Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
EKONOMIKA

Tikroji SGD terminalo Klaipėdoje istorija (VII dalis)

 
2018 05 24 6:00
Deniso Nikitenkos (LŽ) nuotrauka

Valstybinio SGD importo terminalo projekto autoriai neprasidėjus statyboms ėmė sukti galvą, kaip reikės išlaikyti nerentabilų įrenginį. Kad didelis, Lietuvos rinkos poreikius viršijantis terminalas negalės konkuruoti, buvo aišku iš pat pradžių. Tikėtina, kad dėl to nebuvo atliekama jo ekonominio naudingumo analizė bei poveikis dujų sektoriaus vartotojams.

Kai tapo akivaizdu, kad suplanuoti prievartiniai įpareigojimai ir verslo veiklos suvaržymai valstybei pralaimėjus bylinėjimąsi gali atsieiti brangiau nei tikėtina nauda, vienos SGD terminalo išlaikymo schemos keistos kitomis. Visa dabartinio SGD terminalo Klaipėdoje istorija yra paženklinta valstybės ir verslo priešprieša.

2012 metų pradžioje valdžiai rūpėjo ne tik priversti būsimu valstybiniu SGD terminalu naudotis privačias įmones. Pirmiausia reikėjo patraukti iš kelio potencialų konkurentą.

Vadinamoji 25 proc. taisyklė

Gerokai iki SGD terminalo verslo plano patvirtinimo valdžia kūrė planus, kaip šio brangaus įrenginio statybų ir eksploatavimo sąnaudas užkrauti ant verslo ir dujų vartotojų pečių. Kai kurie projektai iš pat pradžių atrodė pažeidžiantys laisvosios rinkos ir konkurencijos principus, europinę teisę ir grėsė valstybei teismo procesais.

Vienas iš tokių – 2012 metų vasarį tuomečio energetikos ministro Arvydo Sekmoko pristatytas sumanymas, kad visos dujas vartojančios įmonės iš būsimojo SGD terminalo bei koncerno „Gazprom“ privalės pirkti po 25 proc. jiems būtino dujų kiekio.

„Mes turime užtikrinti, kad SGD terminalas veiks ir suteiks dujų tiekimo alternatyvą. Mes turime užtikrinti europines direktyvas, kad terminalas turi realiai veikti. Yra nuostata, kad tiek per gamtinių dujų vamzdynus, tiek per suskystintų dujų terminalą – per kiekvieną šaltinį turi būti tiekiama ne mažiau 25 proc. gamtinių dujų“, – 2012 metų vasario 27 dieną po Vyriausybė posėdžio būsimus planus pristatė A.Sekmokas.

Ministras taip pat pareiškė, kad Energetikos ministerija įsipareigojo per mėnesį (iki kovo 20 dienos) parengti Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo projektą, kuriame bus įtvirtinta, kad iš SGD terminalo turės būti sunaudojama ne mažiau kaip 25 proc. viso šaliai reikalingo gamtinio dujų kiekio.

Pagal pirminį planą gamtinių dujų tiekėjo licencijas turinčios įmonės būtų verčiamos dalį dujų pirkti tiesiogiai š SGD terminalo bei pasirašyti tai įpareigojančias sutartis su SGD terminalo operatoriumi.

Privalomas 25 proc. reikalavimas tokiu būdu turėjo būti taikomas „Lietuvos dujoms“, „Dujotekanai“, „Achemai“, „Intergas‘, Kauno termofikacijos elektrinei, „Lietuvos energijai“. Kokiomis sąlygomis verslo įmonės būtų įpareigotos pirkti gamtines dujas tiesiogiai iš SGD terminalo, A.Sekmokas neatskleidė.

Vadinamoji 25 proc. taisyklė iš karto sukėlė didžiulį verslo nepasitenkinimą, – tai atrodė kaip prievarta ir našta verslui, kuris turėjo kompensuoti ekonomiškai nepagrįsto projekto sąnaudas.

Didžiausia dujų vartotoja šalyje „Achema“, sunaudojanti apie 1,5 mlrd. kub. metrų gamtinių dujų per metus, neatmetė galimybės ir pati pasirašyti sutartį dėl dujų tiekimo iš SGD, jei tai bus naudinga.

