Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
EKONOMIKA

Gudrus draudimas – be rizikos mokėti žalos išmokas

 
2018 03 09 7:40
pixabay.com nuotrauka

Lietuvos draudimo bendrovės kartais nustato klientui tokias draudimo sąlygas, kad joms pačioms beveik nelieka rizikos, jog teks mokėti klientui išmoką už patirtą žalą. Teismai, nagrinėjantys draudikų ir jų klientų bylas, skelbia, kad draudikai ne visada sąžiningai nustato nedraudžiamuosius įvykius. O Lietuvos banko tyrimai rodo, kad draudimo bendrovės neretai ieško menkiausios dingsties, net ir išgalvotos, kad galėtų neatlyginti klientui visos patirtos žalos, tad šis karui su draudikais turi pasitelkti Lietuvos banką arba teismą.

„Lietuvoje susiklostė praktika, kad draudimo bendrovės vengia klientams išmokėti net palyginti nedidelių sumų, neperėjusios „tam tikro proceso“, – „Lietuvos žinioms“ sakė advokatas Edvardas Steckis. – Paneigiama pati draudimo sutarties esmė – nutikus draudžiamiesiems įvykiams gauti draudimo išmoką tampa neįmanoma. Tai negali būti vertinama kaip sąžiningas elgesys kliento atžvilgiu. Teismai tai įvertina.“

Pasak jo, draudikai dažnai „laimi“, nes ne visi nuo nesąžiningos veiklos nukentėję jų klientai ryžtasi skųstis Lietuvos banko Priežiūros tarnybai arba kylančius ginčus spręsti teisme. O draudikai kai kuriuos duomenis apie pačių nustatytas draudimo sąlygas klientams pateikia tik ginčo nagrinėjimo metu.

Draudimo sutartis negali būti tokia, kad panaikintų savo esminę paskirtį – atlyginti žalą atsitikus draudžiamajam įvykiui.

Atsisakė mokėti draudimo išmokas

Vilniaus apygardos teismo, nagrinėjusio draudimo bendrovės „Lietuvos draudimas“ ir biokuro gamyba iš miškininkystės ūkio bei medžio apdirbimo pramonės atliekų užsiimančios bendrovės „Fontas“ ginčą, neįtikino draudiko argumentai. Teismas įpareigojo draudiką išmokėti draudėjui priklausančią daugiau kaip 110 tūkst. eurų draudimo išmoką. Pirminės instancijos teismo vertinimu, draudikas iškėlė iš esmės neįgyvendinamas draudimo sąlygas, kad bet kokia apdraustai įrangai padaryta žala galėtų būti vertinama kaip nedraudžiamasis įvykis ir žalos atlyginti nereikėtų.

„Lietuvos draudimas“ buvo apdraudęs „Fonto“ mobiliąją techniką, tarp jų – smulkintuvą „Biber 84RBZ“ ant sunkvežimio MAN TGS važiuoklės. 2016 metų gruodį tarp draudėjo ir draudiko buvo sudaryta 12 mėnesių transporto priemonių draudimo sutartis. Bet vėliau paaiškėjo, kad „Lietuvos draudimas“, sudarydamas sutartį, draudimo objektui pritaikė sąlygas, skirtas drausti įprastiems eisme dalyvaujantiems automobiliams – be mobiliosios technikos.

Tuo metu „Fontas“ siekė apdrausti transporto priemonę su sumontuota mobiliąja technika, kuri pagal paskirtį naudojama kaip darbo įrankis, o ne dalyvauja viešajame eisme.

Ši aplinkybė paaiškėjo tik tada, kai „Fontas“ kreipėsi į draudimo bendrovę dėl draudimo išmokos. Mat Trakų rajone apdraustajai įmonės technikai smulkinant biokuro žaliavą – miško kirtimo atliekas – į medienos smulkinimo aparatą pateko nežinomos kilmės pašalinis daiktas ir smulkintuvą sugadino. Dėl to „Fontas“ patyrė daugiau kaip 110 tūkst. eurų nuostolio ir kreipėsi į „Lietuvos draudimą“ dėl draudimo išmokų.

