Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
GAMTA IR AUGINTINIAI

Selemonas Paltanavičius: Naujieji metai užbaigia veiklos ratą – galima suskaičiuoti viščiukus

 
2017 12 30 12:10
Asociatyvi nuotrauka /
Asociatyvi nuotrauka / pixabay.com nuotrauka

Esame prie labai svarbios ribos, skiriančius senus ir naujuosius kalendorinius metus. Taip taip, patiksliname – tai yra kalendorinių, mūsų – žmonių, metų riba. Gal todėl mes ją ir labiausiai minime, jos laukiame, o dar labiau žvelgiame į ateitį, nes mums rūpi, kas bus už jos. Žinoma, mums ne mažiau svarbu ir tai, kas yra ir kas bus gamtoje. Atrodo, kad tam dar turime šiek tiek laiko, tad viską gamtoje galime pamatyti patys.

Taigi, skaičiuojame paskutines šių metų valandas. Kalendorinių metų kaita šiek tiek atsilieka nuo gamtos laiko skaičiavimo. Nieko keisto, juk mes – žmonės. Tačiau mums taip pat reikia švenčių. Ir ne tik tų, kurias siūlo, dovanoja gamta. Naujieji metai – išvestinė, išmatuota data. Nors... Jūs patys žinote, kad pasaulyje yra daug laiko skaičiavimo sistemų, tad skiriasi ne tik metai, bet ir jų pradžia. Antra vertus – pasaulis didelis, skirtinguose kraštuose net Kalėdų senelis būna kitoks. Patys patikimiausi – gamtos metai, kurie jau prasidėjo prieš savaitę, o dabar mes turime net šešetą minučių naujai gimusios šviesos.

Mums leista rinktis, kaip norime skaičiuoti laiką. Todėl sutikdami savo naujuosius metus skaičiuojame, ko pasiekėme, žiūrime į savo ir gamtos aruodus. Gamta visada yra turtingesnė, nes mes, žmonės, vis semiame iš jos aruodų, o ji dalijasi viskuo... ir jai vis dar lieka...Šiandien pabandysime pasižvalgyti į savo ir gamtos metus. Nežinia, nuo ko čia pradėti... Gal nuo mūsų, žmonių, metų. Labai svarbu, ką gero sukūrėme, kuo padėjome gamtai.

Gal ir nelengvą klausimą čia užduodame. Nors... apie gerus darbus ir smagius dalykus visada kalbėti norisi. Būtume neteisūs, jei vardytume tik tai. Bet mes daug ką darėme, ir tai, kas gamtai nebuvo paranku ir naudinga. Ir teršėme, ir medžius kirtome, ir atliekų nerūšiavome, kai kas neleistinai medžiojo ir žvejojo.

Taigi, Lietuvoje neršia vėgėlės. Kažkada šios žuvys buvo įprastos ir net dažnos, Kalėdų metą jos išplaukdavo į seklumas ir čia būdavo gaudomos specialiu mediniu kūju trankant ledą. Sakydavo – „patrankauja“, kitur – „luokija“. Kodėl „patrankauja“ – aišku, nes daužo lyg iš patrankos. O „luokija“, nes, sako, vakarais nuo ežero sklisdavo duslus medinio kūjo garsas „uok... uok...“

Dabar tokie žvejybos būdai pamiršti, o nuo gruodžio 15 d. iki sausio 15 d. vėgėles draudžiama žvejoti visoje Lietvuvoje. Šių žuvų svarbiausiose nerštavietėse – Nemune nuo Gėgės upės žiočių iki Jurbarko tilto ir Nevėžyje nuo žiočių iki Babtų tilto draudžiama bet kokia žūklė. Viskas jų, vėgėlių labui.

Žvejai taip pat turi žinoti, kad iki gruodžio 31 d. draudžiama žvejoti marguosius upėtakius, sykus, lašišas ir šlakius. Kadangi rytoj, gruodžio 31 d., yra sekmadienis, draudimas jau nebegalioja. Tiesa, kas sugaus lašišą ar šlakį, jį pasiimti galės tik turėdamas žvejo mėgėjo kortelę, o šias bus galima įsigyti tik nuo sausio pirmosios. Taigi, visas sugautas lašišas ir šlakius teks paleisti. Gal ir gerai – juk paskutinė metų diena, smagu dovanoti voskias dovanas...

