Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
GAMTA IR AUGINTINIAI

Mindaugas Survila: „Sengirė – tai pasaka, kurios tikrovėje nėra“

 
pixabay.com nuotrauka

Kovo 30 d. daugelyje Lietuvos kino teatrų pradedamas rodyti režisieriaus Mindaugo Survilos filmas „Sengirė“. Ši dokumentinė poema – netipinis filmas apie gamtą. 

Dvylika metų – tiek laiko prireikė režisieriui bei komandai pasirengti sudėtingiems filmavimams laukinėje gamtoje, išsiaiškinti geriausias lokacijas, surinkti biudžetą, galiausiai, sulaukti tinkamiausio kadro.

Būtų gerai, jei prieš filmavimą galėtum pasirašyti autorinę sutartį su briedžiu, kuris konkrečią valandą ateitų kur sutarta, pakartotų praėjimą antram dubliui ir visi išsiskirstytume savo reikalais. Bet taip neįmanoma…

Kaip teigia pats režisierius, kurio pirmoji profesija – gamtininkas, šiuo filmu, jis, visų pirma, siekia atkreipti dėmesį į natūralias gamtos oazes – sengires, kurių Lietuvoje belikę labai maži plotai bei jose vykstantį gyvenimą. Tačiau kartu tai – kvietimas pažinti pasaulį, kuris paslėptas nuo daugelio akių, pasaulį, kupiną begalinių atradimų ir netikėtumų.

– Nors kaip režisierius išgarsėjote 2011 metais sukurtu filmu „Stebuklų laukas“ apie šalia Kariotiškių sąvartyno gyvenusius žmones, tačiau pats, visų pirma, esate gamtininkas, debiutavęs filmu apie erelius žuvininkus. Tad filmas „Sengirė“ – natūralus Jūsų kaip gamtininko veiklos pratęsimas?

Taip, aš visų pirma esu gamtininkas. Penktoje klasėje pradėjau vaikščioti po miškus su fotoaparatu ir fotografuoti gamtą. Man norėjosi pasakoti apie tai, ką matau, o nuotraukos buvo vienas geriausių būdų tai daryti. Vėliau pradėjau mokytis filmuoti.

„Sengirė“ išties panaši į mano pirmąjį filmą „Susitikimas su žuvininkais“. Tačiau bendrumo yra ir tarp „Stebuklų lauko“ bei „Sengirės“: juos sujungia mano filmavimo būdas – aš stebiu, laukiu, žiūriu, kas vyksta. Filmuodamas aš niekaip nesikišu į tikrovę, tiesiog bandau ją parodyti, kokia yra.

Kuriant „Stebuklų lauką“ kažkas sakė: norėdamas, kad tikrovė būtų efektingesnė, labiau pritrauktų žiūrovus, privalai ją režisuoti, pagražinti. Bet man tai svetima. Aš stengiausi, kad šiuose filmuose būtų kuo mažiau režisūros, kuo mažiau mano žvilgsnio ir kuo daugiau aplinkos ir jos veikėjų: „Stebuklų lauke“ – žmonių, o „Sengirėje“ – gyvūnų. Tai badymas natūroje parodyti tai, kas jau ir taip yra ir kas buvo dar iki manęs.

– Įdomu, kad nors „Stebuklų laukas“ – tai filmas apie žmones, tačiau jame Jūs taip pat esate gamtininkas – pasakojimą pradedate nuo briedžio pamiškėje. „Sengirėje“ viskas tartum apsiverčia – centre yra miškas ir gyvūnai, o žmogus – maža to dalis.

Pirminis impulsas sukurti šį filmą buvo nerimas dėl drastiškai kertamų miškų. Supratau, kad geriausias būdas atkreipti dėmesį į šią problemą yra ne šūkauti su plakatais po ministerijos ar vyriausybės langais, bet sukurti filmą, kuriame menine kalba būtų parodytas sengirės gyvenimas bei jos grožis. Labai sąmoningai filme atsisakiau užkadrinio balso, paaiškinančio, kad anksčiau sengirės Lietuvoje užėmė 80 proc. teritorijos, o šiuo metu jų lopinėliai tesudaro 0,02 proc. Nerodau ir vaizdų, kaip milžiniškos mašinos per 30 sekundžių nukerta, apgenėja ir supjausto medį. Tai, mano manymu, būtų pernelyg tiesmukiška, o žiūrovas įspraustas į ribotą filmo koncepciją.

