Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
GIMTASIS KRAŠTAS

„Tragedija prie Nevėžio“ – kaip viešumo ledlaužis

 
DARIUS INDRIŠIONIS  lsveikata.lt
2018 08 08 15:28
Ligoninės kieme nukankintiems medikams atminti stovintis paminklas taip pat turi dramatišką istoriją. Karo pabaigoje, bombardavimo metu, paminklas nužudytiems gydytojams buvo apgadintas. 1944 m. gydytojo J.Statkevičiaus iniciatyva paminklas buvo išsaugotas nuo sunaikinimo, slapta jį užkasus stovėjimo vietoje. Jis vėl atidengtas tik 1988 m. lapkričio 1 d./
Ligoninės kieme nukankintiems medikams atminti stovintis paminklas taip pat turi dramatišką istoriją. Karo pabaigoje, bombardavimo metu, paminklas nužudytiems gydytojams buvo apgadintas. 1944 m. gydytojo J.Statkevičiaus iniciatyva paminklas buvo išsaugotas nuo sunaikinimo, slapta jį užkasus stovėjimo vietoje. Jis vėl atidengtas tik 1988 m. lapkričio 1 d./ lsveikata.lt nuotrauka

Panevėžiečiai (o ypač šio miesto medikai) turėtų teisę pykti ant Šiaulių miesto valdžios. Kodėl? Ogi todėl, kad viena Šiaulių miesto gatvių (tiksliau pasakius, gatvelių: jos ilgis viso labo 113 metrų) vis dar yra pavadinta vardu moters, kuri, anot Generalinės prokuratūros, tiesiogiai dalyvavo kankinant ir žudant Panevėžio gydytojus 1941 m. birželį.

Šimtai liudijimų

Viena pirmųjų į viešumą Atgimimo laikais išlindusių Lietuvai tragiškų karo ir pokario metų istorijų – vadinamoji „Tragedija prie Nevėžio“. Būtent taip buvo pavadintas „Tiesos“ korespondentės Vidos Bielskytės straipsnis, publikuotas sovietinės Lietuvos oficioze 1988 m. spalio 29 dieną – jau gerokai įsibėgėjus Sąjūdžio veiklai.

Straipsnyje buvo aprašytos Panevėžio miesto gydytojų bei kitų gyventojų žudynės, vykusios 1941 m. birželio pabaigoje, kai prasidėjus karui sovietai traukėsi iš miesto.

Šis straipsnis tapo savotišku lūžio tašku – po jo pasirodymo buvo įkurta „Vyriausybinė komisija 1941 m. bei kitų įvykių aplinkybėms tirti“, kuriai liudijimus apie karo ir pokario žiaurumus raginti siųsti respublikos gyventojai. Ir šįkart buvo kalbama ne apie tai, ką anksčiau nekart akcentavo sovietinė propaganda – ne apie žiaurumus nacių okupacijos metais, ne apie vadinamųjų „buržuazinių nacionalistų“ (ką dabar suvokiame kaip Lietuvos partizanus) „piktadarybes“, o apie pačių sovietų padarytas blogybes.

Netrukus žmonės išties pradėjo rašyti ir siųsti liudijimus – 10 storų bylų po kelis šimtus puslapių tokių liudijimų yra saugoma Lietuvos ypatingajame archyve.

Dera atsiminti, jog tai liudijimai, kurie buvo surinkti dar sovietmečiu – tada, kai Lietuva dar buvo okupuota ir tikėtina, jog daugelis žmonių nesiuntė autentiškų atsiminimų į šią komisiją vien todėl, kad vis dar bijojo. Bijojo už atmintį nukentėti taip, kaip galima nukentėti buvo visą sovietmetį.

Nepaisant to, Panevėžio tragediją pelnytai galima laikyti ledlaužiu, leidusiu gausybei žmonių prabilti apie sovietų žiaurumus – o šis kalbėjimas neabejotinai buvo dar vienas žingsnis į laisvą Lietuvą.

Kaip tai įvyko?

Prasidėjus Nacių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, kiek gilesniame užnugaryje buvusio Panevėžio apskrities ligoninė netruko tapti karine – čia buvo gabenami, operuojami ir vėl evakuojami sužeisti raudonarmiečiai. Ligoninės personalas dirbo beveik be poilsio, operacinė buvo nuolat užimta, o kiekvieną medikų žingsnį stebėjo budrios čekistų akys. Neprasprūdo pro jų akis 10-ojoje palatoje sužeistus kareivius slaugiusios med. sesers Zinaidos Kanevičienės padejavimas: ar bus kada visam šitam pabaiga, ar ne.

Tokius slaugės žodžius išgirdęs sovietų karininkas palaikė tai aiškia „antisovietščina“ ir jau norėjo Z.Kanevičienę suimti, tačiau ši, suvokusi jo ketinimus, pasakė esanti skubiai pašaukta į operacinę – ir taip pasišalino, o po to pabėgo iš ligoninės pro langą.

Čekistai nepasidavė – pagrasino slaugę dangsčiusiems chirurgams, jog jie bus suimti, jei per dešimt minučių „kontrrevoliucionierė“ negrįš į ligoninę. Chirurgas Juozas Žemgulys – tas pats, kuris kadaise traukė kulką iš Klaipėdos nacių sužeisto jauno Lietuvos karininko Jono Žemaičio (kuriam vėliau bus lemta tapti pogrindžio Prezidentu) peties – išėjo Z.Kanevičienės ieškoti.