Įmonės akcininką koncerną „Achemos grupė“ ypač piktino, kad buvo sužlugdytas prieš ketverius metus vykdytas bendras valstybės ir privataus kapitalo projektas statyti šalies rinkos poreikius atitinanktį SGD terminalą, o į naują schemą „Achema“ traukiama visiškai nepalankiomis sąlygomis.

Pagal 2008 patvirtintą projektą, rengtą su Gedimino Kirkilo Vyriausybe, „Achemai“ būtų priklausę 20 proc. terminalo bendro su valstybe SGD akcijų, tačiau jį sužlugdė į valdžią atėjus vadinamoji Permainų koalicija. Verslininkų nuomone, jeigu projektas nebūtų buvęs sustabdytas, Klaipėdoje 1,5 mlrd. kub. metrų pajėgumo terminalas būtų pradėjęs veikti jau 2012 metais. Vėliau (2016–2018 metais) pagal poreikį jis galėjo būti plečiamas.

Eugenijaus Gentvilo parašas

2012 metų pradžioje valdžiai rūpėjo ne tik priversti būsimu valstybiniu SGD terminalu naudotis privačias įmones. Pirmiausia reikėjo patraukti iš kelio potencialų konkurentą.

Mat tuo metu „Achemos grupė“ tęsė nuosavo SGD terminalo projekto darbus. Koncerno užsakymu SGD importo terminalo Smeltės pusiasalyje plėtros planą UAB Projektų centras parengė ir pristatė 2012 metų balandžio mėnesį. Šio terminalo Strateginio pasekmių aplinkai vertinimo (SPAV) ataskaitą tų pačių metų gegužės mėnesį parengė ir pateikė Klaipėdos universiteto Baltijos pajūrio aplinkos tyrimų ir planavimo institutas. SPAV ataskaita nenustatė jokio neigiamo poveikio, viršijančio leistiną Klaipėdos miestui, uosto infrastruktūrai ir aplinkai normą. Tačiau valdžioje buvusiems politikams nepatiko toks verslo modelis.

Formaliai valstybinio projekto konkurentas pašalintas pasitelkus Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkciją (KVJUD), kuriai 2009–2012 metais vadovavo Eugenijus Gentvilas. Jis šiuo metu yra politinės korupcijos skandalo krečiamo Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio pirmininkas.

2012 metų birželį KVJUD generalinis direktorius E. Gentvilas koncernui „Achemos grupė“ oficialiu raštu atsakė, kad chemijos gamyklos „Achema“ reikmėms planuojamo statyti privataus terminalo plėtros planas nepakankamai įvertino dujų tiekimo per AB „Klaipėdos nafta“ vykdomo SGD importo terminalą galimybę. „Manome, kad dviejų terminalų veikla Klaipėdos valstybiname jūrų uoste yra perteklinė“, – parašą padėjo E. Gentvilas.

KVJUD prieštaravo parengto plano sprendiniams, kurie neva neleistų ateityje eksploatuoti kelių krantinių panaudojant jas krovai, nesudarytų galimybės laivams manevruoti akvatorijoje ties šiomis krantinėmis ir užkirstų ateityje galimybę įrengti laivų apsisukimo ratą. Taip pat E. Gentvilas nepritarė plėtros plano ir SPAV ataskaitos teiginiams, kad plaukiojanti saugykla ir SGD dujovežis, besišvartuojantys prie krantinės, kurioje planuota įrengti „Achemos“ SGD terminalo infrastruktūra, nepablogins navigacijos sąlygų Klaipėdos uoste ir netrukdys laivams įplaukti į Malkų įlanką.

E.Gentvilas nurodė, kad privataus SGD importo terminalo įrengimas ties šia krantine neatitinka Uosto direkcijos veiklos planų.

Taigi tuometis KVJUD generalinis direktorius nusprendė, kad konkurencija valstybiniam projektui nereikalinga.

Įteisino SGD terminalo mokestį

Patraukus iš kelio potencialų konkurentą, valdžia ėmėsi kitų dujų rinkos dalyvių. 2012 metų rugsėjį Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK) įteisino galimybę SGD terminalo statybos ir eksploatavimo sąnaudas įtraukti į dujų perdavimo kainos tarifą.

SGD įrengimo sąnaudų ir jų dalies kompensavimui skirtos lėšos VKEKK sprendimu galėjo būti nustatomos, kaip papildoma ir neatsiejama dedamoji prie gamtinių dujų perdavimo kainos viršutinės ribos arba SGD terminalo priedas. Prognozuota, jog dėl to dujų perdavimo kaina turėtų išaugti ir buitiniams vartotojams.

