Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
GAMTA IR AUGINTINIAI

Poledinė olimpiada

 
2018 02 14 10:45
Tulžio Ašakos nuotraukos

Šiemet pirmą pavasariškai pypsinčią zylę išgirdau tik vasario 2 dieną, o būdavo pragysta ir sausio pradžioje, bet, matyt, būsiu praleidęs vieną kitą premjerą. Atsimenu, kad buvo kilęs pavojus ledui – gan stipriai atšilo. Žvejai puolė uoliai melstis ir Dievo prašyti, kad nenutirpdytų pramogų.

Taip, taip, bažnyčiose prieš pora savaičių rinkdavosi tik šalčio meldžiantys žvejai. Na, dar olimpiečiai ir šiaip visokio plauko sniego sporto mėgėjai klupinėjo. Ir nesuprasi, ar olimpiečiai meldė šalčio Lietuvai, ar Korėjai.

Kaip juos atpažinau tarp tikrų katalikų? Ogi labai paprastai: žvejai vienas kitam linkėjo ne ramybės, o „nė žvyno“. Kai kunigas aukas rinko, slidininkai tarp žmonių vinguriavo ir bandė išvengti pareigos aukoti eurą, o olimpiečiai, kunigui priėjus su šventa komunija, ne išsižiodavo, bet nulenkdavo galvas, tarsi laukdami medalio. Matyt, tokia buvo jų treniruočių dalis.

Taigi, vos spėjom bendromis jėgomis išmelsti ledo ir sniegelio, o kiti jau nekantrauja ir veja žiemą iš kiemo. Jokios pagarbos mūsų triūsui. Žiemos dabar gležnutės, nedrąsios, tad nereikia baidyti, nes kitąmet liksime visai be ledo ir Kalėdas sutiksime ant pažliugusių pievų ir dirvonų.

Tad kol neišvaryta žiema, nulėkiau ant balos prasivėdinti ir pagręžti skylių lede. Laiko turėjau nedaug, tik iki vidurdienio. Atrūkau anksti, vos švito. Iškart nudramblojau „artų dirvonų“ link, kad nereiktų gaišti laiko eksperimentams ešerių beieškant. Iš ryto visi žvejai turi daug jėgų, tad ir aš gręžiau pasismagindamas, kartais ir po penkias skyles vienu ypu.

Gal kiek per anksti buvo, nes kad ir kur gręžiau, visos eketės buvo tuščios. Štai tau ir žinomos vietos. Bet gal pradės baksnoti nuo devintos valandos, vyliausi.

Sugaišau gerą valandą, bet nė vieno padoresnio ešeriuko nepagavau, tik keli mažučiai pasikabino už pažastų, nes žmoniškai neapžiojo švytuoklės. Vai, vai, vai. Ką daryt? Jei šlumpuosiu iki kitų vietų, galiu pražiopsoti rytinį kibimą. O jeigu ir kitur bus taip pat „linksma“ kaip šičia? Nors čia tikrai likti neverta... Tokios mintys sukosi galvoje.

Ko gero teisingiausia buvo ieškoti kažkur arčiau, nors ir nelabai iššniukštinėtuose gyliuose. Taip ir padariau. Pasirinkau ilgą atabradą, kuris nieko gero man nebuvo „padovanojęs“, bet ir aš nebuvau žmoniškai jo nugręžęs. Na, dabar, kaip pridera – per visą ilgį ir iki pat šlaito, kur staigiau gilėja.

Nežinau, kiek tų skylių ten prigręžiau, bet pirmuosius ešeriukus pagavau būtent prie pat šlaito. Nors visas atabradas buvo gan gilus – 5–6 metrai, bet dryžuotieji buvo sutūpę 7 metrų gylyje.

Pirmas, antras, trečias kibimas buvo staigūs ir iš viso ešerio peties. Kelis pavyko pagauti akimirksniu, bet vėliau jų apetitas apslopo, ir net keisdamas masalus, nesuviliojau nė vieno. Turėjau ir liaunesnę meškerę su avižėlėmis, nes viduržiemį paprastai dryžuotieji nori mažesnio kąsnio. Pasiūlytas mažesnis masalas tiko, ir narsuoliai vėl puolė avižą aktyviau.

Staiga zvimbt ir nutraukė valą. Lydeka! Kad tave nelabasis. Sako, žvėrys medžiotojų nesibaido, kai įsigalioja medžioklės draudimai. Matyt, ir lydekos iš to pačio molio – kai jų negaudai, tai vis išlenda ir prikrečia eibių. Oi, oi, kokia drąsi. 0,09 mm skersmens valą nukando. Pavasarį po žūklės draudimo pabaigos pasirokuosim. Avižėlė – 2,40 euro! Taigi, vos ne 10 litų nukando. Investicija į auksinę lydekos dantų plombą – burnos ertmės ligų prevencijos programos dalis.

O gal čia kažkokia lydekų olimpinė rungtis – kuri greičiau nupjaus valą? Prisižiūrėjo olimpinių žaidynių – ir pirmyn.

Kol pririšau naują avižėlę, mano emocijos nuslūgo. Lydeka visus ešerius išvaikė, ir toje eketėje daugiau nebekibo. Ant ledo gulintys ešeriukai pašalo, tad nusprendžiau surengti trumpą fotosesiją. Pamėginkite ką tik pagautą ešerį pastatyti ant dėžės ir nupaveiksluoti. Jokių šansų. Reikia laukti, kol tas pašals, sukietės, nustos mirksėti ir įgis kitas profesionalaus pozuotojo kompetencijas, o tada fotografuoti. Jei iš karto mėginsite jį įamžinti, tai anas vartysis po sniegą, ir nieko gero nepešite, jokio reportažo iš įvykio vietos nebus.

Toliau įvykiai klostėsi gana nuspėjamai. Iš kiekvienos eketės pagaudavau po penkis arba dešimt ešeriukų, bet vos keli buvo ūgtelėję tiek, kad keliautų namo. Žūklės laikas ėjo į pabaigą, bet nesijaučiau prisižvejojęs. Žingsniuojant namo galvoje sukosi mintys apie tą, kitą ir dar aną vietelę, kurių taip ir nepatikrinau.

Taigi, grįžau su prastu laimikiu, už kurį medalių negausi, bet ir laiko nedaug turėjau (tipiškas žuvų nesugavusio žvejo pasiteisinimas). Taip jau būna – kur pernai ešerių „pasidėjai“, nereiškia, kad šiemet rasi. Bet kitai žūklei planas jau subrandintas. Pusdieniui daugiau nebevažiuosiu.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GAMTA IR AUGINTINIAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"