Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
GIMTASIS KRAŠTAS

Darbo dienomis važiuoti į Pakruojo dvarą nėra prasmės

 
Centrinis Pakruojo dvaro, kuris yra didžiausias dvaras Lietuvoje, pastatas. Jis kaip girdėjome, pasižymi itin dailiu interjeru.
Centrinis Pakruojo dvaro, kuris yra didžiausias dvaras Lietuvoje, pastatas. Jis kaip girdėjome, pasižymi itin dailiu interjeru.

Pakruojo rajone yra išlikęs milžiniškas dvaras su daugiau nei 40 pastatų. Tiesa – dvaras ne puošnus, jis buvo vienas didžiausių agrokultūros dvarų Lietuvoje. Internete galima rasti informacijos, jog dvare saugomi ir senoviniai eksponatai, pastatuose – arklidėse, ledainėje, alaus darykloje galima pamatyti čia naudotus įrenginius.

Tačiau „Anykštai“ šių, išskirtinių eksponatų, pamatyti nepavyko – nors ir susitarus dėl ekskursijos iš anksto, dabartinis dvaro valdytojas Giedrius Klimkevičius atsisakė parodyti dvaro vidų ne „gyvosios dienos“ metu. Vyras argumentavo, jog žurnalistės nepadarys pakankamai gerų nuotraukų, o taip pat kiekviename pastate, kur yra vykdomos edukacijos, nėra šiuos užsiėmimus vedančių žmonių.

Senuosiuose dvaro pastatuose verda modernus gyvenimas

Šiuo metu rekonstruotuose Pakruojo dvaro pastatuose teikiamos apgyvendinimo, maitinimo, salių nuomos, renginių organizavimo, aktyvaus poilsio paslaugos, organizuojamos teminės ekskursijos ir pramogos. Kaip rašoma dvaro tinklalapyje: „Siekiame Pakruojo dvaro sodybą padaryti veikiančiu „gyvu“ architektūriniu paveldu, kuris būtų skirtas bendruomenei, svečiams ir turistams iš Lietuvos ir viso pasaulio. Jį galima pamatyti šeštadieniais vasaros sezono metu“.

„Dvare vyksta įvairios programos, pavyzdžiui, malūnininko pastatų dalyje dabar veikia malūnininko namo viešbutis. Istoriškai čia buvo didžiulė daržinė, kur pravažiuojantys keliautojai galėjo atvažiuoti ir su visu vežimu apsinakvoti. Šalia – karčema. Kai žmonės eina pro šalį, dažnai galvoja, jog čia – muziejus dėl to, kad pastate pilna senovinių skrynių, ragų, kitokių eksponatų. Visoje dvaro teritorijoje bandoma kurti tokia atmosfera“ – apie dvarą jo viešbutyje, kur susitikome, pasakojo jo edukacinių programų kuratorė Jovita Tamkutė, – „dvaras, žinoma, nėra visai toks pat, koks buvo prieš kelis šimtus metų, tačiau jį stengiamės atkurti kuo tiksliau“.

Rūmai, kuriuos pavyko pamatyti tik iš išorės – kur kas puošnesni, nei kiti dvaro pastatai: „Ten prabanga, ne veltui juose gyveno dvaro valdovai. Visada rekomenduojame aplankyti rūmus, jie pilni eksponatų, turi labai gražią baltą ovaliąją salę, kur vykdavo įvairūs renginiai – dabar – klasikinės muzikos koncertai. Įspūdis tikrai labai didžiulis, ypač vakare, žvakių šviesoje.“

Na, o mums liko tik romantiškai atsidusti ir laukti paties dvaro valdytojo, G. Klimkevičiaus, kuris, kaip sakė ekskursijų vadovė, papasakos apie dvarą ir jo istoriją daugiau.

Po lūkuriavimo viešbutyje pasivaikščiojome po kiemą – šalia karčemos – senovinis dolomitinis tiltas, malūnas, nedidelis tvenkinys.

Dvarą stengiasi padaryti „fun“

Susitikus su G. Klimkevičiumi sakiau, jog labiausiai laikraštį domina dvaro muziejaus dalis – jau antrus metus rašome apie gražiausias Lietuvos vietas, kurias galima pamatyti.