Visi šalies dujų vartotojai SDG terminalo sąnaudų kompensavimo mokestį turėjo pradėti mokėti 2013 metais, tai yra iki SGD terminalo veiklos pradžios likus beveik dvejiems metams.

Komisija neatsižvelgė į rinkos dalyvių perspėjimus, kad numatoma SGD terminalo finansavimo schema iškreipia sąžiningos konkurencijos principus bei galimai prieštarauja Konstitucijai ir Europos Sąjungos (ES) teisei. Rinkos dalyviai piktinosi, kad VKEKK savo sprendimu įteisino galimybę vieno juridinio asmens naudai nusavinti kitų rinkos dalyvių kapitalą ir tokiu būdu žlugdyti jų veiklą.

Prieš būsimąjį dujų mokestį protestavo kone visi. Gamtinių dujų importo ir transportavimo bendrovės „Lietuvos dujos“ generalinio direktoriaus pavaduotojas Joachimas Hockertzas aiškino, kad negalima įtraukti kitų veiklų sąnaudų į dujų perdavimo tarifą, išskyrus investicijas į perdavimo sistemą. „Manau, dabar vyks bandymas apiplėšti vartotojus. Kalbama tik apie „Lietuvos dujas“, apie „Achemą“, dujų tiekėjus, bet galų gale už viską turės mokėti vartotojai“, – teigė jis.

J.Hockertzas pranešė, kad „Lietuvos dujos“ 2012 metų birželio viduryje buvo gavusios raštą iš Europos Komisijos, kuriame teigiama, kad Komisijoje vyksta tyrimas dėl Lietuvos priimto SGD terminalo įstatymo teisėtumo.

„Lietuvos dujų“ atstovė spaudai Sigita Petrikonytė-Jurkūnienė „Lietuvos žinioms“ tuomet dėstė, jog sprendimas SGD terminalo įrengimo sąnaudas įtraukti į gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainą tiesiogiai prieštarauja ES energetikos politikai, trečiajam Energetikos paketui, o konkrečiai – Reglamentui Nr. 715/2009.

„Tai nacionalinėje teisėje tiesiogiai taikomas teisės aktas, kuris numato, kad į perdavimo tarifą galima įtraukti tik su perdavimo veikla susijusius kaštus. Tai grubus ES teisės pažeidimas, įteisinantis kryžminį subsidijavimą“, – tvirtino ji.

„Lietuvos dujos“ kategoriškai nesutiko ir su 2012 metų birželį įsigaliojusio SGD terminalo įstatymo įpareigojančia nuostata, kad gamtinių dujų vartotojas, pirkdamas 75 proc. visų suvartojamų gamtinių dujų iš tiekėjo, dujas teikiančio jungiamaisiais vamzdynais („Gazprom“ dujas), dar turės sumokėti už SGD terminalo veiklą, nors iš jo pirks tik 25 proc. visų suvartojamų dujų.

„Toks prievartinis įpareigojimas pirkti dujas yra diskriminacinis, prieštaraujantis ES teisės aktams ir kompromituojantis patį SGD terminalo projektą. Mums nėra žinomas kitas tokio įpareigojimo analogas ES“, – sakė S.Petrikonytė-Jurkūnienė.

Neatskleidė jokių skaičių

Tuometis Klaipėdos naftos“ generalinis direktorius Rokas Masiulis „Lietuvos žinioms“ negalėjo pasakyti, kokia dalis investicijų į SGD terminalo infrastruktūrą galėtų būti kompensuojama iš papildomo dujų perdavimo tarifo.

„Ruošiant verslo planą buvo remiamasi tuo metu turimais preliminariais skaičiavimais. Šiuo metu vykdomi svarbūs viešieji pirkimai: krantinės statybos, dujotiekio tiesimo ir kiti, kurie nustatys tikras investicijų vertes. Dėl to šiuo metu negalime manipuliuoti skaičiais, kol nėra įvykę visi svarbiausieji viešieji pirkimai“, – LŽ teigė „Klaipėdos naftos“ vadovas.

