Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
EKONOMIKA

Universalios bazinės pajamos Suomijoje: kaip dalijami pinigai už nieką

 
2018 01 17 11:40
Nedarbas Suomijoje niekaip nekrinta žemiau negu 8 procentai.
Nedarbas Suomijoje niekaip nekrinta žemiau negu 8 procentai. Reuters/Scanpix nuotrauka

Suomijoje 2 tūkst. darbo neturinčių piliečių dalyvauja bandomajame projekte. Jie gauna po 560 eurų per mėnesį be jokių įsipareigojimų. Kaip universalios bazinės pajamos veikia bedarbių gyvenimą? Ir kaip jos gali paveikti darbo rinką bei visą visuomenę? Suomija tikisi gauti iš šio eksperimento vertingų duomenų.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad universalios bazinės pajamos yra atsakymas į svarbius klausimus, kurie iškyla mūsų sparčiai kintančiame pasaulyje. Kaip žmonės užsidirbs gyvenimui, kai robotai atims iš jų vairuotojo, apskaitininko ir tūkstančius kitų darbų? Kaip bus reformuotos vis labiau braškančios socialinės gerovės sistemos? Kai kurios valstybės tam jau rengiasi. Viena jų – Suomija. Nuo 2017-ųjų sausio ji pradėjo dvejus metus truksiantį eksperimentą kas mėnesį duoti savo piliečiams pinigų už nieką. Eksperimentas sulaukė didžiulio viso pasaulio žiniasklaidos susidomėjimo, tačiau paradoksalu, kad iš tikrųjų universalių bazinių pajamų modelį sumanę ekspertai susirūpinę, kad jis nušviečiamas klaidingai.

Šios programos tikslas labai konkretus – pamatyti, ar besąlygiškos pajamos skatina žmones susirasti mokamą darbą.

Stabdžiai įsidarbinti

Suomijos valdžia atrinko 2 tūkst. bedarbių, kurių amžius nuo 25 iki 58 metų, ir moka jiems po 560 eurų per mėnesį. Šie žmonės nėra įpareigoti susirasti darbą, bet jei susiranda, tokia pati suma jiems mokama ir toliau.

Vienas pinigų gavėjas, svajojęs iš jų pradėti savo verslą, skundėsi, jog paprasčiausiai pritrūko tam laiko, nes jam teko susitikti su 140 televizijos komandų bei reporterių, atvykusių iš tolimiausių šalių, tokių kaip Japonija ir Pietų Korėja. Nors Suomijos eksperimentui skiriama šitiek dėmesio, vyriausybėje dirbantis socialinių ir elgsenos mokslų specialistas Markusas Kanerva sako, jog viskas yra ne taip, kaip vaizduojama. Suomija nepradėjo taikyti visuotinės bazinių pajamų programos kiekvienam piliečiui, o nusitaikė tik į tam tikrą bedarbių grupę.

„Žmonės mano, kad Suomija pradėjo taikyti universalias bazines pajamas. Taip nėra. Mes tik išmėginame vieną modelį, vieną pajamų lygį ir vieną tikslinę grupę“, – aiškina M. Kanerva. Iš tikrųjų Suomijos modelis skirtas tam, kad vyriausybė sužinotų, kokią įtaką besąlygiškos bazinės pajamos turi įsidarbinimui.

Įdomu tai, kad Suomijos eksperimentą, kuriam šalis skyrė maždaug 20 mln. eurų, pradėjo ne progresinės sistemos siekiantys kairieji, o centro dešiniųjų vyriausybė, nusibrėžusi griežto taupymo kursą ir labiausiai suinteresuota sumažinti socialines išlaidas bei atkakliai 8 proc. viršijantį nedarbą. Taigi šios programos tikslas yra labai konkretus – pamatyti, ar besąlygiškos pajamos skatina žmones susirasti mokamą darbą.

Dabar manoma, kad darbo neturintys suomiai dažnai vengia įsidarbinti iš baimės, kad pradėję dirbti ir mokėti mokesčius gyvens blogiau. Atbaido ir tai, jog kiekvieną kartą, kai žmogus imasi atsitiktinio ar trumpalaikio darbo, vėliau jam vis iš naujo reikia kreiptis dėl pašalpų.