Filme rodau nudžiuvusį ir jokios praktinės reikšmės žmogui neturintį stuobrį, kuris pelėdų šeimai tampa namais. Norėjau atskleisti, kad ūkiška žmogaus logika prieštarauja natūraliems gamtos dėsniams. O taip pat atkreipti dėmesį į tai, ką mes vis dar turime. Galima net sakyti, kad tai propagandinis filmas – juo aš propaguoju sengirės gyvenimą.

Arba štai pavyzdys: Labanoro miške stovi didžiulė pušis, kurią supa maždaug 70 metų miškas. Dabar ji paskelbta gamtos paminklu. Bet juk ji neatsirado iš niekur, tiesa? Anksčiau miškų darbus žmonės atlikdavo darbuodamiesi rankiniais įrankiais. Įsivaizduokime: pjaudami mišką medkirčiai pamatė didelę pušį, kuri jau tada buvo stora.

Pastovėjo, pagalvojo, kad neverta su ja vargti, numojo rankomis ir nuėjo pjauti plonesnių medžių. O ši pušis pasiliko ir galiausiai tapo mūsų pasididžiavimu. Tačiau šiandien technikai nėra ribų: miško pjovimo mašinos gali pasiekti atokiausias teritorijas ir nupjauti pačius storiausius medžius. Dabar medžiai jau nebegali apsisaugoti nuo žmogaus veiklos, todėl viskas priklauso nuo mūsų požiūrio, nuo to, kaip mes suprasime medžio ir miško vertę.

– Šiuolaikinis žiūrovas yra išlepęs nuo vaizdų, todėl jį nustebinti yra labai sudėtinga. O kas gi gali būti banaliau už gamtą?

Viskas priklauso nuo to, koks yra filmas. Mokydamasis kino pas profesionalus pamačiau, kad visi jie nekenčia filmų apie gamtą. Kodėl? Nes tokie filmai, daugiausia, tiesmukai didaktiški. Štai kodėl vienas iš mano tikslų buvo sukurti tokį filmą, kuris būtų įdomus, visų pirma, tokiai auditorijai. Sudominti gamtos pasauliu įmanoma tik per meninę prizmę, siekiant maksimalios vaizdo ir garso kokybės. Būtent tai ir sukuria filmo pridėtinę vertę.

„Sengirėje“ nėra jokios žmogaus sukurtos muzikos, visas garsas – tai natūralūs gamtos garsai. Tačiau gerai įsiklausius gali išgirsti, kaip skamba miško simfonija… Ne žmogaus sukurta muzika. Tai tik parodo, kad giria yra savaime unikali, įdomi ir kūrybiška.

– Susidaro įspūdis, kad gamtos filmavimas yra labai paprastas ir pigus: nereikia kurti scenografijos, muzikos, „aktoriai“ filmuojasi nemokamai…

Mindaugas Survila. Gedimino Kajėno nuotrauka.
Mindaugas Survila. Gedimino Kajėno nuotrauka.

Būtų gerai, jei prieš filmavimą galėtum pasirašyti autorinę sutartį su briedžiu, kuris konkrečią valandą ateitų kur sutarta, pakartotų praėjimą antram dubliui ir visi išsiskirstytume savo reikalais. Bet taip neįmanoma… Man briedžio reikėjo laukti trejus metus, kad nufilmuočiau jį kaip girios karalių – išdidų, drąsų, didelį, o ne šiaip pakrūmėmis šlitinėjantį.

Jei sudėtume šiam filmui sukurti reikalingas laiko bei finansines sąnaudas, pamatytume, kad jis toli pralenkia dokumentinį kiną ir priartėja prie meninio filmo biudžeto. Problema ta, kad tinkamai nufilmuoti žvėrį natūralioje jo aplinkoje yra nepaprastai sunku. Visų pirma, turi prie jo prisitaikyti. Maža to, filmui tinkamam kadrui turi sutapti labai daug aplinkybių – šviesa, gyvūno elgesys, kadro trukmė, kokybė ir t.t. Todėl šiam darbui, visų pirma, buvo reikalingas entuziazmas, o šalia to – kantrybė.

Pavyzdžiui, mūsų filmavimas vasarą atrodydavo šitaip: naktį dviese ateiname į mišką. Aš užsilipu į medį ir pasilieku 24 valandoms. Kad neišgąsdinčiau gyvūnų, galėsiu išeiti tik kitą naktį. Mano kolega išeina tuoj pat, kai tik aš įsikuriu savo palapinėje viršuje. Paukštis suvokia, kad kažkas atėjo ir išėjo, vadinasi, jo aplinka vėl saugi ir jis gali elgtis natūraliai.