R.Masiulis negalėjo atsakyti, ir kokią dalį SGD terminalo, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo sąnaudų ketinama padengti skolintomis lėšomis. „Per anksti užduodamas klausimas, nes finansavimo planas yra rengimo stadijoje“, – 2012 metų rugsėjį aiškino jis.

VKEKK pirmininkė Diana Korsakaitė neatmetė galimybės, kad SGD terminalo priedo mokėjimas gali būti įteisintas dar tebevykstant terminalo statyboms. „Galutinai šis terminas bus žinomas AB „“Klaipėdos nafta“ suderinus investicijų projektą su Komisija. Šiame etape negalime atmesti 2013 m. datos“, – tvirtino ji.

Tuo metu skelbta, kad iki 2014 metų į SGD terminalą reikės investuoti 604 mln. litų. Dujų tiekimo sutarčiai užtikrinti gali reikėti pateikti papildomai apie 242 mln. litų apmokėjimo garantijų. Įskaičiuojant laivo nuomą per 10 metų, Lietuvai terminalas galėjo kainuoti iki 2,4 mlrd. litų.

D. Korsakaitė aiškino, kad Komisija neturi pasirinkimo: „SGD terminalo įstatymas galioja, o jame aiškia pasakyta, kad terminalo infrastruktūros įrengimo sąnaudos turi būti kompensuojamos per dujų perdavimo tarifą.“

Buvęs Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkas Vidmantas Jankauskas tuomet kalbėjo, kad komerciniais pagrindais statomo terminalo investicijų sąnaudos neturėtų būti užkraunamos dujų vartotojams, taip pat negali būti nustatomi privalomi pirkti kiekiai. „Bet kad mūsų Vyriausybė vieną kalba, kitą daro. Viena vertus ,teigiama, kad terminalas bus didelė laimė ir dujos atpigs. Kitą kartą teigiama, kad tai komercinis objektas. Tokiu atveju neturėtų būti jokių įpareigojimų, jokių priedų, jokių reikalavimų vartotojams, pridengtų viešuoju interesu. Terminalą statanti bendrovė turėtų arba skolintis, arba finansuoti investicijas iš savų lėšų“, – svarstė V. Jankauskas.

Prieštaravo Konkurencijos taryba

Įteisindama SGD terminalo mokestį Kainų komisija neatsižvelgė į Konkurencijos tarybos (KT) neigiamą išvadą. KT buvo nedviprasmiškai pažymėjusi, kad Lietuvos pasirinktas SGD terminalo sąnaudų kompensavimo būdas aiškiai atitinka net keturis Sutartyje dėl ES veikimo nurodytus valstybės pagalbos kriterijus. O tokia valstybės pagalba gali būti teikiama tik jos teikimo sąlygas iš anksto suderinus su ES teisės aktais, reglamentuojančiais valstybės pagalbos teikimą.

Pagal ES sutarties apibrėžtus valstybės pagalbos kriterijus valstybės pagalba laikytinos priemonės, kurios yra teikiamos valstybės narės arba iš jos išteklių, palaiko tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą ir suteikia išskirtinę ekonominę naudą, taip pat iškraipo arba gali iškraipyti konkurenciją ir daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai. KT nuomone, SGD finansavimo modelis atitiko visus šiuos kriterijus: ir SGD terminalo įstatymo nuostata, jog atitinkamos sąnaudos įtraukiamos į gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainą, administruojamos ir kompensuojamos Kainų komisijos nustatyta tvarka; ir tai, kad remiami konkretūs ūkio subjektai (SGD terminalo projekto įgyvendinimo bendrovė arba terminalo operatorius).

„Minėtiems lėšų gavėjams užtikrinamos papildomos pajamos, kurių jie negautų įprastomis rinkos sąlygomis, todėl manytina, jog taip jiems suteikiama išskirtinė ekonominė nauda, – 2012 metų spalį pažymėjo KT pirmininkas Šarūnas Keserauskas. – Pats faktas, kad ūkio subjekto konkurencinė padėtis, palyginti su kitais konkuruojančiais ūkio subjektais, pagerėja jam gavus ekonominės naudos, kurios jis nebūtų gavęs įprastomis verslo sąlygomis, rodo, kad konkurencija gali būti iškreipta.“

Girna po kaklu

2012 metų spalį dar nepradėto statyti SGD terminalo mokestis dujų perdavimo kainą didino beveik du kartus.

