Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJALŽ RENGINIAI
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
EKONOMIKA

Lietuviškomis braškėmis galėtume mėgautis pusmetį

 
2018 05 09 8:00
Tiek mokslininkai, tiek augintojai teigia: lietuviškos ir atvežtinės uogos labai skiriasi. /
Tiek mokslininkai, tiek augintojai teigia: lietuviškos ir atvežtinės uogos labai skiriasi. / Ramūno Guigos nuotraukos

Prekeiviai jau kurį laiką pirkėjus vilioja šviežiomis braškėmis. Dažnai prie kainos skelbiama, kad jos atkeliavo iš Graikijos. Tačiau kartais tikinama, kad prekiaujama lietuviškomis uogomis. Šalies braškių augintojai tvirtina pirmojo derliaus sulauksią tik po dviejų savaičių. Išimtis – žiežmariškiai.

Bendrovė „Žiežmarių gėlės“, braškes auginanti šildomuose šiltnamiuose, uogas skina jau tris savaites. Jų kaina – 20 eurų už kilogramą, bet yra pirkėjų, kurių tokia suma nebaugina. Apie gegužės dvidešimtąją pirmąsias uogas raškys ir tie, kurie jas augina nešildomuose šiltnamiuose, derlių ankstinantys priedangomis sunokusių braškių turės apie birželio vidurį, o antroje šio mėnesio pusėje prekyvietes užplūs ir laukuose sirpusios uogos.

Ringauduose (Kauno r.) gyvenantis Jurgis Bendoraitis braškes augina trijuose 10‑12 arų šiltnamiuose. Vyras neslėpė, kad jau dabar sulaukia nuolatinių klientų skambučių: pirkėjai klausia, ar jis turi braškių. Jo žodžiais, ne tik augintojai, bet ir patyrę pirkėjai nesunkiai atpažįsta įvežtines braškes – jos dievai žino kiek būna gulėjusios šaldytuvuose, praradusios blizgesį ir tikrą skonį.

Ne tik augintojai, bet ir patyrę pirkėjai nesunkiai atpažįsta įvežtines braškes – jos dievai žino kiek būna gulėjusios šaldytuvuose, praradusios blizgesį ir tikrą skonį.

„Jei laikysis geri orai, braškių bus po dviejų savaičių. Žinoma, tai bus pačios pirmosios uogos. Po keleto dienų jau bus galima surinkti maždaug po 80 kg kasdien, o šiltnamio braškių sezonas truks apie tris savaites“, – pasakojo J. Bendoraitis. Jis braškių parduoti neaugina nei priedangose, nei lauke, tik kelias lysveles turi šeimos reikmėms. Pašnekovas tvirtino nenorįs apsikrauti papildomu darbu, mat šiltnamio braškių sezonui pasibaigus, jam jau tenka rūpintis šilauogių plantacija.

Mažažemiams uogininkystė – perspektyviausia

Zita Maurukienė, uogininkystės ūkio Šančių kaime (Kauno r.) savininkė, buvusi pradinių klasių mokytoja, uogas augina lauke ir tik ekologiškai. Ūkininkė neslėpė: krūmeliai, kurie buvo pridengti agroplėvele, šiuo metu dar tik pradeda žydėti.

„Pirmosios braškės sunoks maždaug už mėnesio, – prognozavo pašnekovė. – Žinoma, viskas priklausys nuo orų. Jei saulė pakaitins iki +24–26 °C, galbūt pirmojo derliaus sulauksime ir gegužės pabaigoje. Ko tikimės iš šio sezono, kalbėti dar anksti. Lietingas ruduo, ne itin palanki žiema padarė savo. Net kai pradės žydėti natūraliomis sąlygomis augančios braškės, nuo prognozių geriau dar susilaikyti, juk ir birželį pasitaiko stiprių šalnų.“

Moteris džiaugiasi, kad ūkio uogynai įrengti ant kalniuko, todėl net pernykštės liūtys neskandino augalų. „Mūsų situacija geresnė nei kitų uogininkų daugelyje vietų, tačiau kokia žala padaryta, tiksliai žinosime pagal žiedynų skaičių“, – neslėpė pašnekovė.

Ji tvirtina, kad uogininkystė Lietuvoje – perspektyvi sritis. Šančių kaimo ūkininkė turi vos 6 ha žemės ir vadina save mažažeme. Tačiau braškės, šilauogės bei avietės išmaitina keturis vaikus auginančią šeimą ir žiemą leidžia ilsėtis. „Jei Lietuvoje turi mažai žemės, verstis uogininkyste yra pelningiausia“, – įsitikinusi Z. Maurukienė.

