Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
EKONOMIKA

Pirmas darbas lygu juokingas atlyginimas

 
pexels.com nuotrauka

Vidurio ir Rytų Europoje 28 metai yra įprastas amžius, kurio sulaukę Y kartos atstovai išsikelia iš tėvų namų ir įgyja visišką nepriklausomybę. Dėl vietos sąlygų anksčiau jie neišgali nuomotis būsto vieni arba atskirai gyvena iš tėvų kišenės.

Tarptautinės atlyginimų svetainės „Paylab“ duomenimis, yra didelis atlygio skirtumas, jeigu Y kartos atstovas pradėjo dirbti neseniai ir jei dirba jau kelerius metus. Darbo patirties turinčio jaunimo atlygis yra bent 25 proc. didesnis. Tik tuomet jis tampa finansiškai pajėgus savarankiškai gyventi.

Po studijų – minimali alga

Eglė Puodžiūtė Naujojoje Zelandijoje, nuotr. iš asm. albumo
Eglė Puodžiūtė Naujojoje Zelandijoje, nuotr. iš asm. albumo

Nors Lietuvai taip pat priskiriami šie skaičiai, lygindamiesi į savo tėvus ar vyresnius draugus Y kartos atstovai jau po universiteto baigimo tikisi pradėti nuo tėvų nepriklausomą gyvenimą. Deja, neturint patirties pirmieji susidūrimai su darbo rinka jiems dažnai būna labai skaudūs ir emociškai sunkūs.

Ketverius ar trejus metus prasimokius aukštojoje mokykloje jiems siūlomas minimalus ar vos už jį didesnis atlygis, nuvertinantis visus įgytus įgūdžius ir žinias. Apie patirtą spaudimą, savęs nuvertinimą ir nenorą kalbėtis apie gėdingą pirmąjį atlygį prisipažįsta tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovai.

Pinigų reikia baziniams poreikiams

Ekonomistė Eglė Puodžiūtė (25) ISM Vadybos ir ekonomikos universitetą baigė prieš pusantrų metų. Nors dar nedirbo kaip tikra ekonomistė, pagal „Work and Travel“ programą į Naująją Zelandiją metams išvykusi mergina pripažįsta, kad pinigai jai nėra vertybė:

„Pirmajame darbe ėjau atvykstamojo turizmo vadybininkės pareigas ir uždirbdavau tikrai juokingai. Nors atlygis ir kilo, bet jo dydis juoką kėlė visada. Vėliau, pamačius, kad visi po universitetų baigimo gauna panašiai, pasidarė liūdna. Šiuo metu dirbu Naujojoje Zelandijoje ir suprantu, kad gyvenimas Lietuvoje atlyginimo atžvilgiu yra „stebuklingas“. Neaišku, kaip mes Lietuvoje sugebame su tiek mažai gyventi ir dar šypsotis ar pasitaupyti. Manau, šiuo klausimu esame užgrūdinta tauta ir mokame pragyventi su daug mažiau negu bet kurios kitos Europos valstybės žmonės.“

Neaišku, kaip mes Lietuvoje sugebame su tiek mažai gyventi ir dar šypsotis ar pasitaupyti.

Eglė pripažįsta, kad po prestižiniu laikomo universiteto baigimo atlyginimu tikrai nesididžiavo ir įvardijo jį tik artimiesiems: „Stengdavausi vengti šio klausimo, nes pasakiusi jausdavausi tikrai blogai. Lyg būčiau prastesnė negu kiti. Atlygis man niekada nėra prioritetas, bet turi garantuoti bent bazinius žmogaus poreikius, kad nereiktų dėl jo išgyventi ar sukti galvos, iš kur būtų galima uždirbti daugiau.“

Merginos nuomone, ieškantis naujojo darbo gimtinėje atlygis lemtų vos 35 proc. sprendimo. Jai taip pat labai svarbi darbo specifika, prasmė, karjeros galimybės, bendra atmosfera komandoje.

Atlygis atitiko pesimistinius lūkesčius

Kamilė Kogstaitė, nuotr. iš asm. albumo
Kamilė Kogstaitė, nuotr. iš asm. albumo

Tik apie 50 proc. renkantis antrąjį darbą lemtų ir kitos pašnekovės, žurnalistikos bakalauro studijas Vilniaus universitete baigusios Kamilės Kogstaitės (25) sprendimą: „Tiek pat man svarbu įmonė, potencialus vadovas, darbo pozicijos niuansai ir asmeninių poreikių patenkinimas.“

Rinkdamasi specialybę Kamilė atsižvelgė į savo poreikius, asmenines ir profesines galimybes bei interesus, o ne į finansinį aspektą:

