Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
GAMTA IR AUGINTINIAI

Paveldo sodai: auginti tai, ką seneliai augino

 
2018 09 06 16:00
Projekto "Paveldo sodai" sumanytojai Linas Žabaliūnas (kairėje) ir Darius Kviklys tikisi labiau išpopuliarinti mūsų senelių soduose augintas veisles.
Projekto "Paveldo sodai" sumanytojai Linas Žabaliūnas (kairėje) ir Darius Kviklys tikisi labiau išpopuliarinti mūsų senelių soduose augintas veisles. Jūratės Mičiulienės nuotrauka

Kylant susidomėjimui senosiomis soduose ir daržuose augintų augalų veislėmis, Europoje buriantis net tokių entuziastų klubams, Lietuvoje įgyvendinamas projektas „Paveldo sodai“. Galima apsilankyti tokiose sodybose, kurių soduose puoselėjamos senosios veislės.

Kaip pasakojo Kaimo turizmo asociacijos prezidentas Linas Žabaliūnas, projektas apima ne tik senųjų veislių populiarinimą, jų išsaugojimą, bet ir užaugintų produktų perdirbimą, patiekalų pagal senovinius receptus atgaivinimą. Tikimasi, kad į projektą įsitraukusios Lietuvos ir Latvijos sodybos jau šiemet, ypač nokstant senųjų obelų vaisiams, sulauks nemažai lankytojų. Juk daug kam norisi pajusti vaikystėje ragauto obuolio skonį.

„Prieš keletą metų į mus kreipėsi Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro filialo Babtų sodininkystės ir daržininkystės instituto darbuotojai, prašydami kartu paieškoti senų vaismedžių veislių. Tada ir gimė mintis dalį tokių sodų paversti lankomais objektais“, – sakė L. Žabaliūnas.

Biologas Pranciškus Baltrus Šivickis, 1930 metais nusipirkęs 13 ha salą Molėtų rajono Grabuosto ežere, įveisė ten nuostabų sodą, kurį pavadino Obuolių sala.

Istoriniai sodai

Pasak Babtų sodininkystės ir daržininkystės instituto sodininkystės technologijų skyriaus vedėjo dr. Dariaus Kviklio, susidomėjimas senosiomis vaismedžių, daržovių, prieskoninių žolelių veislėmis pastaruoju metu didėja visoje Europoje. „Šveicarijoje, Olandijoje, Vokietijoje yra net tokių entuziastų klubai, asociacijos, draugijos. Seniai turėjome idėją ką nors panašaus suburti ir Lietuvoje. Juk viena instituto misijų ir yra kaupti Lietuvoje augančių augalų genų resursus, – teigė D. Kviklys. – Turime dideles kolekcijas vaismedžių, daržo augalų, o dabar pradėjome rinkti ir prieskoninius, vaistažolinius augalus. Šiuo metu daug vaismedžių turi sukaupusios istorinės kolekcijos – Rojaus sodai ir Tado Ivanausko Obelynė.“

Rojaus sodai mena garsų mokslininką Adomą Hrebnickį (1858–1941). Jis pirmasis Lietuvoje įkūrė pomologinį sodą, 1910 metais išleido pirmąją knygą apie veisles. Staniškiuose prie Dūkšto jo įveistas 14 ha pomologinis sodas buvo didžiausias ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse. Gamtininkas tą vietovę pavadino Rojumi. Nuo 1922 metų ten gyveno ir dirbo. Profesoriaus pomologiniame sode augo 629 obelys, 223 kriaušęs, 240 slyvų, 105 vyšnios ir trešnės. A. Hrebnickis pirmasis surado ir aprašė liaudies selekcijos būdu išvestą 'Beržininkų ananasą', 'Jono pepiną' ir kitas nuo seno Lietuvoje žinomas obelų veisles. Profesorius 'Beržininkų ananasą', kaip nežinomos kilmės sėjinuką, aptiko savo uošvio Jono Stankevičiaus dvaro sode Beržininkuose, netoli Dūkšto. 1886 metais jį pradėjo dauginti savo medelyne. Taip ir išplito po visą Lietuvą.

'Jono pepinu' A. Hrebnickis pavadino uošvio garbei, nes šią veislę taip pat rado uošvio sode. Veislę 'Gerkonių avietinis' rado Gerkonyse, netoli Dūkšto. Šiuo metu Lietuvos soduose tai jau retos veislės.

