Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
GAMTA IR AUGINTINIAI

Žiema, žiema, eik į kiemą

 
2018 01 31 11:30
Tulžio Ašakos nuotraukos

Iš prognozių puslapių dingo šaltukas. Dingo ir iš Lietuvėlės. Šiluma užplūdo mūsų kraštą, nors žiemai trauktis dar ne laikas. Dar nieks nevarė iš kiemo, o ji jau pati susikrovė lagaminus. Matydami, kad ne juokais atšilo, mudu su bičiuliu išsigandę nurūkome žvejoti ir pažiopsoti, ar dar liko ledo, ar dar ilgai galėsime skyles jame gręžioti ir aplinkui tupinėti.

Rytas išaušo nuostabus ir gal kažkiek netikėtai ankstyvas. Diena, brolyčiai, ilgyn, ir žiemos vos mėnuo beliko. Bet rytas buvo gražus tik kol važiavome mašina ir ruošėmės žūklei miške tarp medžių. Vos išėjome į atvirus ežero plotus, pradėjo į veidus pūsti, nors ir šiltas, bet gūsingas, drėgnas vėjas. Bet jis nieko neišgąsdino – energingai bridome savo žuvingų vietų link per patižusį sniegą. Giliai ledas dar tvirtas, bet paviršiuje greitai virs košele ir, jei gerai nepašals, bejėgiškai užleis savo pozicijas.

Ryžtingai ėjome nuo vieno ežero kranto kito link ir, kaip visada, sutikome žvejų, kurie ėjo priešinga kryptimi. Greitai priėjome gerai pernai grąžtais nugręžtą ir žuvimi pradžiuginusią vietą. Pataikėme tikrai tiksliai – prisiminiau toje vietoje ir pernai buvus tokį pat ledo trūkį, besitęsiantį kranto link vingiuota linija.

Išgręžėme po pirmą eketę – tuščia. Negaišome ir išgręžėme dar po pora. Susižvalgėme – vėl nė capt. Matyt, truputį apsirikome ir ne ten sutūpėm – aiškinome vienas kitam priežastį, kodėl eketės nepradžiugino. Paskui išsigręžėm dar po dvi, tada – dar po tris, o po to – dar, dar, dar.

Tik įsivaizduokite – nė vieno kibimėlio! Išgręžėm gal po 20–30 ekečių ir nė vieno sargelio linktelėjimo. Anei vieno! Net avižos ir tos niekas nestumdė. Net atbulais dantimis.

Besižvalgydami į kitus žvejus matėme, kaip visi radikaliai keičia pozicijas, o kai kurie jau žingsniuoja savo mašinų link. Matyt, nutarė rūkti į kitą balą. Išdūmėm ir mes. Keistai greitai pasibaigė žūklė. Kur tai matyta, nuo aštuntos ryto iki vienuoliktos – nė kibimo.

Beburnodami ant blogo oro nuvažiavome į ežerą, kuris buvo mums menkai pažįstamas, bet telkšojo netoliese padengtas, greičiausiai, saugiu ledu. Kol važiavome, oras dar labiau suprastėjo – pradėjo snigti ir lyti vos ne vienu metu. Bet pradėję žūklę buvom nustebinti – jau iš pirmųjų ekečių ištraukėm po penketą ar daugiau ešeriukų. Nors ir mažos žuvys, bet po ištisų valandų nekibos atrodė kaip didelis stebuklas.

Kiek pralinksmėjom. Bet greitai supratom, kad pakliuvome į kitą bėdą: žuvys kimba, o į dėžę dėti nėra ką. Kaip visada – ir avižas, ir švytuokles graibstė maži, nei rašytojo rašalo, nei fotoaparato „juostelės“ neverti mažučiai ešeriukai.

Rupūžės, tarytum žinotų, kad bus paleisti! Užsikabina ant kablio, pasivėžina, išlipa ant ledo, pasivolioja sniege ir – vėl į eketę. Ir taip – viens paskui kitą, o kai kurie gal ir po kelissyk užkibdavo, kas juos ten suskaitys.