Vyras sakė, jog visa dvaro teritorija ir yra muziejus: „Mergaitės, muziejus veikia šeštadieniais, mes tuščių patalpų nerodome – esame gyvasis muziejus, suprantame, kad tada jame yra dvasia. Tuščių patalpų nėra prasmės rodytis – jos negyvos. Mes esame kitoks muziejus, ne tradicinis, o naujoviškas. Mes gyvename XXI a. ir norime, kad tie, kas jį mato, matytų gyvą. Jei parodytume tuščias erdves, tai nebūtų „fun“ (angliškai – smagu), tai nebūtume mes. Reikia atvažiuoti tada, kai veikia bravoras, žmonės veikia kažką. Taigi patalpas rodyti ir fotografuoti nėra prasmės – kokybiškai nuotraukų nepadarysite, nekokybiškų fotografijų mes nenorime rodyti. Turime didžiulį ūkio dvaro technikos muziejų, bet tam, kad jį nufotografuotumėte reikia, kad būtų žmogus, kuris užvestų motorus, parodytų, kaip jie dirba. Jeigu nufotografuosite stovintį motorą, tai tokių „lavonų“ yra daug Lietuvoje. O mes ne kapinės, mes gyvas dvaras. Turite atvykti šeštadienį.“.

Čia pasijaučiau nepatogiai ir pašnekovui priminiau, kad kai kalbėjome telefonu – dvaro administratorė sutiko mus priimti ir darbo dieną, o dėl šio, plačiai išgirto muziejaus, važiavome beveik 200 kilometrų, be to nelabai aišku buvo ir kodėl motorus fotografuoti galima tik užvestus... „Jeigu atvesiu jus, pavyzdžiui, į parfumerinę, o ten nebus edukatoriaus, viskas atrodys kaip paprastame muziejuje – už stiklo. Mes siūlome pamatyti ir paliesti.“ – sakė G. Klimkevičius. Paklausus, kaip gimė tokia originali idėja eksponatus „prikelti“, dvaro valdytojas sakė, jog paprastą muziejų supranta kaip nuobodžią vietą: „Mes suprantam, kad yra visiškai neįdomu žiūrėti „paminklus“. Tu į jį žiūri kaip į reliktą, negali prie eksponato nei prisiliesti, nei jį suprasti, o mes siūlome patirtį ir laikotarpio pažinimą per patirtį. Manome, kad visi tie muziejai yra „boring“ (angl. – nuobodūs). Kai išgirsta žodį „muziejus“, visi sako „nu gal eikim kur nors kitur“. Tai mes ir norime, kad nebūtų „boring“, o kad būtų „fun“.

Per gerus metus beveik kas savaitę ėjau į skirtingus muziejus – vieni buvo mažiau įdomūs, kiti daugiau, bet beveik iš kiekvienos ekskursijos grįždavau sužinojusi kažką naujo. Nors gali būti, jog mano, kaip žurnalistės, klausa, tiesiog labiau išlavinta.

„Žmogui žodžiais papasakok istoriją, tai jis išėjęs tuoj pat pamirš ir niekada gyvenime daugiau neprisimins. Čia – faktas. O kada išgyveni – tada prisimeni.“ – sakė G. Klimkevičius.

Net ir viešbutyje išlaiko XIX a. dvasią

„Viešbutis yra su labai senoviniais autentiškais baldais, bet jame, pavyzdžiui, nėra televizoriaus – bet yra kiti dalykai. Gali plunksna parašyti laišką, spausdinti mašinėle, pasižiūrėti pro stereoskopą, arba pasukti patefoną. Žmonėms pirma būna šokas, kad nėra „teliko“, o po to visi sako „kaip faina“!“ – pasakojo G. Klimkevičius. Paklausus apie pačio dvaro istoriją, valdytojas sakė, kad istoriją galima surasti dvaro tinklapyje.

„Gal tai, ko nerasite tinklapyje yra, kad viso dvaro esmė buvo tai, jog jis – didžiulis ūkinis vienetas, kuris šiais laikais būtų vadinamas agrokoncernu. Prieš 200 metų čia būdavo apdirbama apie 200 hektarų žemės. Pagrindinis pastatas, valdytas ūkis buvo čia, o šalia – dar 12–13 mažesnių dvarelių. Iš centrinių rūmų baronas galėdavo matyti, kaip darbininkai vedžioja karves, prižiūri ūkį.“ – per 15 minučių trukusį mūsų pokalbį papasakojo jo valdytojas.

