Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATALŽ RENGINIAI
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
GAMTA IR AUGINTINIAI

Kas motyvuoja rūpintis aplinka?

 
2018 09 29 11:50
pixabay.com nuotrauka

Postmaterializmas naujai ir ekologinio sąmoningumo spalvos

Prieš kelias savaites Brazilijos Amazonės džiunglėse, upelyje, buvo rastas gamtosaugos aktyvisto Jorginho Guajajaros kūnas. Tarp Amazonės indėnų jis buvo lyderis, svarbi figūra, kovojusi prieš besaikį miškų kirtimą, – „Greenpeace“ duomenimis, per 40 metų šiame regione iškirstų miškų plotas prilygsta Kalifornijos valstijos dydžiui. Žmogaus teisių organizacijos „Global Witness“ duomenimis, pernai pasaulyje buvo nužudyti 197 tokie žmonės kaip Jorginho, iš jų 57 – Brazilijoje, 48 – Filipinuose. Išsivysčiusiame pasaulyje, kuriame žmonės šiuo metu iš naujo atranda daugkartinio naudojimo daiktus (vadinamasis „Zero Waste“ judėjimas), dažnai sunku net patikėti, kad ekologinis aktyvizmas gali būti gyvybei pavojų kelianti veikla.

Socialiniuose moksluose žaliųjų pažiūrų populiarėjimas yra siejamas su postmaterialiomis vertybėmis. Tokios vertybės atsiranda visuomenėse, pasiekusiose tam tikrą materialinės gerovės pakopą, kurioje nebereikia taip aršiai kovoti dėl stogo virš galvos ir maisto (prisimenate Maslow piramidę?). Šią idėją prieš keletą dešimtmečių išpopuliarino politologas Ronaldas Inglehartas, siekęs paaiškinti vertybines takoskyras, atsiradusias Antrojo pasaulinio karo metais nepritekliuje augusią kartą keičiant naujai, augusiai jau visai kitokiomis, materialinės gerovės, sąlygomis. Tačiau, kaip ir daugelį mokslinių teorijų, postmaterializmą persvarstyti privertė nauji „duomenys“. 1988 m. nužudomas brazilas Chico Mendesas, kovotojas prieš Amazonės miškų kirtimą; 1999 m. Peru Andų regione prasideda žemdirbių protestai, nukreipti prieš netvarią mineralų kasybą; 2006 m. Bolivijos prezidentu tampa Evo Moralesas – jis taria „stop“ Vašingtono ekonominio vystymosi vizijai ir į šalies Konstituciją įtraukia buen vivir (gero gyvenimo) principus, pabrėžiančius harmoningą žmogaus ir gamtos santykį. Tai tik keletas epizodų, iliustruojančių nerimastingą Lotynų Amerikos kovos už būvį ir natūralią aplinką pasaulį, kurio egzistavimas, rodytųsi, prieštarauja Ingleharto teorijai: kodėl rūpinimasis aplinka tampa tokiu svarbiu aspektu visuomenėse, kuriose žmonės tebekovoja dėl stogo virš galvos ir maisto ant stalo?

Dažnai sunku net patikėti, kad ekologinis aktyvizmas gali būti gyvybei pavojų kelianti veikla.

