Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
GAMTA IR AUGINTINIAI

Lydekos ir bobausiai

 
2018 04 27 12:32
Tulžio Ašakos nuotraukos

Štai ir praėjo visų lydekautojų šventė – balandžio 21-oji. Kiek svajota, kiek dūmota apie sezono atidarymą. Kiekvieno varnėno sugrįžimas, kiekvieno medžio pumpuro prasiskleidimas sakyte visiems sakė, kad artėja ta ypatinga diena. 

Daug yra valstybinių, religinių švenčių ir dar daugiau bala žino kokių, susijusių su pasauliniu kieno nors gelbėjimu nuo kažko dienų, bet žvejui spiningautojui balandžio 21-oji yra švenčių šventė.

Šiemet man sezono atidarymas buvo ypatingas. Kuo gi? Apie viską iš eilės.

Žinoma, kad žūklė buvo planuojama iš anksto ir buvo tariamasi, kad nenutiktų jokių nesklandumų. Viskas taip ir vyko. Nuvažiavome. Besiklausydami paukštelių giesmių ir genio mušamųjų solo krovėme mantą į savo geldą. Žinoma, kad vylėmės pagauti lydekų, ir kad „užkibs“ ir adrenalinas, o gal ir dopaminas. Nors kuitėmės spėriai, bet vienas žmogelis su pūstinuke po pažastimi mus aplenkė ir išsiyręs pirmas pagavo lydekioką. Pirmu metimu, dar mums krante bestovint. Tauta nesnaudžia.

Galų gale pasiėmę šiltesnių drabužių į valtį, nes lyg ir žadėjo tą dieną šaltesnio vėjelio, ir mes nuskubėjome prie savo vietelių. Inkaras dunkstelėjo į dugną ir žūklė prasidėjo.

Iš sykio užmečiau pavasarinės spalvos (GBS), ne vienam žvejui ankstyvą pavasarį pasiteisinusį, voblerį. Partraukiamą masalą pusiaukelėje čiupo lydeka. Teisinga vieta, teisingas masalas ir žuvis sugauta. Štai taip paprasta pavasarį: pirmu metimu – lydeka!

Kolega nenorėjo pasiduoti ir taip pat pirmu metimu pagavo lydeką. Žuvys nebuvo labai didelės, bet pirma sezono lydeka visada kažkuo ypatinga. Ir dar pirmu metimu.

Nors viena smegenų pusė džiūgavo, bet kita kažkaip susirūpino. Ar tik nebus čia kokia gamtos išdaiga? Yra pasakyta ir ne vieno žvejo patvirtinta tiesa, kad jei pirmu metimu pagavai žuvį – tai gero nelauk, nes tai bus ir pirma, ir paskutinė dienos žuvis. O mes net dvi taip sugavome. Bet dar po kokių dešimties metimų pagavau dar vieną, o kitoje sustojimo vietoje ir aš, ir kolega vėl abu pagavome po dantytąją. Matyt, pavasarį prietarai neveikia.

Pažvejojus valandėlę ar kiek daugiau, vėjas ėmė stiprėti. Ir kuo toliau, tuo stipresnis ir šaltesnis pūtė. Gerai, kad pasirūpinome šiltesniais drabužiais, nes būtų buvę visai riesta.

Lydekos taip pat sureagavo į oro pasikeitimus ir beveik liovėsi kibti. Pavykdavo pagauti tik kaitaliojant masalų spalvas. Jei vienos spalvos voblerius jos tik bakstelėdavo, tai kokį mažiau matytą ar ryškesnį sugriebdavo godžiau. Na, kaip visada – kimba, bet nenori, arba nori, bet nekimba.

Dievas, matydamas, kad mums darosi nuobodu, pastiprino vėją dar labiau ir taip, kad elektrinis variklis vos bepajėgtų pastumti valtį prieš bangas.

Bet pačios linksmybės prasidėjo, kai mūsų elektrinis variklis sugedo.

Jeigu jūs įsivaizduotumėte, kaip mes irklavome! Apie žvejybą jau nebebuvo jokios kalbos. Vos pakeldavome valties inkarą, vėjas ir bangos mus iš karto nešdavo ežero vidurio link, iš kur parirkluoti nebuvo jokių vilčių. Dešimt yrių iš visų jėgų – o valtis lieka vietoje. Dar dešimt yrių – o valtis jau metrą pačiuožusi pavėjui.

Vėjas įsisiautėjo taip, kad net neplaukiant vandenį pylė į valtį per kraštus. Taip, taip, šiemet sezonas prasidėjo su vėjeliu. Kas didesniame ežere tokiu oru yra buvęs, tas paliudys – kad linksma, tai linksma.

Gaudyti žuvis tapo neįmanoma, ir abu su kolega nutarėme iš ežero nešti kudašių. Prisiyrėme prie kranto vos ne už puskilometrio nuo mūsų mašinos. Aš toliau parėjau krantu, o bičiulis irklavo vienas, mat nusprendėme, kad vienam irtis prieš vėją bus lengviau.

Nors pavargom kaip šunys, bet bičiulis – nerami siela – dar išsiruošė ieškoti bobausių. Matydamas, kaip tarsi lazdynai linksta pušys, ėmiau baimintis, kad užvers kokį medį ant mašinos ir tada jau galėsim bobausiauti iki sutemų. Taigi, ir grybavimas buvo atšauktas. Pagavę vos po kelias lydekas, apie trečią valandą dienos išdūmėme iš lydekautojų šventės namolio.

Tarsi kažkokia pasaulio pabaiga būtų užėjus. Važiuodami abu stebėjomės gamtos jėga.

Staiga žiūrim, ogi kelią užtvėrė skersai jo nuvirtusi pušis. To dar betrūko. Tai bent dienelė. Pabandėme rąstą nunešti, bet vos vieną jo galą dviese tepakėlėme. Dabar tai jau pagrybausim iki soties, pagalvojome.

Gerai, kad visai šalia aptikome kitą keliūkštį, kuris kiek tolėliau už nuvirtusio medžio kirto mūsų kelią. Šiaip ne taip per mišką, braukdami mašinos dugnu per šakas, pasiekėm tą keliūkštį ir galų gale išvažiavome į plentą, kuriame stiprūs vėjo gūsiai dar ilgai blaškė mašiną.

­­­Tikiu, kad daug kam pirmoji šių metų lydekų žūklė buvo daug sėkmingesnė. Gal truputį pavėluotai, bet sveikinu visus su švente! Sveikinu visus, pagavusius gražių laimikių!

O aš ir antrą sykį nuvažiavęs „sublizgėjau“– pamiršau inkarą. Jau kai prasideda, tai prasideda...

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GAMTA IR AUGINTINIAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"