Dvaro istorija

Pakruojo dvarvietė pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose minima 1531 m. Dvaro įkūrėjas ir pirmasis savininkas buvo Rietavo tijūnas M. Vakavičius, vėliau dvarą valdė V. Martinavičius, A. Koleckis, S. Juškevičius, didikai Zabielos, grafai Miunsteriai. Grafaitei Aleksandrai Miunsterytei 1786 m. ištekėjus už Vilhelmo fon Ropo, dvaras kaip kraitis tapo Ropų giminės nuosavybe. Pakruojo dvarą valdė kelios Ropų kartos: Teodoras (1783–1852), Hermanas (1810–1890), Leonas (1860–1940), Julius (1910–1944).

Pirmieji dvaro pastatai buvo mediniai. Mūrinis dvaro rūmų ansamblis pastatytas 1817–1840 m. iš vietinių medžiagų. Dvaras buvo plečiamas iki 1890 m. Dvaro statybas pradėjo Vilhelmas fon Ropas, vėliau pastatus projektavo ir statė T. Ropas.

1835–1840 m. dvare buvo užveistas didelis angliško stiliaus parkas. Pagrindinis Pakruojo dvaro ansamblio akcentas – puošnūs dviaukščiai rūmai su portiku ir dorėnų stiliaus kolonomis, piliastrais, kapiteliais, arkomis bei vazomis balkonų kampuose.

Čia buvo vaizduojamosios dailės – tapybos, grafikos ir skulptūros kolekcija. Kolekcijos pradininku laikomas Teodoras Ropas, apkeliavęs Prancūziją, Italiją, Ispaniją ir į dvarą parsigabenęs daug italų, olandų, prancūzų dailininkų kūrinių. Kolekcija buvo pildoma, pardavinėjama, keliavo po Ropų dvarus Lietuvoje ir Latvijoje. Iš parduotų kolekcijos darbų žinomi tik keli, kurie pateko į viešas Vokietijos ir Italijos kolekcijas. Po 1940 m. nacionalizacijos 19 kolekcijos paveikslų pateko į Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejų, vienas paveikslas ir 2 skulptūros – į Šiaulių „Aušros“ muziejų.

Greta dvaro rūmų buvo nedidelis sandėlis, arklidės ir ledainė. Vakarinį kompleksą sudarė alaus darykla, pieninė ir kiaulidės pastatai, rytinį – tvartas ir gyvenamieji korpusai, pietinį – du svirnai. Už tvenkinio stovėjo dvaro ūkiniai trobesiai. Nuo centrinių dvaro rūmų, atskirti didžiulio parko, buvo kalvė, smuklė, vėjo malūnas, Pakruojo simboliu tapęs arkinis tiltas – Kruojos užtvanka bei vandens malūnas, sumūrytas iš lauko akmenų ir dolomito. Dvaro savininkai Ropai valdė apie 6500 dešimtinių žemės. Jau nuo barono Vilhelmo Ropo laikų dvare buvo plėtojamas prekinis ūkis, kuris duodavo daug pajamų. 1866 m. buvo įsteigta dvaro vaistinė, kuri aptarnavo 3956 gyventojus, buvo dvylikos lovų ligoninė. 1897 m. Pakruojyje veikė pavyzdinė kredito draugija, vadovaujama barono L. Ropo, 1909 m. dvare veikė alaus darykla ir garinis malūnas.

Po Pirmojo pasaulinio karo Pakruojo dvaras buvo pavyzdinis ūkis, garsėjęs pramonine gyvulininkyste. Po 1922 m. žemės reformos Ropų ūkis sumažėjo: jiems buvo paliktas dvaro centras ir 300 ha žemės. Dvare buvo atlikta melioracija, toliau plėtojama gyvulininkystė, sodininkystė, bitininkystė.

1940 m. dvarą pagal testamentą paveldėjo Julius Ropas. Per karą dvare buvo įkurdintas vokiečių repatriacijos štabas. 1944 m. J. Ropas su karo pabėgėliais traukėsi į Vakarus ir, matyt, žuvo, nes apie jo likimą nieko nežinoma. Po karo Pakruojo dvare buvo įkurtas tarybinis ūkis. 1959 m. rūmai buvo remontuojami, juose iki 1979 m. veikė žemės ūkio technikumas, vėliau – žemės ūkio kadrų kvalifikacijos kėlimo mokykla.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"