Rasti slaugės nepavyko ir netrukus trys chirurgai – J.Žemgulys, Stasys Mačiulis ir Antanas Gudonis – buvo suimti. Apie gydytojų suėmimą sužinojusi sesuo nusprendė pasielgti didvyriškai – pati pasiduoti į enkavedistų rankas, kad tik nekalti chirurgai būtų paleisti. Deja, tai tebuvo beprasmė auka.

Laidotuvės Panevėžyje 1941 birželio 29, J.Žitkaus nuotrauka
Laidotuvės Panevėžyje 1941 birželio 29, J.Žitkaus nuotrauka

Visą naktį gydytojai, seselė ir dar trys čekistų suimti panevėžiečiai buvo be gailesčio kankinami Panevėžio NKVD būstinės rūsiuose (tame pastate dabar įsikūręs Panevėžio kraštotyros muziejus). Suimtieji buvo kankinami be galo ciniškai – ką pasako vien tai, kaip buvo nužudyta Zinaida Kanevičienė: išžaginta, supjaustytomis krūtimis, išsuktomis rankomis. Žiauriai buvo nužudyti ir kiti šeši vyrai. Ir tai – ne vienintelės bėgančių sovietų aukos Panevėžyje: sušaudyti ir 19 cukraus fabriko darbininkų. Po kelių dienų Panevėžyje, jau pabėgus sovietams, įvyko aukų laidotuvės – jose dalyvavo net keli tūkstančiai panevėžiečių.

Įdomūs du faktai: nužudytų Panevėžio gyventojų nuotraukos, padarytos fotografo Jono Žitkaus, tapo vienais pagrindinių nacių okupacijos metais veikusio Raudonojo teroro muziejaus eksponatų, o pats fotografas už šias nuotraukas pokariu atsidūrė sovietiniame lageryje. Kitas faktas – nužudytiesiems gydytojams atminti ligoninės kieme 1943 m. pastatyti bareljefai, kurių autorius – Bernardas Bučas: nevienareikšmiškai vertinamos poetės ir „Stalino saulės nešėjos“ Salomėjos Nėries vyras...

1943 m. rugsėjo 19 d. prie Panevėžio apskrities ligoninės Didžiųjų rūmų vyko iškilminga paminklo atidengimo ceremonija.

Kaltieji

1988 m. „Tiesoje“ pasirodęs straipsnis dar nepateikė atsakymų į tai, kas gi buvo tie sadistai, kurie nukankino Panevėžio gydytojus. Po kelių mėnesių – 1988 m. gruodžio 20 d. Lietuvos SSR Prokuratūroje buvo iškelta baudžiamoji byla dėl Panevėžio gydytojų nužudymo aplinkybių. Nustatyta, jog suimtus gydytojus iš ligoninės 1941 m. birželio 25 d. išsivedė du sovietų kariškiai bei vienas civilis – jų asmenybės nenustatytos. Nors byloje apklausti apie 40 liudytojų, tyrimo išvados teleidžia pasakyti, jog žudynes Panevėžyje vykdė atsitraukiantys raudonarmiečiai bei NKVD darbuotojai, o jiems galimai padėjo sovietiniai aktyvistai – aštuoniolikmečiai komjaunuoliai Juozas Jonušas ir Marytė Margytė.

Tą pačią informaciją apie bylos rezultatus patvirtino ir Lietuvos generalinė prokuratūra jau 2011 metais, kai istorijos laikraščio „Voruta“ redakcija nusiuntė Generalinei prokuratūrai užklausą apie bylos eigą ir kaltuosius.

Įdomu tai, kad pateiktame prokuratūros atsakyme Marytė Margytė, galimai prisidėjusi prie gydytojų žudymo, įvardijama kaip liūdnai pagarsėjusi Marytė Melnikaitė. Tiesa, reikia pastebėti, jog čia įsivėlusi klaida – Marytė Margytė ir Marytė Melnikaitė vis dėlto buvo du atskiri asmenys: sovietmečio laikraščiuose kelis kartus buvo išspausdinta Margytės nuotrauka bei istorija – ši Panevėžio komjaunuolė žuvo 1941 m. vasarą, sovietams traukiantis iš Lietuvos. Taip pat žuvo ir komjaunuolis Juozas Jonušas (kitas žudynių dalyvis). Savo ruožtu lietuviškoji Zoja Kosmodemjanskaja Melnikaitė žuvo kiek vėliau – 1943 m.

Žinoma, sovietmečio spaudoje rašant apie Marytę Margytę, nebuvo akcentuojamas (tikėtina, kad nebuvo ir gerai žinomas) jos dalyvavimas žudant Panevėžio gydytojus. Nekeista, kad ir Margytės vardu būta pavadintų gatvių įvairiuose Lietuvos SSR miestuose, įskaitant ir Vilnių (dabartinė Krivių g.) bei Panevėžyje (dabartinė P. Puzino g.). Keista iki šiol lieka tik viena – kodėl dvidešimt devintaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais viename Lietuvos miestų vis dar tebesama gatvės, pavadintos niekuo dėtų Lietuvos gydytojų žudikės vardu? Galbūt laikas būtų šią klaidą ištaisyti?

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"