Tarifas nuo 2013 metų daugiausia augo dėl SGD terminalo investicijų į infrastruktūrą sąnaudų kompensavimo. Kainų komisijos sprendimu, 2013–2014 metais vykstant statyboms, vartotojai SGD terminalui turėjo surinkti 200 mln. litų: 114 mln. litų 2013 metais ir 86 mln. litų 2014 metais. Verslas tokį terminalo finansavimo būdą vadino neteisėtu bei nemoraliu ir dėl pažeistų teisių kreipėsi į Europos Komisiją.

„Achema“ vartojo beveik pusę į Lietuvą transportuojamų gamtinių dujų, todėl labiausiai nukentėjo dėl pasirinkto SGD terminalo finansavimo modelio. Bendrovės išlaidos dujų perdavimui dėl SGD terminalo priedo 2013 metais didėjo nuo 24 mln. litų iki 76 mln. litų. Tai beveik pusė planuotos 2013 metais SGD terminalui iš visų vartotojų surinkti sumos.

Apie papildomą finansinę naštą bendrovė sužinojo vos prieš savaitę iki nutarimo įsigaliojimo, tai kirto per verslo galimybes konkuruoti ir tinkamai reaguoti į pokyčius.

Prekybos nuostoliai ir prievolės

Nepaisydama verslo prieštaravimų Vyriausybė 2012 metų lapkritį patvirtino ir dokumentą, įtvirtinantį vadinamąją 25 proc. taisyklę, įpareigojančią didžiausias įmones pirkti 25 proc. gamtinių dujų iš būsimo SGD terminalo Klaipėdoje.

Tik pasitraukus plano autoriui A. Sekmokui, 25 proc. taisyklės buvo atsisakyta. 2013 metų birželio 27 dieną tai numatančias Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo pataisas priėmė Seimas. Už tai balsavo 94 Seimo nariai, 2 susilaikė.

Naują SGD pardavimo per terminalą modelį Seimui pristatė A. Sekmoką pakeitęs energetikos ministras Jaroslavas Neverovičius.

Nauja tvarka šiek tiek palengvino privataus verslo ateitį, tačiau reguliuojamiems šilumos ir elektros gamintojams prievolė pirkti dujas iš SGD terminalo liko.

Pirmaisiais veiklos metais iš šio įrenginio dujas pirko tik Lietuvos reguliuojami šilumos ir elektros gamintojai. Minimaliai SGD terminalo veiklai užtikrinti jie buvo verčiami per metus įsigyti 540 mln. kub. metrų dujų. 2016 metų vasarį pasirašius atnaujintą paskirtojo tiekimo sutartį su Norvegijos „Statoil“, būtinasis kiekis sumažintas iki 350 mln. kub. metrų per metus.

Kaip žinoma, dujas iš terminalo reguliuojamiems energijos gamintojams parduoda valstybinė bendrovė „Litgas“. Skaičiuojama, jog šios įmonės 2016–2018 metų prekybos nuostolis sudarys daugiau kaip 60 mln. eurų.

Šis nuostolis, oficialiai vadinamas būtinojo tiekimo sąnaudomis, – tai skirtumas tarp „Litgas“ būtinojo kiekio dujų įsigijimo kainos iš „Statoil“ ir vidutinės rinkos pardavimo kainos reguliuojamiems energijos gamintojams.

Dujas iš „Statoil“ įsigyjanti ir Lietuvos įmonėms tiekianti bendrovė nebankrutuoja, nes skirtumas tarp brangiai perkamų ir pigiai parduodamų dujų nuo 2016 metų dengiamas iš SGD terminalo mokesčio, kurį suneša gamtines dujas vartojančios pramonės įmonės. Per metus šio mokesčio iš pramonės įmonių surenkama daugiau kaip 80 mln. eurų ir maždaug ketvirtadalis jų tenka „Litgas“.

2017 metais „Litgas“ SGD terminalo saugumo dedamosios tiekimo sąnaudos, arba skirtumas tarp brangiau perkamų ir pigiau parduodamų dujų, sudarė apie 25 mln. eurų. 2016 metais šis skirtumas buvo 13,75 mln. eurų. 2017 metais įmonei skirta apie 24 mln. eurų iš 2018 metais planuojamo surinkto SGD mokesčio. Iš viso 2016–2018 metais šis skirtumas sudarys 62,75 mln. eurų.