T. Ivanauskas (1882–1970) šalia Kauno, Obelynėje, įsigijęs 8 ha žemės, 1920 metais taip pat pradėjo veisti pomologinį sodą. Kaip pasakojo D. Kviklys, dar vienas garsus biologas Pranciškus Baltrus Šivickis (1882–1968), 1928 metais sugrįžęs iš JAV, pradėjo dirbti Vytauto Didžiojo universitete Kaune ir Vilniaus universitete, o 1930 metais Molėtų rajono Grabuosto ežere nusipirko 13 ha salą. Joje profesorius pradėjo rinkti įvairius vaismedžius bei vaiskrūmius ir įveisė nuostabų sodą, kuris iki šiol puikiai dera. Tą vietovę P. Šivickis pavadino Obuolių sala. Šiuo metu saloje įkurtas tuo pačiu pavadinimu veikiantis kempingas. Jo lankytojus rudenį džiugina senųjų obelų derlius.

Po sodus pasidairius

Kaip sakė D. Kviklys, senosiomis veislėmis šiek tiek dar užsiima botanikos sodai ir Lietuvos liaudies buities muziejus Rumšiškėse. Tačiau, pasak mokslininko, daugeliui trūksta žinių, kaip išsaugoti, kaip padauginti, kaip prižiūrėti tas senąsias veisles. Viena projekto idėjų yra pagelbėti tų sodų šeimininkams. „Mūsų specialistai važinėja į šiuos objektus ir teikia pagalbą, konsultuoja, – sakė D. Kviklys. – Taip pat bandome atpažinti, kokios veislės auga senuose dvaruose, senose sodybose, buvusiuose vienuolynuose. Dažnai žmonės žino, kad sodai labai seni, bet nežino, kokios ten auga veislės. Tad vienas mūsų tikslų buvo nustatyti, kokios tai veislės, ar jos turi kokią nors paveldo vertę.“

Pavyzdžiui, Rusnės saloje, tradicinėje žvejo sodyboje „Pakalnė“ šeimininkai didžiuojasi savo sode turintys senųjų, tarpukariu sodintų antaninių ir alyvinių obelų veislių. Beržoro sodyboje Plungės rajone šeimininkai augina senuosius augalus, turi turtingą vaistinių augalų kolekciją: jų darže galima rasti paprastųjų dašių, vaistinių šalavijų, stumbražolių, agurklių, katžolių ir kitų. Rengiama edukacinė programėlė „Babūnės arbatos kelias“.

Į projektą įsitraukęs didžiausias Japoniškas sodas Europoje (16 ha) turi ir tradicinių aromatinių augalų kolekciją. Čia surinkta labai didelė senųjų veislių pomidorų kolekcija, akį traukia svogūnų, ypač daugiaaukščių, česnakų kolekcijos.

Garsių žmonių sodai

Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus Anykščiuose kieme išlikusios dvi obelys, turinčios istorinę sąsają su rašytoju A. Vienuoliu-Žukausku. Viena jų labai reta ir tik senuosiuose soduose aptinkama obelis – 'Lietuvos cukrinis'. Prie muziejaus pastato yra autentiškas, rašytojo laikotarpį menantis gėlynas, vaistinių augalų ekspozicija.

1566 metais išleistame Lietuvos Statute numatytos baudos už skiepyto medžio nukirtimą ar sugadinimą

Anykščiuose 1990 metais rašytojos Bronės Buivydaitės sodyboje įkurtame memorialiniame muziejuje žaliuoja dar 1935 metais įveistas sodas, kuriame išlikusios kelios senosios obelų veislės 'Lietuvos pepinas', 'Popierinis', vyšnių veislės 'Žemaičių rūgščioji', žagarvyšnė. Muziejaus darželyje žydi rašytojos mėgtos gėlės – paprastosios pakalnutės, paupiniai jonpaparčiai, kvapiosios našlaitės ar triskiautės žibuoklės.

Anykščių rajono Griežionėlių kaime esančiame Liudviko ir Stanislovo Didžiulių sodyboje-muziejuje auga nuo seno Lietuvoje augintų obelų veislių – 'Suislepinis', 'Paprastasis antaninis', 'Popierinis' – vaismedžių. Taip pat labai reta senovinė 'Kalvilio' veislės obelis. Jos vaisiai, išlaikyti beveik metus, įgyja išskirtinį skonį ir ypač tinka džiovinti.

Izidoriaus Navidansko parke (Skuodo rajono Kalnėnų kaime) auga daugiau kaip 120 rūšių medžių ir krūmų. Įveistas ir 3 ha obelų sodas. Kasmet vaisiais džiugina senosios obelų veislės: 'Paprastasis antaninis', 'Ravelio kriaušinis', 'Sierinka', 'Popierinis', 'Vytautinis' ir kitos.

Lakūno Stepono Dariaus tėviškėje Klaipėdos rajone, šalia Judrėnų, yra išlikęs unikalus įspūdingo dydžio vaismedžių sodas. Dar XIX amžiaus pradžioje lakūno tėvas sodino medelius bei skiepijo po kelias kultūrinių obelų veisles į miškinės obels šakas. Sode auga ir senųjų dekoratyvinių augalų, būdingų Žemaitijos kraštui. Burbiškio dvaro teritorijoje (Radviliškio rajone) auga 'Antaninio', 'Sierinkos' ir 'Koštelės' obelų veislių.