Tačiau draudikas atsisakė mokėti žalos išmoką, įvykį laikydamas nedraudžiamuoju. Mat pagal draudimo bendrovės taisykles nedraudžiamaisiais laikomi įvykiai, kurie tiesiogiai susiję su transporto priemonės naudojimu kaip darbo įrankiu, kai ji sugadinama ar sunaikinama dėl draudėjo neatsargių ar klaidingų veiksmų. Be to, draudikė teigė neatlyginanti nuostolių, jeigu sunaikinamos ar sugadinamos tik įrenginių dalys, tokios kaip keičiami instrumentai, detalės, kurios pagal paskirtį ar darbo pobūdį dyla arba linkusios kitaip greitai nusidėvėti.

Todėl „Fontas“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą prašydamas iš „Lietuvos draudimo“ priteisti daugiau kaip 110 tūkst. eurų neišmokėtų draudimo išmokų. Bendrovė teismui nurodė, kad draudikas pritaikė ne tos apimties, kurios reikėjo mobiliosios technikos savininkui, draudimo apsaugą. Be to, tvirtino, jog ėmėsi visų atsargumo priemonių, kad į transporto priemonę nepakliūtų pašalinių daiktų.

Teismas palaikė draudėją

Draudėjui palankų sprendimą priėmęs teismas pažymėjo, kad „Lietuvos draudimo“ draudimo veikla yra ūkinė komercinė, jam keliami didesni reikalavimai nei kitai draudimo sutarties šaliai – įmonei „Fontas“, kuri nesiverčia draudimo veikla. O didelę draudimo santykių patirtį turinčiai draudimo bendrovei tenka atsakomybė parengti tokias sutarties sąlygas, kurios tenkintų abi jos šalis. Pasak teismo, dėl šių aplinkybių sutartyje esantys neaiškumai bei galimi prieštaravimai aiškintini draudėjo naudai, juolab kad „Fontas“ siekė apdrausti mobiliąją techniką, o ne įprastą transporto priemonę. Tad „Lietuvos draudimo“ argumentus teismas traktavo kaip siekį išvengti prisiimtų prievolių pagal draudimo sutartį. Be to, teismas nustatė, jog nuo pat draudimo sutarties sudarymo įmoka buvo skaičiuojama ir nuo mobiliosios technikos (smulkintuvo) vertės, o paaiškėjus, kad tinkamos apsaugos nebuvo įrašytos į sutartį, „Lietuvos draudimas“ pripažino sutarties sudarymo metu padarytą klaidą, ją ištaisė ir išdavė pakeistą liudijimą su draudimo apsauga tos apimties, kurios reikėjo „Fontui“.

„Fontas“ teigė, kad įvykio metu buvo sugadintos ne pavienės technikos detalės, o pagrindinis transporto priemonės įrenginys – medienos smulkintuvas, ir kad tai įvyko dėl staigaus ir netikėto poveikio, o ne dėl įrenginio instrumentų arba detalių naudojimo, dėvėjimosi ar panašių aplinkybių. Smulkintuvą sugadinęs nenustatytos kilmės metalinis daiktas į jį esą pateko ne dėl „didelio draudėjo neatsargumo“, kaip tikino draudikas, ar kad draudėjas „nesiėmė būtinų atsargumo priemonių galimai žalai išvengti“. Įmonės atstovas teisme akcentavo, jog, priešingai, ėmėsi visų nuo jo priklausančių atsargumo priemonių, kad į smulkintuvą nepakliūtų pašalinių daiktų: žaliava buvo tikrinama metalo detektoriumi.

O „Lietuvos draudimas“ įvykį traktavo priešingai: esą pašalinis metalinis daiktas su medienos atliekomis pateko į smulkintuvą dėl draudėjo neatsargių ir klaidingų veiksmų. Draudimo bendrovė atsisakymą išmokėti žalos išmoką aiškino tuo, kad dėl smulkintuvo sugadinimo kaltas pats jo savininkas, neva jis neužtikrino „tinkamos žaliavos patikros, veikė aplaidžiai, savo rizika, todėl turi prisiimti galimus padarinius“.