Pasak eksperimentą vykdančios socialinės apsaugos agentūros „Kela“, programa skirta šiems stabdžiams pašalinti. Ir M. Kanerva ją apibūdina kaip „bandymą nušlifuoti sistemą“.

Papildoma nauda

Per tuos dvejus metus, kad nesikištų į žmonių privatumą ir išvengtų šališkumo, „Kela“ nepalaiko jokių kontaktų su programos dalyviais. Tie, kurie davė interviu žurnalistams, sakė patiriantys kur kas mažiau streso, gaudami bazines pajamas. Viena dalyvė pasakojo tapusi daug ramesnė, nes jai nebereikia jaudintis dėl skambučių iš darbo biržos, siūlančios darbus, kurių ji negali imtis, nes prižiūri senus tėvus. Tačiau iš šių atvejų dar nepadaryta jokių oficialių išvadų. Jos bus paskelbtos tik 2019 metais, kai bus aiškūs svarbiausi duomenys, kuriuos siekia gauti vyriausybė – ar skiriasi ir kaip skiriasi bazines pajamas gavusių 2 tūkst. bedarbių ir 175 tūkst. stebimos kontrolinės grupės dalyvių įsidarbinimas. Šie duomenys bus naudingi ateities ekonominiams modeliams.

Universalių bazinių pajamų modelis, patinkantis tiek kairiesiems, kurie taip tikisi sumažinti skurdą ir nelygybę, tiek pastaruoju metu ir dešiniesiems, norintiems mažesnės ir ne tokios biurokratiškos gerovės sistemos, atrodo dar patrauklesnis girdint perspėjimus, jog per 20 metų robotizacija atims trečdalį darbo vietų Vakarų pasaulyje. Įvairios bazinių pajamų schemos išbandomos ir kitose šalyse, tačiau sutarimo, kaip jas taikyti praktiškai, nėra. Pirmiausia reikia atsakyti į klausimus, koks tai turi būti modelis, kiek pinigų mokėti, kaip suderinti besąlygiškas pajamas su kitomis išmokomis ir kaip jas suderinti su mokesčių ir pensijų sistemomis.

Suomijos eksperimento kritikams nepatinka, kad mėnesio išmoka yra lygiai tokia pati kaip ir bazinė bedarbio pašalpa, kad ji skiriama tik griežtai apribotai grupei.

Suomijos eksperimento kritikams nepatinka, kad mėnesio išmoka yra lygiai tokia pati kaip ir bazinė bedarbio pašalpa, kad ji skiriama tik griežtai apribotai grupei. Be to, šios išmokos nepakanka žmogui išgyventi Suomijoje. Taigi eksperimentas neatskleis viso paveikslo, tačiau schemos sumanytojai įsitikinę, kad vis dėlto padės naujai suprasti kai kuriuos esminius socialinės politikos dalykus. Pavyzdžiui, tikimasi gauti naudingos informacijos, ar besąlygiškos pajamos turi teigiamą poveikį mažinant nerimą, receptinių vaistų vartojimą ir vizitus pas gydytoją. Galbūt paaiškės, kad bazinės pajamos mažina išlaidas sveikatos apsaugai.

Be to, vyriausybė tikisi, kad eksperimento duomenys padės supaprastinti itin sudėtingą Suomijos socialinės apsaugos sistemą ir taip sumažinti biurokratiją. Šiuo metu Suomijos socialinės gerovės sistema siūlo daugiau nei 40 skirtingų išmokų. Drauge ji susiduria su tokiais XXI amžiaus darbo rinkos reiškiniais kaip ne visa darbo diena, trumpalaikės sutartys, startuoliai. Suomijos pareigūnai supranta, kad pašalpų sistema nebetinka moderniai darbo struktūrai. „Kela“ pripažįsta, jog pašalpų tiek daug, kad žmonės negali suprasti, kas jiems priklauso ir kaip tai gauti. To nesupranta net specialistai. Pavyzdžiui, Suomijoje labai sunku turėti naudos iš sistemos, jei pats sau esi darbdavys – visą laiką reikia iš naujo pagrįsti savo pajamas.

Specialistams visame pasaulyje diskutuojant, kaip drąsi, bet neaiški koncepcija galėtų veikti praktiškai, tikimasi, kad Suomijos eksperimentas duos konkrečių rezultatų, nors ir ribotame lauke.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"