„Prieš stodama buvau pasidomėjusi, koks yra vidutinis atlyginimas baigus mano specialybę, tačiau jis nebuvo pagrindinis kriterijus, dėl kurio pasirinkau studijuoti žurnalistiką. Kaip žinoma, atlyginimo dydis priklauso ne vien nuo specialybės, bet ir nuo pasirinktos specialybės konkretesnės srities, darbovietės, patirties bei kitų niuansų. Vis dėlto pirmasis atlygis, kurį gavau už žurnalistinį darbą, mane tenkino ir atitiko mano pirminį įsivaizdavimą, todėl negalėčiau teigti, jog jis labai prasilenkė su mano vizijomis. Veikiau tilpo į pesimistines ribas.“

Vis dėlto pirmasis atlygis, kurį gavau už žurnalistinį darbą, mane tenkino ir atitiko mano pirminį įsivaizdavimą, todėl negalėčiau teigti, jog jis labai prasilenkė su mano vizijomis.

Pasak žurnalistės, finansinis stabilumas suteikė galimybę atsižvelgti į savo poreikius ir gyventi laisviau, lengviau, patogiau: „Pirmąjį atlygį gavau tuo metu, kai dar studijavau, todėl gautos pajamos padėjo išsilaikyti nuomojantis būstą, įsigyjant asmeninius daiktus, leidžiant laisvalaikį, keliaujant, tobulinant save įvairiose srityse. Kaip bebūtų, ne atlygis buvo pagrindinis parametras, dėl kurio pasirinkau darbą studijuojant, o profesinės patirties troškimas.“

Savo pirmosios algos dydį Kamilė pasakė vos keliems, artimiausiems šeimos nariams, o draugams ar menkiau pažįstamiems žmonėms apie jį neprasitardavo dėl baimės būti lyginama, pasirodyti lyg negalinti susirasti geriau apmokamo darbo.

Iškreiptas darbo rinkos paveikslas

Tomas Petryla, nuotr. iš asm. albumo
Tomas Petryla, nuotr. iš asm. albumo

Sociologijos bakalaurą Lietuvos edukologijos universitete baigęs Tomas Petryla (30) tinklaraščiui Euroblogas.lt prisipažįsta, jog įsivaizdavimas apie darbo rinką nelabai atitiko realią situaciją, tad norėdamas pakankamai uždirbti nusivylė išgirdęs pirmuosius darbdavių pasiūlymus: „Stodamas į sociologiją apie savo uždarbį pabaigus studijas negalvojau. Žinoma, kaip ir kiekvienas, norėjau pabaigęs studijas uždirbti tiek, kad apie pinigus galėčiau negalvoti, tačiau konkrečios pinigų sumos mintyse neturėjau.“

Jau įgijus patirties, atlyginimas tampa svarbesniu veiksniu renkantis darbą, tačiau praktika rodo, kad didesnis atlyginimas gali pakelti motyvaciją tik tam tikram laikui.

Laisvai samdomu komunikacijos specialistu dabar dirbantis Tomas sako, kad pirmasis darbas nesugriovė jo svajonių ir tikslų, o tik paskatino dar labiau stengtis:

„Ieškant pirmojo darbo atlygis nebuvo pats svarbiausias dalykas, nes suvokiau, kad neturiu darbinės patirties. Jau įgijus patirties, atlyginimas tampa svarbesniu veiksniu renkantis darbą, tačiau praktika rodo, kad didesnis atlyginimas gali pakelti motyvaciją tik tam tikram laikui. Norint, kad darbas tenkintų, man tiek pat svarbūs ir kiti kriterijai: karjeros perspektyvos, kolektyvas.“

Tomas pastebi, jog Lietuvoje žmonės nemėgsta kalbėti apie savo atlygius ar kitiems juos atskleisti, nors pats jis nemato tikslo jo slėpti nuo artimųjų ir draugų: „Pažįstu nemažai panašiose srityje dirbančių žmonių, tad galime pasidalyti patirtimis ir įsivertinti paslaugų rinkos kainas, padiskutuoti. Dabar mano atlygis nėra fiksuotas, tad nejaučiu spaudimo dėl galutinės sumos, ji priklauso nuo mano darbo tempo.“

Sutiko dirbti už mažiau, bet įdomesnį darbą

Laura Garunkštytė, nuotr. iš asm. albumo
Laura Garunkštytė, nuotr. iš asm. albumo

Informologijos studijas Vilniaus universitete prieš du metus baigusi Laura Garunkštytė (24) pastebi, jog nors pirmoje darbovietėje uždirbo šiek tiek daugiau nei dauguma jos bendraamžių, kurie dažniausiai dirbo klientų aptarnavimo srityje, atskleisti, kiek uždirba, nebuvo nedrąsu:

