nesurūdys“, – sakė V. Steponaitis.

Kalno tvarkymo darbai turėtų trukti dar trejus metus. Viskas užtrunka ir dėl to, kad kiekvienam žingsniui reikia daryti projektą. Kaip pasakojo muziejaus darbuotojai, vienas komplikuotesnių darbų bus tinkamai nuo kalno viršaus nuleisti lietaus vandenį. „Yra dar 1940 metais įrengti požeminiai vamzdžiai, daug kur jie nefunkcionuoja, tačiau galima pramušti užakusias vietas ir viską nukreipti į miesto kanalizaciją“, – pasakojo archeologas. Tik, pasak jo, reikia gerai paskaičiuoti ir visko per daug nenusausinti.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"