Kai ką reikia priminti poledinės žūklės mėgėjams. Jei jūsų ežerėlis ar tvenkinys užšąlo, neskubėkite ant ledo. Tą patį pasakykite ir savo draugams, kaimynams – perspėkite juos. Kol kas dar nėra ledo, tik ledelis. Jis labai pavojingas. Tai kas, kas taip viliojančiai žvilga. Suspėsime, žiema vis tiek suręs bent 10 centimetrų storio ledo tiltą, kuris jau bus tinkamas poledinei žūklei.

Naujuosius paprastai palydi didžiosios zylės balsas – dar nelabai skardus, lyg užkimęs. Iš tikro, kažkada seniai to nebūdavo, jos imdavo tilindžiuoti tik vasary. Tačiau dabar zylėms visus planus supainiojo paskutinių dešimtmečių atšilę orai.

Be to, zylės gieda ne visur – miškuose jas vargu ar išgirsite. Lengviau joms miestuose, kur ir naktį šviesu, kur galima rasti šiltas priebėgas. Tačiau čia kaip su tomis kregždėmis – viena zylė dar pavasario neskelbia. Ir mes jo nelaukiame, nes dabar mūsų mintyse – naujieji metai.

Naujieji metai užbaigia dar vieną mūsų veiklos ratą. Dabar, kaip sakoma, galime suskaičiuoti viščiukus. Atrodo, kad visų metų rezultatus galima suvesti šiandien. Rytoj jau bus šventa, jais galėsime džiaugtis.

Tačiau rezultatus galima suvesti, viską suskaičiuoti ir įvertinti kiekvienam sau arba – atskiriems objektams, skirtingoms gamtinėms teritorijoms, veikloms. Ar įmanoma pasakyti, kokie gamtoje buvo šie, jau išeinantys 2017 metai?

Gal ir galima... tik ne viską, nes gamta – labai sunkiai apsakoma didybė. Jei norėtume apie viską sužinoti, tektų daug ką tirti, skaičiuoti. Gerai, kad mes turime aktyvius žmones, dirbančius saugomose teritorijose, miškuose, žiedavimo stotyse. Pagaliau – gamtoje dirbančius visus, kuriems tokia veikla nėra pagrindinė. Tai jie praneša apie retus augalus ir gyvūnus, apie įvairius netikėtus nutikimus.

Daug kas, darbuodamasis visai nepastebimas, geba atlikti labai svarbius dalykus. Didžiuojamės, kad šie žmonės yra mūsų laidos talkininkai, kad mes galime kreiptis į juos ir paklausti: o kaip šiemet gyvena ta ar kita rūšis, kaip perėjo paukščiai, į gausią drėgmę reagavo augalai.

Kol kalbame apie savo paukščius ir savo gamtą, nejaučiame ypatingo rūpesčio ir baimės dėl jų likimo. Tačiau prieš pat Kalėdas sužinojome apie naują Berlyno zoologijos sodo mokslininkų programą, skirtą Pietryčių Azijos paukščių apsaugai. Pasirodo, Indinezijoje kiekvienuose namuose mėgstama laikyti daugybę paukščių giesmininkų, kurie gaudomi gamtoje. Blogai prižiūrimi, jie žūsta ir beregint vėl pakeičiami naujais. Taip naikinama šimtai rūšių, kasmet – dešimtys milijonų rečiausių giesmininkų. Klesti prekyba, paukščių gaudymas, nes paklausa didelė, gaudytojas jų nei augina, nei prižiūri, taigi investuoja tik į savo tinklus. Daugelį retųjų paukščių vokiečių mokslininkai veisia, sukuria nelaisvėje pakankamą kiekį gyvybingų porų. Jei abejojate, kad tai gali būti naudinga, pažiūrėkite, kas daroma Vietname.

O ten taip pat aktyviai naikinami paukščiai. Štai vienos labai splavingos ir gražios vištinių būrio rūšies – Edvardo fazano – jau nebeliko, rūšis laisvėje laikoma išnaikinta. Mokslininkai dar bandė juos surasti gamtoje pasitelkę stebėjimo kameras, bet visos pastangos buvo bevaisės. Gerai, kad nelaisvėje išliko keletas šimtų Edvardo fazanų – juos galima veisti, dauginti, tirti... Tačiau niekas nežino, ar juos bus galima grąžinti į laisvę, nes ten jiems be galo pavojinga.Taigi, taip užbaigiame savo dar vienus metus. Džiaugiamės, kad mūsų gamta yra graži, kad mes visi kartu ją saugome. Tačiau visada turime būti budrūs, nes gamta – visų mūsų namai.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GAMTA IR AUGINTINIAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"