Didžiausią dalį – per 1 ha – ūkyje užima skinamų braškių plotai. Iš vieno ha Maurukai nuraško iki 20 t uogų. Žinoma, derlius priklauso nuo oro sąlygų. Uogininkai augina kelias skirtingu metu sunokstančių braškių veisles. Ūkininkė neslėpė, kad tokio gero derliaus – 20 t iš ha – nepavyktų gauti, jei nebūtų dedama nemažai pastangų. Visi braškių plotai žiemai uždengiami stora plėvele, kad nenušaltų. Kai lauko temperatūra pasiekia +10 °C, augalai nuklojami ir dengiami agroplėvele. Paprastai komfortiškesnes sąlygas braškėms ūkio savininkai sudaro maždaug 40 arų plote ir plėvelę laiko iki žydėjimo.

Abejoja šviesia ateitimi ir plėtra

Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos (LŠŪS) pirmininkas, Kazlų Rūdos ūkininkas Vidas Juodsnukis yra vienas iš tų uogų augintojų, kurie nukentėjo nuo pernykščių liūčių. Šiemet jam teko atkurti penktadalį išmirkusio braškyno. Jis abejojo šviesia uogininkų ateitimi ir plėtra.

Pasak Sodininkystės ir daržininkystės instituto Sodininkystės technologijų skyriaus vyresniojo mokslo darbuotojo Noberto Uselio, įspūdingiausias bandymuose Babtuose gautas braškių derlius – 56 t iš hektaro.
Pasak Sodininkystės ir daržininkystės instituto Sodininkystės technologijų skyriaus vyresniojo mokslo darbuotojo Noberto Uselio, įspūdingiausias bandymuose Babtuose gautas braškių derlius – 56 t iš hektaro.

„Lietuvos kaimuose beveik neliko darbo jėgos. Tai pirmoji problema. Antroji – valdžia žiūri labai paviršutiniškai, visą riziką ūkininkas turi prisiimti ant savo pečių. Nuo liūčių nukentėję uogynai, skirtingai nei augalininkystė, negali pretenduoti į nuostolių kompensacijas, negali uogynų apsidrausti nuo pavasario šalnų. Norint įveisti vieną hektarą braškyno reikia apie 20 tūkst. eurų – tai nemaža investicija“, – vardijo V. Juodsnukis.

Pasak LŠŪS pirmininko, naujų braškininkystės ūkių Lietuvoje dėl šių priežasčių beveik neatsiranda. Niša nelieka tuščia: kadangi pasaulyje braškės populiarėja, vis didesnius jų plotus augina Graikija, Ispanija ir Lenkija. Šių ir kitų šalių uogininkystės ūkių savininkai sulaukia gerokai didesnės paramos ir dėmesio iš vietos žemės ūkio ministerijos.

Briuselio politikai neseniai pasiūlė Bendrijos šalyse riboti prekybos tinklų diktatą, daugiau galimybių suteikti šeimos ūkiams, auginantiems gamtai draugiškas kultūras – uogas, vaisius, daržoves. Teigiama, kad uogų (braškių, aviečių šilauogių ir gervuogių) paklausa ir kainos augs. Neseniai Ispanijoje vykusiame pasaulio uogų augintojų kongrese prognozuota, kad 2020 metais turėtų būti užauginta 15,4 mln. t uogų. Pernai pasaulyje uogų derlius siekė 13,4 mln. tonų.

LŠŪS duomenimis, šiuo metu Lietuvoje yra apie 500 pramoninių braškynų, tokį statusą turi didesni nei 1 ha uogynai. Pagal deklaracijas dar yra per tūkstantį mėgėjų. Pernai Lietuvoje iš 1 ha vidutiniškai buvo priskinama po 7 t braškių.

„Lietuviškų braškių kokybė pranoksta kaimynų, kurie pasitelkia intensyviosios žemdirbystės technologijas, todėl mūsiškė produkcija mielai perkama Latvijoje, Estijoje, Norvegijoje ir Suomijoje. Lietuvos uogų vartotojams vietinės produkcijos nepakanka, trūkstamą dalį patiekia kaimynų lenkų uogininkai. Ateityje, matyt, valgysime įvežtines, nors jų kokybė dėl transportavimo ir nukenčia“, – prognozavo V. Juodsnukis.

KOMENTARAS

Odė lietuviškai uogai

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) filialo Sodininkystės ir daržininkystės instituto Sodininkystės technologijų skyriaus vyresnysis mokslo darbuotojas Nobertas Uselis neslepia: lietuviškos ir atvežtinės uogos labai skiriasi.

„Lenkiškos braškės nėra blogos, tačiau jų kokybė – prastesnė. Pirmiausia, kaimyninėje šalyje uogos skinamos nevisiškai sunokusios, nes turi nukeliauti kelis šimtus kilometrų. Nuo skynimo iki tol, kol jos patenka ant prekystalių, praeina apie 3 paros. Tokių braškių šviežiomis nepavadinsi. O lietuviškos uogos sunoksta ant kerelio ir skinamos arba tą pačią dieną, arba išvakarėse. Tai ir nulemia kokybę bei skonį“, – vardijo mokslininkas.