Tuo tarpu aš sėdžiu ir laukiu, kol galėsiu filmuoti. Skaičiuojant kino kaštais, vienas toks mano sėdėjimas – tai trys pamainos. O kur dar kameros nuoma, kuro kaina atvažiuoti iki vietos, laikas, reikalingas pasiekti lokaciją ir grįžti iš jos atgal. Kadangi sengirių lopinėliai yra išmėtyti po visą Lietuvą, važiuodavome ten, kur reikia nepaisydami, kiek valandų tai truks. Kartais dėl šios priežasties mano darbo diena trukdavo daugiau nei 30 valandų.

– Kiek apskritai prireikė laiko sukurti šiam filmui?

Aštuonerius metus mes ruošėmės filmavimui: rinkome informaciją, ieškojome lokacijų, galvojome apie tai, ką filmuosime, dėliojome, kaip galėtų atrodyti siužetas, gaminomės tinkamą įrangą – palapines, pritaikytas filmuoti aukštai medžiuose, linų sistemą, užtikrinančią galimybę filmuoti tarp medžių dideliame aukštyje ir t.t. Dar keturis metus užtruko pats filmavimas. Galiausiai turėjome apie 400 valandų jau atrinktos filmuotos medžiagos. Tačiau tai nereiškia, kad iš jos gali sukurti dar kelis filmus – didžiąja dalimi tai panašūs dubliai. Filmui atsirinkome geriausią, įdomiausią medžiagą ir tai, kas labiausiai derėjo visumai.

Pamačius filmą, galima pagalvoti: o kas gi čia tokio – vilkas prabėga, briedis lapus skabo, kurtiniai daužosi… Tartum nieko įspūdingo. Tačiau tai nufilmuoti ir padaryti taip, jog atrodytų, kad tai įprasta, natūralu, reikėjo daug pastangų. Jei iš dešimties medyje praleistų parų yra vienas tinkamas filmui epizodas – tai jau labai gerai, tai nepaprasta sėkmė…. Kai žmona ar mama klausdavo, kaip sekėsi, dažnai atsakydavau „normaliai – nieko gero nenufilmavau“. Filmuojant gamtą tai visiška natūralu. Juk ji nepaiso tavo norų…

Žmogus yra plėšrūnas, kurio bijo absoliučiai visi gyvūnai. Todėl norint juos nufilmuoti kaip girios valdovus, jie turi jaustis drąsiai, būti šeimininkais. Tuo tarpu tu pats turi būti taip, tartum nebūtum.

– Daug laiko teko praleisti gamtos apsuptyje visiškoje vienumoje – tai skamba labai romantiškai, bet, matyt, tik neišbandžius savo kailiu?

Taip, romantikos čia visai nedaug. Mano palapinė, kurioje būdavau po parą, yra tartum stalas iškeltas aukštai medyje. Pamėgink ant tokios platformos pasėdėti porą valandų – jau pradeda šonus mausti… Su laiku atsirado įpročiai kaip iš batų pasidaryti pagalvę ar kitokios smulkmenos stipriai pagerindavusios gyvenimą. Užlipęs į palapinę medyje turėdavau likti iki kitos nakties, nes kitaip kiltų grėsmė išgąsdinti gyvūnus ir jie galėtų pabėgti, jauniklius palikdami likimo valiai. Tad ar lietus, ar vėjas, ar žaibai – privalai sėdėti iki galo…

Pamačius filmą, galima pagalvoti: o kas gi čia tokio – vilkas prabėga, briedis lapus skabo, kurtiniai daužosi… Tartum nieko įspūdingo. Tačiau tai nufilmuoti ir padaryti taip, jog atrodytų, kad tai įprasta, natūralu, reikėjo daug pastangų.

O kai po paros medyje be miego naktį su visa įranga lipi žemyn, turi būti maksimaliai susikoncentravęs, nes mažiausia klaida ir bus amen. Tad padūsauti dėl to, kaip aplink gražu ir dvasinga, nebūdavo kaip – reikėdavo tiksliai atlikti tai, ko čia atėjau. Todėl aš visuomet turėdavau būti pasirengęs. Romantika čia nekvepia…

– Minėjote, kad sengirių teritorijos išsibarsčiusios po visą Lietuvą. Tad kaip sužinojote, kur ieškoti vienos ar kitos rūšies gyvūnų?

Daug pagelbėjo mokslininkai. Pavyzdžiui, didžiųjų apuokų Lietuvoje tėra du žinomi lizdai – tokioje teritorijoje gali visą gyvenimą ieškoti ir nerasi. Ne kiekvienas žmogus rastų ir 100 kvadratinių metrų teritorijoje net žinodamas, kad lizdas tikrai kažkur čia yra. Tas pats tinka ne tik paukščiams, bet ir daugeliui kitų gyvūnų. Be mokslininkų pagalbos tokį filmą būtų tekę kurti pusę amžiaus.