Lotynų Amerika: aplinkosaugos ypatumai besivystančiame pasaulyje

Aplinkosauginis aktyvizmas yra vienas iš daugiasluoksnio Lotynų Amerikos judėjimo už socialinį teisingumą elementų, kurio atsiradimo priežastys yra tokios pačios margos: kolonijų statusas, nedemokratinių režimų patirtys, neoliberali ekonominė politika. Štai kaip vadinamąjį Brazilijos ekonominį stebuklą pakomentavo 1974 m. prezidentu tapęs Ernesto Geiselis: „Brazilija pasirodė labai gerai, bet brazilai – prastai“, turėdamas galvoje dėl pernelyg spartaus vystymosi paaštrėjusią socialinę nelygybę. Aplinkosauginis aktyvizmas Lotynų Amerikoje yra glaudžiai susijęs su agrarinį gyvenimo būdą puoselėjančių vietinių (paprastai indėnų) kova dėl autonomijos ir žemių, kurių produktyviai neišnaudoti (t. y. neindustrializuoti) būtų nuodėmė, bent jau ekonominiu augimu suinteresuotai klasei. Be abejo, tradiciniam gyvenimo būdui grėsmę kelia ne tik verslo interesai, bet ir klimato kaita, kuria lotynoamerikiečiai buvo susirūpinę dar before it was cool – 2007–2008 m. „Gallup“ apklausos duomenimis, virš 90 proc. gyventojų kone visose regiono šalyse įvardijo, kad visuotinis atšilimas kelia didelę grėsmę. Palyginkime: JAV, Švedijoje ar Vokietijoje klimato kaitą didelė grėsme tais pačiais metais laikė 50–69 proc. gyventojų, na, o Norvegijoje ir Lietuvoje – mažiau negu 50 proc.

Tai, kad prieš gerą dešimtmetį visuotinio atšilimo grėsmę geriausiai suvokė toli gražu ne patį aukščiausią materialinės gerovės lygį pasiekusios šalys, Ingleharto teorijos nepaneigia, bet ją šiek tiek modifikuoja. Vakariečiams rūpestis dėl aplinkos kyla tik tuomet, kai elementariu išgyvenimu jau yra pasirūpinta, o besivystančiame pasaulyje ekologija yra neatskiriama nuo materialinės gerovės. Amerikiečiai ir europiečiai „Zero Waste“ atranda tik susivokę, kad pasaulis skęsta šiukšlėse, o Chico Mendesas, pats būdamas paprastas darbininkas, dar aštuntajame dešimtmetyje kovojo už tai, kad kaučiukas iš Amazonės medžių būtų išgaunamas tvariais, tradiciniais būdais, siekdamas apginti šiam tradiciniam amatui gyvenimą paskyrusių žmonių materialinę gerovę. Šylantis klimatas kai kuriems reiškia, kad šiais metais nepavyks nuvykti į mėgstamą slidinėjimo kurortą, o miniatiūrinių Panamai priklausančių Kuna Jalos salų gyventojams – tai padažnėjusios audros, sugriauti namai ir mokyklos, stichijos suniokotos dirbamos žemės.

Kas pina naratyvą apie rūpinimosi aplinka suvokimą?

Dar kitoks gamtosaugos suvokimas yra Lietuvoje ir greičiausiai kitur Rytų Europoje. Turime partijas, kurių pavadinimai lyg ir įpareigoja imtis taurių darbų Žemės labui, bet kažkas ten ne visai aišku: dažnai kalbama apie nepageidaujamų užsienio jėgų įtaką šioms institucijoms. Be šitų žaliųjų apraiškų politikoje, yra nedidelių visuomeninių bruzdėjimų (daugiausia socialiniuose tinkluose, kur žmonės dalijasi naudinga informacija), taip pat pavienių aktyvistų. O dėl klimato kaitos – kartais pusiau juokais klausiama: argi nebūtų nuostabu, jeigu Lietuvoje šiltasis sezonas bent šiek tiek anksčiau prasidėtų ir po to užsitęstų? Vėl ne visada suvokiame, kokie turtingi ir margi yra rūpinimosi aplinka kontekstai. Politologas Davidas V. Carruthersas teigia, kad klaidinga apie aplinkosauginį aktyvizmą galvoti kaip apie naratyvą, besišakojantį iš „industrializuotos Šiaurės“ ir kada nors pasieksiantį besivystančius kraštus (David V. Carruthers, Environmental Justice in Latin America, Cambridge, MA: The MIT Press, 2008). Viskas yra paprasčiau: pasaulyje visuomet egzistavo daugybė ekologinio sąmoningumo formų, tik ne visos jos pažįstamos vakariečiams. Greičiausiai ir ne visos didžiosios teorijos su savo nauju žodynu yra universalios.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GAMTA IR AUGINTINIAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAI#AUGULIETUVOJEPrivatumo politika
#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"