Bėda ta, kad ne visi nuo draudikų nukentėję jų klientai ginčija pasirašytų sutarčių nuostatas bei negina savo teisių – nesikreipia į draudimo rinką prižiūrintį Lietuvos banką ar į teismus.

Deklaratyvūs ir nepagrįsti reikalavimai

Teismas tokius „Lietuvos draudimo“ argumentus atmetė. Teismo požiūriu, įmonė prevencijos priemonių ėmėsi jau sudarydama sutartis su žaliavos tiekėjais: sutartyse aiškiai nurodyta, kad žaliavoje negali būti akmenų, smėlio, šlifavimo dulkių, sniego, ledo gabaliukų, druskos ir kitų pašalinių daiktų. Prieš pradedant darbą smulkintuvu įmonės vadybininkas vykdavo į žaliavos sandėliavimo vietą įsitikinti, ar žaliava pasiekiama sunkiajai technikai, ar tinkamai sandėliuojama, kokia jos kokybė; metalo detektoriumi patikrindavo skirtą perdirbti žaliavą. Smulkintuvu dirba kvalifikuotas įmonės darbuotojas, turintis smulkintuvo operatoriaus pažymėjimą, vairuotojas šaltkalvis, kėlęs kvalifikaciją Vokietijoje ir šį darbą dirbantis nebe pirmus metus. Tad įmonės „Fontas“ elgesį teismas, priešingai, nei draudikas, įvertino kaip maksimaliai rūpestingą ir atidų, o tai, kad nepaisant to išlieka tikimybė, jog į smulkintuvą gali patekti pašalinis daiktas, ir yra vienas pagrindinių veiksmų, dėl kurių įmonė suinteresuota apdrausti brangiai kainuojančią transporto priemonę ir smulkintuvą.

Teismas sutiko su ieškovu UAB „Fontas“, kad pakartotinai patikrinti kiekvieną atskirą žaliavos fragmentą – rąstą, šakas, atraižas ar nuopjovas yra objektyviai sunkiai įgyvendinamas ir neracionalus draudiko reikalavimas bei neatitinka protingumo kriterijaus. Mat į smulkintuvą mediena gali būti paduodama tik hidromanipuliatoriumi, tai negali būti atliekama rankiniu būdu.

Teismas pripažino, kad „Lietuvos draudimas“ nepagrįstai atsisakė mokėti draudimo išmoką ir priteisė išmokėti daugiau kaip 110 tūkst. eurų.

„Lietuvos draudimas“ šį Vilniaus apygardos teismo sprendimą apskundė aukštesnės instancijos teismui. „Kol nesibaigs procesas teisme, susilaikome nuo platesnių komentarų šia tema“, – „Lietuvos žinioms“ teigė AB „Lietuvos draudimas“ komunikacijos vadovė Ingrida Žaltauskaitė.

Teismas pripažino, kad „Lietuvos draudimas“ nepagrįstai atsisakė mokėti draudimo išmoką ir priteisė išmokėti daugiau kaip 110 tūkst. eurų.

Neadekvačios pastangos mažinti riziką

Advokatas E. Steckis „Lietuvos žinioms“ sakė, jog draudikai dažnai nustato tokias draudimo sąlygas, kad žalos išmokų galimybės būtų kuo mažesnės – tokį draudikų veiklos modelį galima įžvelgti bendrovių „Fontas“ ir „Lietuvos draudimas“ ginče. „Ne visais atvejais tai, kaip draudikai nustato nedraudžiamuosius įvykius, būna sąžininga“, – sakė jis.

Draudimo bendrovės atsisakymą mokėti žalos išmoką E. Steckis nevertina kaip sukčiavimo. „Nenorėčiau kategoriškai įtarti draudiką išankstiniu nesąžiningumu. Tai vertinu kaip pernelyg didelį norą valdyti savo rizikas nustatant draudimo sąlygas, neįsitikinant, kad jos vis dar atitinka teisės aktų reikalavimus. Vis dėlto draudikas turi galimybę kur kas labiau įvertinti kiekvienos sąlygos praktinį pritaikymą, negu tai gali padaryti draudėjas“, – komentavo jis.