Žinoma, turėjo praeiti laiko, kol mokslininkai patikėjo mūsų darbo idėja, suprato veiklos metodus. Mat tokių, norinčių arčiau prieiti prie laukinės gamtos, ją nufotografuoti ar nufilmuoti yra daug. Bet tai pavojinga, nes dėl žmogaus artumo, neatsargaus jo elgesio, galima, kaip, tarkime, minėtų apuokų atveju, prarasti pusę rūšies populiacijos.

Todėl kurdami šį filmą, visų pirma, siekėme saugoti gamtą, o ne bet kokiomis priemonėmis gauti geriausią kadrą. Juk filmo kadras – tai priemonė tikslui pasiekti, o ne galutinis rezultatas. Žmogus gali mylėti tik tuomet, kai jis pažįsta. Šio filmo tikslas ir yra supažindinti, kad pamiltume, o pamilę – pradėtume saugoti.

– Turbūt neretai gamtą mes bandome sužmoginti, paversti sterilia?

Taip, žiūrėdamas į tuščią stalą žmogus galvoja, kad tai yra tvarka. Neretai tokią pačią tvarkos sampratą jis bando įpiršti ir gamtos pasauliui. Tačiau miško gyvenimas kitoks. Jei palygintume sengirės, kur žmogus nieko nedaro, su pasodinto ir ūkiškai prižiūrimo miško mikrokosmosu, pamatytume, kad pirmuoju atveju gyvybės įvairovė yra nepalyginamai didesnė. Užtenka stabtelėti ir atidžiai pažvelgti į seną kelmą – nors medis jau miręs, tačiau gyvybės jame yra labai daug. Taip mažame gamtos lopinėlyje palengva susikuria ištisa visata. O ką jau kalbėti apie seną girią ir joje gyvuojantį kosmosą…

Filmą tartum „įrėmina“ epizodai su žmogumi, kuris pasirodo pradžioje, viduryje ir pabaigoje. Ypatingai vidurinis epizodas yra labai netikėtas, tartum laumžirgis iš G. Grajausko eilėraščio – akys didesnės už galvą, apstulbęs nuo pasaulio grožio…

Žmogus tartum „iškrenta“ iš šio filmo konteksto, o kartu jis ir būtinas jam, nes filme mes kalbame apie žmogaus santykį su mišku ir apskritai visa gamta.

Tačiau ir konkretus šis žmogus – Kęstas – yra nepaprastai įdomi asmenybė. Jis gyveno Sibire, o grįžęs į Lietuvą visą gyvenimą dirbo miškuose. Reikia pamatyti jo akis, kai jis pasakoja apie mišką ir žvėris, išgirsti neįtikėtinų jo istorijų…

– Filme nėra vienos lokacijos, vienos sengirės. Ar galimas sakyti, kad pati sengirė čia tampa idėja, tam tikru simboliu?

Filme kaip tik sengirė yra, tik ji sulipdyta iš įvairių gabaliukų, skirtingų vietų. Tačiau tokios sengirės tikrovėje nėra. Ji – tik pasaka. O tai, ką turime, tie 0,02 proc., neturi jokio teisinio statuso – vėjas papūs ir gali jų nebelikti… Viliuosi, kad šis filmas atkreips dėmesį į sengirių situaciją ir kažkas keisis į gera.

– Kaip pats dabar jaučiatės po šitiek laiko, praleisto gamtoje, vienumoje, patekęs į kino sales, festivalius, visokius interviu? Nesinori viso to mesti ir grįžti atgal į mišką?

(Juokiasi) Jei atvirai, šis pusmetis yra labai intensyvus ir sudėtingas: iki birželio dalyvausiu aštuoniuose festivaliuose. Taip, kartais norisi, kad visa tai greičiau baigtųsi.

Kita vertus, filmą kūriau tam, kad apie tai būtų kalbama. Interviu ir susitikimai su žiūrovais – tai dėmesio atkreipimas. Todėl aš džiaugiuosi, kad turiu galimybę plačiau kalbėti apie šią miškų problemą ir viltis, kad kažkam tai irgi bus svarbu. Tokie štai pokalbiai prisideda prie paties filmo viešinimo: juk jei žiūrovai neis žiūrėti filmo, visos mūsų pastangos bus bergždžios.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GAMTA IR AUGINTINIAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"