„Mano studijų pasirinkimas buvo komunikacijos mokslai ir jis neturėjo aiškių ribų, kokią profesiją įgausiu ar kokioje sferoje dirbsiu, tad ir tikėtis kažkokio konkretaus atlygio negalėjau. Pradėjau dirbti iškart po pirmojo kurso. Dar ir dabar prisimenu, kaip džiaugiausi gavusi pirmąjį savo atlyginimą, atrodė, kad uždirbu labai daug, nors taip toli gražu neatrodytų dabar. Tuo metu visiems tai buvo pirmieji darbai ir pirmieji atlyginimai, visi supratome, kad labai normalu, jog uždirbame nedaug.“

Tuo metu visiems tai buvo pirmieji darbai ir pirmieji atlyginimai, visi supratome, kad labai normalu, jog uždirbame nedaug.

Pasak šiuo metu marketingo srityje dirbančios Lauros, atlygis rodo kryptį į priekį: „Visada tikiesi, kad ateityje uždirbsi vis daugiau ir daugiau. Niekas nenori uždirbti mažiau. Nors esu sutikusi dirbti ir už šiek tiek mažesnį atlygį nei prieš tai, kad dirbčiau pozicijoje, kuri man buvo labai įdomi. Buvo verta.“

Jau antrame darbe karjeros siekianti mergina pastebi, jog pakeitę pirmuosius darbus ir įgiję patirties bendraamžiai ir ji pati pradėjo uždirbti daug daugiau. Tiesa, dabar apie atlygį jos aplinkoje taip neatviraujama:

„Manau, kad situacija gerokai pasikeitė, kai su bendraamžiais jau keletą metų esame normalioje darbo rinkoje. Dabar vengiame atskleisti, kiek uždirbame, nes atlygis yra lyg rodiklis, rodantis, kaip tau sekasi lipti karjeros laiptais. Pastebiu, jog bijome pasirodyti ne tokie progresyvūs nei kažkas to iš mūsų tikisi.“

Pasak informologės, pinigai lemtų 60 proc. jos sprendimo dėl atlygio: „Suprantu, kad atlygis – tai pamatas gyvenimo kasdienybei ir jos kokybei, nepriklausomybė ir laisvė įgyvendinti svajones, bet tikrai žinau, jog pasirinkčiau uždirbti šiek tiek mažiau, jei galėčiau degti meile darbui kiekvieną dieną. Ar bent kas antrą.“

Atlygis − lyg įvertinimas už pastangas

Monika Jankovskaja, nuotr. iš asm. albumo
Monika Jankovskaja, nuotr. iš asm. albumo

Šiuo metu ketvirto kurso studentė Monika Jankovskaja Vilniaus Gedimino technikos universitete studijuoja kūrybinių industrijų specialybę. Dar mokykloje ji pasirinko kūrybines industrijas kaip įdomias ir naudingos informacijos ateičiai suteikiančias studijas, tačiau apie uždarbį visai negalvojo. Nepaisant to, pirmas darbdavio pasiūlytas atlyginimas atitiko jos lūkesčius ir neprasilenkė su įsivaizdavimais.

„Pirmasis atlygis suteikė motyvacijos ir noro dirbti daugiau. Bet koks atlyginimas už sunkų darbą yra malonus, nes jautiesi įvertintas ir supranti, kad tavo darbas ir pastangos yra kažko verti.“

Nors pirmuoju atlygiu nenusivylė, savo užmokesčio dydį Monika atskleisdavo tik artimiausiems žmonėms: „Manau, kad atlyginimas ne visada tiksliai atitinka žmogaus sugebėjimus, dėl to nesidomiu aplinkinių uždarbiu ir tuo pačiu pati stengiuosi apie tai nekalbėti. Pokalbiai apie atlyginimų dydžius skatina lygiuoti į kitus, o tai neretai gali sukelti neigiamas emocijas ar nepasitikėjimą savimi.“

Kūrybininkei atlyginimas turėtų atitikti darbų rezultatus, bet jos atveju jis nėra svarbiausias: „Atsižvelgiu į patį darbo pobūdį, specifiką, karjeros galimybes, didelę reikšmę teikiu bendrai darbovietės atmosferai ir kolektyvui. Be meilės kasdieniam darbui ir atlygio man labai svarbūs žmonės, su kuriais kiekvieną dieną bandysiu versti kalnus ir siekti rezultato. Su teisinga komanda gali padaryti daugiau nei pats tikėjaisi ir kiekvieną dieną mėgautis darbo procesu.“

Lietuvoje savo srities atlygio vidurkį galite sužino čia: manoalga.lt, o kitų pasaulio valstybių darbuotojų – paylab.com.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"