Poeto Jono Mačiulio-Maironio tėvonijoje Bernotuose (Raseinių rajone) išlikę du sodai. Senąjį sodą, kurį labai mėgo Maironis, pasodino poeto tėvas, o kitą sodą įveisė sesuo. Juose iki šiol esama senųjų obelų ('Popierinis', 'Sierinka', 'Rudens dryžuotasis') ir kriaušių ('Citrininė' ir 'Klepo mėgstamoji') veislių. Sodybos teritorijoje auga dekoratyvinių augalų, būdingų tradiciniam Vidurio Lietuvos gėlių darželiui. Tai rūtos, lelijos, flioksai ir poeto labai mėgtos nasturtos, žemčiūgai. Sodo pakraštyje, kitoje kelio pusėje yra takelis, vedantis link Luknės upelio.

Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse taip pat galima paragauti senųjų obelų – 'Suislepinio', 'Rudens dryžuotojo', 'Popierinio', 'Lietuvos cukrinio' – vaisių.

Visas sodybų, kuriose rasite senųjų veislių sodus, vaistažolių darželius, sąrašas http://www.atostogoskaime.lt/lt/atviros-dienos-kaime/lankomi-sodai.

Per dvarus ir vienuolynus

Kaip pasakojo D. Kviklys, atskiruose regionuose vyrauja kiek kitokios veislės. Pavyzdžiui, Klaipėdos krašte galima aptikti 100–120 metų senumo vokiškų obelų veislių, Latvijoje jaučiamas švedų asortimentas. Iš lietuviškų naujų veislių latviai labiausiai yra pamėgę Lietuvoje išvestą obelų veislę 'Auksis'. Dėl žagarvyšnių lietuviai su latviais iki šiol ginčijasi, kas ją išrado – jie ar mes. Latviai šią veislę vadina 'Latvija žema' (Latvijos žemoji).

„Galima sakyti, kad mūsų ir latvių paveldas yra susipynęs“, – teigė D. Kviklys. Pasak mokslininko, abiejose šalyse auginamos panašios veislės, tik, pavyzdžiui, latviai neturi iš Vokietijos atkeliavusios ir daugiau mūsų pamaryje paplitusios slyvų veislės 'Čirkšlės'.

„Šiemet Babtuose įveisėme nemažą sodelį su keliolika senovinių veislių, kitais metais pasodinsime dar 31 veislės vaismedžių sodą – tai kadaise augintos, buvusios populiarios, o dabar Lietuvoje surastos, galima sakyti, egzotiškos veislės, pavyzdžiui, 'Žemaičių grietininis', 'Geležinis', 'Černoguzas' ir kitos“, – pasakojo D. Kviklys. Padaugintų sodinukų ateity galės įsigyti visi norintys.

Projekto organizatoriai aptiko apie 40 sodybų ne tik su senaisiais sodais, bet ir su senaisiais prieskoniniais ar gėlių darželių augalais. „Visi tie senieji augalai į Lietuvą ir Latviją atkeliavo per dvarus, vienuolynus XV-XVI amžiuje. Natūraliai augančių tikrai turėjome nedaug. Visos tos veislės įvežtinės. Tačiau kai tos įvežtos jau auga daugiau kaip 300 metų, tai tampa kaip ir mūsų paveldo“, – teigė D. Kviklys.

Kaip rašė Lietuvos sodininkystės istoriją apžvelgusi Asta Blažytė, XVI amžiuje prie dvarų visoje Lietuvoje buvo tik apie 30 sodų, po keletą vaismedžių savo sklypeliuose turėjo pasisodinę ir dvarų darbininkai. Apskritai sodo augalai iki XIX amžiaus pabaigos daugiausia buvo auginami dvarų bei vienuolynų soduose. Ūkininkų sodai paplito šiek tiek vėliau.

Išėję iš mados vėl sugrįžta

D. Kviklys susirūpinęs, kad šiuo metu, ypač versliniuose soduose, plinta naujos, produktyvesnės veislės, o senosios vis labiau užmirštamos. „Mes labai daug ką galime prarasti, – sakė jis. – Nežinau, ar daug kas esate ragavę 'Beržininkų ananasinį' obuolį. Ši veislė išsiskiria ypatingu aromatu. O „Antaninis“ labiausiai tinka perdirbti – obuolių sūriams, džemams daryti. Vietinė 'Geltonoji' slyva, kaip prisimena vyresnio amžiaus žmonės, buvo vienintelė veislė, kuri kvepėjo medumi. Džiaugiamės, kad Lietuvoje yra daug entuziastų, kurie nori išsaugoti tas senąsias veisles. Tikimės, kad projektas padės tai padaryti.“