Reikėjo kažkokio sprendimo. Po valandėlės beprotiškos kibos nutariau sumažinti kibimų skaičių ir prisegiau didėlesnę, pupuliams neapžiojamą švytuoklę. Įleisto į eketę masalo ešeriukai neapžiojo ir daužė jį kur kas rečiau. Na, dabar jau ramiau, galima bus ir pažvejoti, galvojau. Bet kur tau! Vos išsigręžiau eketę prie atabrado krašto, kur staigiau gilėja, švytuoklę nupjovė lydeka. Gal pusė metro, o gal ir metrinė lydeka buvo, kas dabar žino. Driokst per rankas žuvies nutrauktas valas ir pakibo vėjyje. Ne žūklė, o katastrofa.

Matyt, tuo metu mano fortūna valkiojosi kažkur pakampiais ir rūkė pypkę. Na, galvojau, aš dar jums, lydekos, šiandien pirtį užkursiu. Išsiėmiau iš dėžės savo lydekų siaubą švytuoklę viberį, prisirišau pavadėlį, kad vėl valo nepatrumpintų, ir ėmiau gręžti palei šlaitą. Jau buvo po pietų ir lydeka – visai tikėtinas laimikis. Žvejoti buvo šiek tiek nuobodoka, nes nedideli ešeriai tik kiek sujudindavo sargelį, o užkibti neįstengdavo. Tačiau toks ir buvo taktinis sprendimas.

Staiga meškerykotį krustelėjo didesnė žuvis, bet neužkibo. Kilstelėjau aukščiau ir taukšt – užkibo. Ne gigantiškas ešerys, bet jau iš kitos svorio kategorijos. Nedelsiau ir iš karto puoliau vilioti kitą narsuolį. Kilst spiningėlį kartą – linkt viršūnė. Bet šis neužkibo – pro šalį. Kilst dar kartą, bet nekartojo. Viliojau ir viliojau, vėl ir vėl, ir vėl. Tai aukščiau, tai žemiau kilojau, bet tik po ilgesnio stabtelėjimo žuvis masalą visgi čiupo. Vos pakirtęs pamaniau, kad nedidelė lydekaitė, bet apsirikau – užkibo padorus ešerys. Tarp tokių mažučių ešerių nesitikėjau pagauti tokio riebaus. Mažesnis nei puskilio, bet smagus laimikis. Be to, du – iš eketės. Tokios auksine nepavadinsi, bet jos kraštai, matyt, buvo truputį paauksuoti.

Eksperimentams besitęsiant, įsismagino sniegdraba. Drėbė nuo dūšios. Net ant meškerės sargelio sniego susikaupė, o meškerės viršum galima buvo ir nediduką senį besmegenį suridenti. Nespėdavau meškerės krestelėt masalą sujudindamas, o ji jau vėl aplipusi.

Mano didesnių masalų lydekos „neuostė“, o ešerių pakliuvo dar pora. Bet ir bičiulis be mažų rainakėlių taip pat nieko doro nepagavo. Sniegą vis drėbė ir drėbė, tarytum pasaulio pabaiga prasidėjo. Kąsniai dideli, dideli. Kiekviena šlapia snaigė nusileisdama įsigeria į drabužius kaip tik galėdama kruopščiau ir pasimėgaudama. Apkabina kiekvieną sausesnį plotelį ir prisiglaudžia kaip senai matytą ir išsiilgtą artimą.

Būtų šalčiai – galėtų drėbti, ir niekam būtų nė motais. Nuo žvejo sniegas – kaip nuo žąsies vanduo. O dabar sušlapom kaip musės barščiuose. Iš pradžių jaučiau kaip vienas kelis ima drėkti, o paskui – ir kitas, o dar vėliau – ir subinė, ir rankovės ties alkūnėmis.

Žodžiu, žūklę užbaigė nelemtas sniegas, ir jei ne jis, tai dievaži būtume privelėję. Taip, ir po pilną dėžę ir tik didelių ešerių...

...neatsimenu, kada dar taip žiemą šlapau. Iki šiol mašinos sėdynės šlapios.

Sniegas sniegu, bet dabar tokia nežiemiška šiluma prasidėjo, kad visai ledą pagadins. Matyt, reikia įvesti naują tradiciją, kad per anksti išeinanti žiema būdų kviečiama pasilikti. Rudenį niekas jos nekvietė, tai ji užtruko ir ateiti. Menu, kaip raudojom šalčio. Dabar vėl niekas geru žodžiu žiemos nemini, tai šaltoji dumia lauk.

Žiema, žiema, eik į kiemą. Taip norisi dar pagręžti!

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GAMTA IR AUGINTINIAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"