„Lietuvos energijos“ grupei priklausanti „Litgas“ įsigijamų dujų kainą ir susidarantį skirtumą tarp perkamų ir parduodamų dujų slepia ir šio įmonės veiklos aspekto nekomentuoja.

Oficialiai „Lietuvos energijos“ valdoma bendrovė tvirtina, kad nuostolio nepatiria. Įmonė viešai neskelbia ir sumos, kurią gauna iš Lietuvoje surenkamo saugumo dedamosios nuostolingai veiklai finansuoti. „Litgas“ įsigyjamų dujų kainos neatskleidžia prisidengdama sutarties su norvegų kompanija konfidencialumu.

Neoficialiais duomenimis, „Litgas“ importuojamos dujos pirmąjį 2017 metų pusmetį buvo apie 25 proc. brangesnės už rinkos kainą.

Šių metų gegužę Kainų komisija paskelbė, jog „Litgas“ parduodamos dujos reguliuojamiems energijos gamintojams 2018 metų trečiąjį ketvirtį brangs apie 20 procentų. Pasak komisijos, gamtinių dujų kainos pokytį lėmė prognozuojamos didesnės gamtinių dujų importo kainos.

Dėl mažėjančio dujų vartojimo šalyje ir nuostolingos prekybos, 2015 metais pradėto eksploatuoti SGD terminalo mokestis dujų vartotojams kasmet didėja.

Kaip jau rašė „Lietuvos žinios“, vien per pastaruosius trejus metus SGD mokestis padidėjo kone 19 mln. eurų – nuo 70 mln. eurų 2015 metais iki beveik 89 mln. eurų 2017-aisiais.

Daugiausia SGD mokesčio moka didžiausia dujų vartotoja Lietuvoje Jonavos azoto trąšų gamykla „Achema“. 2018 metais „Achema“ sumokės 24 mln. eurų SGD saugumo dedamosios iš planuojamų surinkti 86,7 mln. eurų.

2017 metais SGD terminalo išlaikymas „Achemai“ kainavo beveik 20 mln. eurų iš surinktų daugiau kaip 88 mln. eurų. 2013–2014 metais iš 30,7 mln. eurų valstybės surinkto SGD priedo, „Achema“ sumokėjo 13,1 mln. eurų, arba 46,5 proc. viso šalyje surinkto SGD priedo lėšų. Nuo 2013 metų SGD terminalą „Achema“ parėmė 103,4 mln. eurų suma.

Formaliai valstybinio projekto konkurentas pašalintas pasitelkus Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkciją (KVJUD), kuriai 2009–2012 metais vadovavo Eugenijus Gentvilas.

Dujų vartotojai 2013–2018 metais SGD terminalo sąnaudoms padengti sumokėjo 356,9 mln. eurų. Maždaug dar tiek pat teks sumokėti per ateinančius 5 metus, kol galios laivo-saugyklos „Independence“ nuomos sutartis.

Pagal 2012 metų kovą pasirašytą sutartį su Norvegijos kapitalo bendrovė „Hoegh LNG“ už SGD laivo nuomą, įskaitant įgulos darbo užmokestį ir kitus mokesčius, „Klaipėdos nafta“ moka 156 200 JAV dolerių (be PVM) per dieną.

Tuo metu SGD terminalo laivą-saugyklą „Independence“ Lietuvai nuomojanti „Hoegh LNG Lietuva“ pernai savo akcininkei, Jungtinėje Karalystėje registruotai bendrovei „Leif Hoegh“ už 2016 metus išmokėjo 2 mln. eurų dividendų.

Tai pirmas kartas, kai nuo 2014 metų pabaigos nuomojamas laivas davė jo savininkei naudos ne tik iš nuomos, bet ir dividendais.

2016 metais „Hoegh LNG Lietuva“ gavo 50,785 mln. eurų pajamų, pernai – 49,564 mln. eurų pajamų , jos grynasis pelnas padidėjo 1,1 proc. iki 1,859 mln. eurų.

Pagrindinė „Hoegh LNG Lietuvos“ veikla yra 170 tūkst. kubų SGD talpos „Independence“ nuoma „Klaipėdos naftai“ pagal ilgalaikę sutartį.