Kaip pažymėjo instituto darbuotojai, senųjų veislių paklausa vis didėja, žmonės ieško, nori prie savo sodybų pasisodinti tos veislės obelų, kokias augino jų tėvai, seneliai. Instituto medelyne darbuotojai į vis daugiau medelių įskiepija senųjų veislių, jos greit išparduodamos. Pasak D. Kviklio, kadaise tai nebuvo paveldas, tai buvo inovatyvios, labai vertinamos veislės. Dabar jas jau kaip nykstančias reikia išlaikyti, populiarinti ir platinti. Institutas šiuo metu rengia senųjų veislių sodo, daržo, dekoratyvinių augalų katalogą, taip pat senųjų receptų iš šių vaisių knygą.

Senos, dar senelių sodintos obelys yra labai aukštos, dabartinės tokio aukščio nepasiekia. „Seniau obelys buvo skiepijamos į laukines obelis, todėl medžiai būdavo atsparesni, užaugdavo didesni, galingi. O dabar, kadangi visi nori greitesnio derliaus, žemesnio medžio, kad skinti derlių būtų lengviau, skiepijami ant kitų poskiepių, turinčių ne tokią galingą šaknų sistemą. Todėl medeliai mažesni“, – aiškino D. Kviklys.

Lietuvos augalų genų bankas kaip vertingiausias senosios liaudies selekcijos obelų veisles išskiria šias: 'Beržininkų ananasą', 'Lietuvos pepiną', 'Baltąjį alyvinį', 'Pilkąjį alyvinį', 'Rudens dryžuotąjį', 'Panemunės baltąjį', 'Sierinką', 'Žemaičių grietininį', 'Popierinį', 'Jono pepiną'. Iš kriaušių veislių – 'Ankstyvąją dulią', 'Lyvų berę', 'Vandenę', 'Vasarinę sviestinę'. Jos įtrauktos į Augalų nacionaliniū genetinių išteklių sąrašą.

Seniausia obelis

Kada Lietuvoje pradėtos auginti obelys, kriaušės, vyšnios ir slyvos, tikslių duomenų nėra, tačiau pirmosios rašytinės žinios apie Lietuvos sodus yra išlikusios nuo 1387 metų, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila, įvedęs Lietuvoje krikščionybę, Vilniaus vyskupui užrašė žemes ir sodą prie Vilniaus miesto. O 1566 metais išleistame Lietuvos Statute numatytos baudos už skiepyto medžio nukirtimą ar sugadinimą. Vadinasi, jau XVI amžiuje lietuviai mokėjo skiepyti medžius.

Gamtos paminklu paskelbta seniausia Lietuvoje obelis mena XVII amžių. Ją nesunku surasti – auga Kauno pakrašty, buvusio Kazliškių kaimo teritorijoje, Senosios obels gatvėje. Medžiui apie 360 metų. Vos sustojus ties kiemo tvora apžiūrėti obels, iš namo išėjusi šeimininkė Vanda Šiupienienė mielai kviečia užeiti. Matyti, kad lankytojai čia dažni.

Kai 1960 metais ši obelis atsidūrė naujakurių Šiupienių naujai įsigytame sklype, jie net nežinojo, kad medis gali būti labai senas. Kadangi trukdė namo statybai, ketino nupjauti. Tačiau kaimynystėje gyvenanti moteris paprašė to nedaryti, esą šis medis jai primena jos prosenelį. Taip ir paliko obelį.

Taip pačiais metais Šiupienių sodyboje apsilankė gamtininkai, išmatavo medį, gamtos paminklu paskelbė, lentelę pritvirtino. Tuometinis gamtos apsaugos komitetas išrašė obeliai pasą. Seniausią Lietuvoje obelį, kol nebuvo nulūžusi kamieno dalis, trys vyrai rankomis vos apglėbdavo. Jos aukštis – 8 m, skersmuo – 0,95 metro.

Ši senolė – laukinė obelis. Kaip pasakojo V. Šiupienienė, jos obuoliukai labai rūgštūs. „Anksčiau jų pasirinkti vis ateidavo tokia sena moterėlė. Ji pasakojo, kad norėdama išbalinti arbatinuką, užvirindavo vandenį su šiais obuoliais, ir jis visas išbaldavo. Nereikia nė jokių specialių balinimo priemonių“, – pasakojo sodybos šeimininkė. Ji dar pasidžiaugė, kad jų gatvė, kuri ir vadinasi Senosios obels gatve, neseniai buvo išasfaltuota vien dėl to, jog prie šio gamtos paminklo daug turistų atvažiuoja.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GAMTA IR AUGINTINIAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"