Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
GAMTA IR AUGINTINIAI

Laiškas ešeriui

 
2018 08 29 11:21
Tulžio Ašakos nuotraukos

Viso gero, vasarėle, viso gero, įgrisę karščiai. Pagaliau atėjo ruduo ir Lietuvoje bus tinkami žmonėms orai. Jau kiek šiemet prikaitino! Gal taip Dievas žemėje pusiausvyrą palaiko? Žiemkenčiai kentės žiemą, o žmonės – vasarą? 

Būdavo išplauki pažvejoti, tai karštį iki kokios 11 valandos ryto teištveri. Jei ant galvos vandens nesipili, tai atrodo, kad kepi, o jei užsipili, tai tarsi troškiniesi. Rodėsi, ir valties klijai, ir guma išsilydys, ir žvejo mėsa nuo kaulų atšoks, o smegenys pavirs paštetu.

Tik kantriai palaukęs vakaro, per vidurdienio karštį po medžiais pamiegojęs, vakare vis kokį ešerių būrelį aptikdavau ir kelis pasigaudavau.

Bet dabar kibimo režimas jau keičiasi. Naktį sykį buvo vos 9 laipsniai šilumos (oi, koks speigas, net šalta rašyti) ir anksti ryte ešeriai puotauja tarsi vėluodami. Gerai, kai juos aptinki ir priprašai kibti. O kai neaptinki? Tada jų niekaip neprisišauksi, nors vilku stauk.

Neseniai pagalvojau: gal reikėjo kaip Ušackui – laiškus kiekvienam prieš žūklę išsiuntinėti? „Ar važiuoti į žūklę? Ar verta? Kokie, jūsų manymu, aktualiausi masalai ešeriams Lietuvoje? Kokį masalą pirmiausia derėtų siūlyti, kad nusišypsotų laimė?“ Ir pagal atsakymus į laiškus būčiau galėjęs spręsti, ar „balotiruotis“ viename, ar kitame ežere.

Laiškų ešeriams neparašiau, todėl anądien plaukiojau ežere nuo kampo prie kampo ir akis išpūtęs vis bandžiau kiaurai aukšles įžvelgti, ar nesiveja mano voblerių koks „rinkėjas“. Gaila, bet niekam nebuvau įdomus.

Atplaukus prie naujo aukšlyno kartais pirmu metimu užkibdavo dešimties centimetrų narsuolis ešerys, o po to – tyla. Stabili ir nuobodi. Po trečios valandos pavyko vieną lydeką įkalbėti krimstelėti silikoninės gumos. Lydeka trinktelėjo agresyviai ir staigiai, bet neužkibo. Taigi, suteikė vilčių kvailiui su meškere ir dingo.

Ilgai mojavau spiningu, bet nei toje, nei kitose vietose kibimas negerėjo. Jau buvo po šeštos vakaro, kai nuplaukiau pas kibusią lydeką – buvo smalsu, ar ji žiebs vakare. Vėl inkaravau valtį toje pačioje vietoje. Atidžiai, tarsi brangų sūrį, raikiau valu vandenį mažomis riekėmis. Kapt! Užkibo. Bet taip švelniai. Paviršiuje gal tris kartus iššoko „žvake“ į viršų, giliai ir visą gumą prarijo. Maža lydekėlė, bet koks tas jos godumas! Paleidau „nepilnametę“ priaugti svorio ir švystelėjau masalą darsyk.

Šį sykį vėl virptelėjo spiningas, bet žuvis neužkibo. Neužkibo, nes guminis žuveliokas tiesiog buvo per didelis jį iki paviršiaus atsivijusiems ešeriams. Ten tokių gražių pamačiau!

Čiupau mažesnius voblerius, ir stebuklai prasidėjo. Na, ėmė kibti, reagavo rupūžės. Tai tik stuktelėdavo, tai griebdavo masalą iš karto, vos panardindavau jį giliau. Panašu, kad ešeriai griebdavo per daug nesirinkdami, bet po poros bergždžių metimų iš karto imdavau kitos spalvos voblerį. Vis negalėjau apsispręsti, kuri spalva tinkamesnė, bet gaudžiau tik 58 dydžio crackjackais. Visą krūvą jų jau turiu.

Iš viso pagavau šešiolika vienetų didesnių dryžuotųjų, bet pats didžiausias, kaip visada, paspruko. Greitai prasidėjęs kibimas ėmė slobti, voblerį atsivydavo vis mažiau ešerių ir rečiau.

O tada pasirodė tas dičkis, tikrai per puskilį, su mažesniųjų palyda. Aš ir taip, ir anaip jam voblerius po nosimi kišau, bet jis tik vieną sykį čiuptelėjo ir daugiau nebesirodė. Taip tvarkingai sustabdė voblerį, aš pakirtau tiksliai, bet jis kažkaip sugebėjo nepasikirsti. O kai stambiausias pasibaidė, dingo ir mažesnieji. Štai taip greitai viskas prasidėjo ir baigėsi. Laukiau toje vietoje iki sutemų, bet...

Dieną, matyt, buvo per šalta – vanduo vos 20 laipsnių, o ešeriai per vasarą priprato, kad saulė virintų vandenį taip, jog net žvynai atsilupinėja. Tad kol vakarop neįšilo, bangelės nenurimo, ešeriai nekilo nuo dugno ir aukšlių nevaikė.

Visada seklumą pradėdavau tikrinti nuo voblerių ešeriams, o šį sykį pirmą mečiau didelę gumą. Reikėjo atvirkščiai – gal dar būčiau kokį apgavęs. Bet jau buvau bemanąs, kad ešeriai bus išskridę į pietus paskui gandrus, kregždes (užuojauta valstiečiams ir konservatoriams dėl retėjančių jų rėmėjų gretų) ir kitus čiulbuonėlius.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GAMTA IR AUGINTINIAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"