Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
GAMTA IR AUGINTINIAI

Švedijos nuodėguliai

 
2018 05 23 20:13
Tulžio Ašakos nuotraukos

Šiais laikais važiuojant mašina pasiklysti yra sudėtinga. Juk pasižiūri į telefoną, įjungi žemėlapį ir dar visokių GPS aparačiukų – ir baigti rūpestėliai. Viskas kaip ant delno. Taip apsiginklavę mes, aš ir bičiulis, važiavome patikrinti naują ežerėlį.

Jau buvome girdėję kažką, kaip įprasta, besigiriant to ežero laimikiais, o ir patiems visada knieti po naują balą pabraidyti. Taigi, viską planavome ir ruošėmės. Tikrinsim: ar vanduo saldus ir šlapias, ar žolės piktos ir kimba, ar jų daug ir jos didelės, kokios masalų spalvos spalvelės joms labiausiai prie širdies, ar dugnas minkštas, ar bangos įkyrios, ar yra akmenų ir uodų, ar jie pikti. Na, ir, žinoma, paieškosime lydekų. Truputį. Na, gal tik per visą dieną be pertraukos. Ketinome visus to ežero kampus iššliaužioti, kad įsitikintume, jog žuvų ten yra, arba kad daugiau ten nebesugįžtume – peržegnotume amžiams.

Žūklė prasidėjo gan įprastai: birbsėjom palei krantą ir kaklus ištempę dairėmės, kur sustoti. Įdomus jausmas pradėti žūklę ežere, kai nežinai, nei kur, nei kuo reikės gaudyti. Žodžiu, kaip į užsienį išvažiavus. Kam važiuoti bala žino kur, kai ir Lietuvoje dar yra kur tokias emocijas patirti?

Stabt vienoje įlankėlėje – tuščia, stabt kitoje – tuščia. Nors prie kranto ežers buvo negilus, bet šlaitai tolygūs ir dumblėti. Žodžiu, ir tinkami, ir nelabai tikę. Iš pradžių plaukiojom padrikai, stengdamiesi pražvejoti kuo daugiau vietų, bet po kurio laiko pastebėjome, kad ežeras neperdidžiausias, ir buvo panašu, kad gerų vietelių galime pristigti arba iš viso nerasti.

Abu pradėjome raukytis ir bambėti. O kai bičiulis susuko aplink savo ritę rimtą valo „barzdą“, aš pareiškiau, kad anas gadina žvejybą ir jei norėjo megzti, tai reikėjo perspėti – tokį liaudies amatų meistrą būčiau palikę namuose. Nusprendėme negaišti laiko painiavai išpainioti – nupjovėm „barzdą“ velniop ir nuplaukėm prie salos netoli ežero vidurio.

Pirmoji lydeka griebė juodai baltą gumą. Buvo gal kiek po vienuoliktos ryto. Abiem palengvėjo. Staiga užkibo dar viena, bet pabėgo palikusi žvynų ant voblerio trišakio. Vos pakeitėm valties vietą, iš to paties taško iškrapštėme dar po vieną margašonę. Vieną – iš pačių nendrių, o kitą – jau iš giliau. Ar kibimas prasidėjo, ar tokią vietą užtikom, dar negalėjom suvokti, bet kai pasislinkom gerokai į šoną, kibti liovėsi.

Taigi, aktyvios lydekos sakyte sakė, kad žuvys kimba, tik reikia jų paieškoti. Besižvalgydami po vandens plotus pastebėjome, kad vietiniai žvejai vis „šukuoja“ vieną įlanką, bet mes joje jau anksčiau gaudėme ir ten plaukti daugiau neketinome. Plaukėme kitur.

Apiplaukėme daugybę įlankėlių ir atabradų, bet pagavome tik labai mažų lydekaičių. Jau nebeliko vietų, kur žvejoti, todėl nutarėme vėl patikrinti vietą prie salos, kur kelias dėmėtąsias pagavome iki pietų. Šį kartą užkibo tik viena, bet ta bent jau buvo panašesnė į lydeką – netoli kilogramo ir juoda tarsi kokia nevietinė. Taip, kažkokios labai jau neįprastai tamsios lydekos kibo.

Po truputį žvejodami sukome ratą aplink salą. Prie jos užkibo dar kelios mažutės. Bet labiausiai įsiminė ta, kuri atslinko paskui voblerį ir nė negrybštelėjusi nunėrė po valtimi. Arti rupūžė buvo priplaukusi, vos ne dantimis galėjau už uodegos sukąsti. Gal keturių, o gal daugiau kilogramų. Aš voblerį timpt, timpt, o ji plaukia paskui ir negriebia, mat ant masalo prikibusi žalia žolė. Tinginiai vietiniai – galėtų ir pašienaut. Per tokius nevalas neįmanoma padorios lydekos pasigauti. Gaila, kad lydeka – ne karvė ir žolės neėda.

Oi, ilgai dar mes ten vandenį valais pjaustėm ir iš visų pusių botagais talžėm, bet neišlindo, nepasirodė daugiau dėmėtoji laimė. O vietiniai su savo medinėmis valtelėmis vis pro tą pačią įlanką plaukia, sustoja ir taško blizges. Visgi nuplaukėme ir mes ten pasiirstyti ir išsiaiškinti, ko ten taip medumi patepta. Nuplaukėme ne be reikalo. Pasirodo, iš įlankos išplaukus, gylis didėja, bet vėliau ežeras ima seklėti. Iš ryto buvome pražioplinę gražų sėklių su smulkia žolyte.

Buvo jau vakaras – nė bangelės. Ir kad pradėjo mano bičiulis „šienauti“ nuo to sėkliaus lydekas – net dūmai rūko. Kur nemeta, ten kibimas. Pora trejetą kibimų – lydeka. O aš tik mirksiu, masalus keičiu ir vos vieną kitą pagaunu. Tas niekšas sutrynė mane į miltus! Kad jam dar „barzda“ susisuktų!

Jo lydekos buvo nedidelės, todėl širdies smūgio negavau, bet nemalonu gauti į kaulus ir tiek. Visą dieną gaudėm maždaug po lygiai, bet vakare gavau į kuprą. Aš vos tris pagavau, o jis gal net septynias. Jei būčiau iš karto salotiniai žaliu vobleriu gaudęs, tai nebūčiau taip gėdingai pralošęs. Bet bus dar tų žvejybų, bus gal ir pergalių.

O jau tų lydekų tamsumas! Kaip kokie nuodėguliai. Aš tokias lydekas tik Švedijoje esu matęs. Tų pilvas taip pat buvo tamsiai dėmėtas. Gal šitos pabėgėlės iš Švedijos? Ir piktos, aršios kaip tos šiaurietės, nors ir nedidelės. Paaugs, tada dar pasigalynėsime.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GAMTA IR AUGINTINIAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"