2014 metais „Klaipėdos nafta“ turės galimybę laivą-saugyklą išpirkti, dėl to šiemet turės sprendimą priimti Vyriausybė. Skaičiuojama, kad išpirkimo kaina gali svyruoti nuo 121 mln. iki 160 mln. eurų. Tačiau konkreti laivo išpirkimo kaina sutartyje su „Hoegh LNG“ yra konfidenciali.

Valstybė mėgsta brangius projektus

Vilniaus Gedimino technikos universtiteto profesorius V. Jankauskas „Lietuvos žinioms“ yra komentavęs, kad Lietuvos valstybė niekada nebuvo gera šeimininkė, nes ji prastai skaičiuoja, nesivadovauja ekonominiais argumentais ir lengva ranka leidžia svetimus pinigus.

Tačiau Lietuvoje visus didžiausius energetikos projektus vykdo valstybė. „Mes persisunkę socializmo idėjomis ir galvojame, kad valstybė valdo geriau, o privatininkai tik nori apgauti, apsukti, atimti. Pažiūrėkite – energetikoje viską atėmėme iš verslo ir perdavėme valstybei. Bet mano patirtis rodo, kad ten, kur ateidavo privatus kapitalas, jis optimizuodavo sąnaudas ir priimdavo geresnius sprendimus“, – „Lietuvos žinioms“ teigė profesorius.

Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko pavaduotojas ekonomistas Kęstutis Glaveckas yra sakęs, kad SGD terminalas statytas tam, kad Lietuva pasiektų energetinę nepriklausomybę, o jos kaina – didelė. „Klausimas tik – ar ne per didelė, gal galėjome sumokėti mažiau“, – svarstė jis. Politiko nuomone, „nepriklausomybės“ efektui gal būtų pakakę statyti 0,5 mlrd. kub. metrų metinio pajėgumo terminalą, nes pastatytas 4 mlrd. kub. metrų įrenginys tapo Lietuvos problema.

Vis dėlto K. Glaveckas „filosofiškai“ vertino tai, kad SGD terminalo nuostolius turi kompensuoti Lietuvos vartotojai – esą niekas kitas to už juos nepadarys. „Saliamoniško sprendimo nėra. Aišku, kad reikėjo galvoti prieš pasirašant sutartis, bet ir dabar reikia ieškoti išeities“, – patarė jis.

„Žinome patys“

2014 metų spalio 27 dieną Pietų Korėjoje pagamintas laivas „Independence“ atplaukė į Klaipėdos uostą. Ta proga surengtų iškilmių metu prezidentė Dalia Grybauskaitė kalbėjo: „Lietuva 25 metais po nepriklausomybės paskelbimo gali vėl didžiuotis savo ryžtu, drąsa ir politine valia. Lietuva pirmoji Baltijos šalyse pasistatė suskystintų gamtinių dujų terminalą. Tai strateginis, ne tik energetinis, bet ir geopolitinis projektas, kuris nulems mūsų ateitį, o galbūt ir mūsų regiono ateitį. Kartu tai ir mūsų valstybės laimėjimas, mūsų visų Lietuvos žmonių laimėjimas. Lietuva savarankiškai sugebėjo pasistatyti terminalą. Projektui įgyvendinti prireikė tik trejų su puse metų.“

D. Grybauskaitė dėkojo dviem Vyriausybėms – premjero Andriaus Kubiliaus, kuri pradėjo projektą, ir jos energetikos ministrui Arvydui Sekmokui („užsispyrusiam, kartais labai užsispyrusiam, bet būtent todėl šis projektas atsirado“), taip pat – premjero Algirdo Butkevičiaus Vyriausybei ir asmeniškai premjerui, kuris, anot valstybės vadovės, sugebėjo suprasti šio projekto svarbą ir jį užbaigti – „nepriklausomai nuo netgi šioje salėje esančių žmonių prieštaravimų ir mėginimų kaišioti pagalius į ratus“.

Veliau atskirai kreipdamasi į žurnalistus prezidentė pridūrė: „Lietuva išdrįso pirmoji Baltijos regione pasistatyti SGD terminalą. Išdrįso pati, nelaukdama, kada Briuselis ar kas nors pasiūlys pinigų. Atsimenu, kiek buvo kritikos, kiek noro – palaukit, neskubėkit. Lietuva suprato. Lietuva padarė. Mums nereikia svetimų patarėjų. Žinome patys, ko Lietuvai reikia.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"