Kokybei ir skoniui turi įtakos ir pesticidai. Lenkai jų naudoja daugiau, nes šioje šalyje chemikalų pasirinkimas – labai platus. Lietuvoje pesticidų pasirinkimas mažas, ir jie brangesni nei lenkiški. „Mūsų šalies ūkininkai neretai suka galvą – ar verta, ar apsimoka purkšti“, – teigė N. Uselis.

Lenkų braškių augintojams neskauda galvos dėl pesticidų kainos, bet jie privesti juos naudoti didesniais kiekiais nei lietuviai dėl didesnio ligų spektro. „Pavyzdžiui, nuo kekerinio puvinio braškes nupurškus „Teldoru“, uogos įgauna kartų skonį. Lietuvoje šis chemikalas praktiškai nenaudojamas – jeigu braškė aitraus skonio, greičiausiai pardavėjas jums sumelavo, kad ji – lietuviška“, – pažymėjo Sodininkystės technologijų skyriaus vyresnysis mokslo darbuotojas.

Briuselio politikai neseniai pasiūlė Bendrijos šalyse riboti prekybos tinklų diktatą, daugiau galimybių suteikti šeimos ūkiams, auginantiems gamtai draugiškas kultūras – uogas, vaisius, daržoves.

Jo žodžiais, mūsų šalies augintojui sukurtos diskriminacinės sąlygos. „Kadangi klimatas šiltėja, ir Lietuvoje daugėja augalų ligų, o „vaistų“ yra mažai ir jie brangūs. Paradoksas – kadangi priklausome Šiaurės šalių grupei, negalime purkšti tokiais pat chemikalais kaip Lenkijoje“, – tvirtino N. Uselis.

Mūsų šalyje išaugintos uogos ant prekystalių karaliauja trumpai – nuo birželio vidurio iki pirmojo liepos dešimtadienio. Kauno rajone, Babtuose, dirbantis mokslininkas teigia, kad šviežiomis braškėmis realiai galėtume mėgautis nuo gegužės 15-osios iki pat lapkričio.

Keturis dešimtmečius braškėms ir jų auginimo agrotechnikai tyrinėti atidavęs LAMMC filialo Sodininkystės ir daržininkystės instituto Sodininkystės technologijų skyriaus vyresnysis mokslo darbuotojas tikina, kad tokiam rezultatui gauti reikalingi trys komponentai: naujos veislės, inovatyvios technologijos ir ūkininko azartas.

„Žinoma, braškių derlių dar įmanoma paankstinti ir užtęsti, galima auginti ir visus metus, bet tai jau neapsimokėtų ekonomiškai. Žiemą šioms uogoms reikėtų ne tik šildomo, bet ir gerai apšviečiamo šiltnamio“, – pabrėžė N. Uselis.

Mokslininko žodžiais, norint braškes auginti ne sezono metu, geriausia sodinti šiltnamiuose „frigo“ daigus. Tai kokybiški stambūs vėlai rudenį iškasti ir bent mėnesį – 2 °C temperatūroje išlaikyti daigai. Juos pasodinus bet kuriuo metų laiku, jau po dviejų mėnesių galima gauti derlių ir papildyti uogų tiekimo rinkai konvejerį.

Ar įmanoma išsilaikyti vien iš braškių auginimo? „Niekas nesigiria, kiek uždirba. Tačiau braškių augintojai pasistatė namus, o pasibaigus skynimui ir kitiems darbams uogyne, kasmet skrenda atostogauti į egzotiškus kraštus“, – sakė pašnekovas. Anksčiau geras derlius būdavo 5 t iš hektaro. Augindami paraidžiui pakartoję technologinius reikalavimus, Babtų mokslininkai prieš keliolika metų pradėjo skinti iki 10 tonų.

„Dabar jau derlingumas svyruoja tarp 20 ir 25 t iš 1 ha, ir tai ne riba. Pradėjęs dirbti Babtuose pirmaisiais metais, augindamas 'Senga Sengana' ir 'Festivalnaja' veislių braškes, bandymuose esu gavęs 33 t iš hektaro. Agronomė selekcininkė, biomedicinos mokslų daktarė Aldona Misevičiūtė, pati išvedusi kelias braškių veisles, perspėjo, kad gyvenime antro tokio derliaus galiu ir negauti. Man, jaunam specialistui, tai atrodė keista, tačiau iš tiesų bene dešimt metų teko tenkintis gerokai mažesniais skaičiais. Įspūdingiausias bandymuose Babtuose gautas braškių derlius – 56 t iš hektaro“, – N. Uselis vardijo skaičius, įkvepiančius imtis braškių auginimo.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"