Advokato nuomone, bėda ta, kad ne visi nuo draudikų nukentėję jų klientai ginčija pasirašytų sutarčių nuostatas ir jų interpretaciją bei nereikalauja teisėtai jiems priklausančių išmokų. Draudėjai – silpnesnioji derybų šalis – neretai nukenčia, jeigu negina savo teisių įstatymų numatytais būdais – nesikreipia į šalies draudimo bendroves prižiūrintį Lietuvos banką ar į teismą.

E. Steckio nuomone, draudimo sutartis negali būti tokia, kad panaikintų savo esminę paskirtį – atlyginti žalą atsitikus draudžiamajam įvykiui, t. y. kad draudėjas gautų tam tikrą išmoką tuo atveju, jeigu atsitiktų tai, nuo ko jis „saugosi“ mokėdamas draudimo įmokas. „Jeigu galimybės tokiai išmokai gauti praktiškai nelieka, jeigu fizinis ar juridinis asmuo, mokėjęs įmokas, negauna rezultato, dėl kurio tarėsi su draudiku, iškreipiama pati draudimo esmė“, – konstatavo advokatas.

E. Steckio nuomone, labai svarbu, kad draudikai iš anksto sąžiningai informuotų klientus apie sudaromos sutarties pasekmes – kas bus vertinama kaip draudžiamasis įvykis, kas – ne, kada gauti išmoką priklausys, kada – ne. Kaip pabrėžė advokatas, „teismai labai vertina tokias aplinkybes – kokia informacija klientui buvo atskleista, o kokia nuslėpta“.

Į „Lietuvos žinių“ klausimą, ko draudėjai galėtų pasimokyti iš „Fonto“ ir „Lietuvos draudimo“ dar nesibaigusio teisminio ginčo istorijos, E. Steckis atsakė: „Prieš sudarydami sutartį su draudiku draudėjai turėtų atkreipti dėmesį į draudimo sąlygas, nebijoti užduoti klausimų. Labai svarbu tai daryti raštu – elektroniniu paštu ar kitu susirašinėjimo būdu, kad vėliau turėtų galimus įrodymus, jeigu kiltų ginčas tarp draudiko ir draudėjo.“

FAKTAI. Vartotojų skundų lavina

Lietuvos teisės aktai nustato, jog asmens turtui padaryta žala draudiko turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo principo, kuris iš esmės reiškia tai, kad žalos atlyginimu turi būti siekiama grąžinti ją patyrusį asmenį į iki pažeidimo buvusią padėtį.

Trečdalį šalies ne gyvybės draudimo rinkos užimantis „Lietuvos draudimas“ yra bene dažniausiai minima bendrovė Lietuvos banko išnagrinėtų ginčių su vartotojais sąraše.

Iš 2017 metų lapkritį Lietuvos banko skelbtų 230 ne gyvybės draudimo paslaugų teikimo vartotojų skundų, kuriuos 2016–2017 metais jis išnagrinėjo, 69 atvejais buvo skundžiamas „Lietuvos draudimas“. Išnagrinėjęs pastaruosius Lietuvos bankas 17 kartų pripažino, kad „Lietuvos draudimas“ netinkamai administravo ne gyvybės draudimo paslaugą.

Artūras Juodeikis, „Lietuvos draudimo“ Žalų departamento vadovas, atkreipia dėmesį, kad ši bendrovė savo srityje yra didžiausia šalyje, turi daugiausia klientų ir atlygina daugiausia žalų, todėl esą teisinga būtų žiūrėti ne į konkretų skundų skaičių, o į jų santykį su turimomis visomis sutartimis.

„Vertinant Lietuvos banke paskelbtų ginčų su klientais sąrašą, „Lietuvos draudimo“ atžvilgiu pateiktų skundų skaičius yra mažesnis nei rinkos vidurkis, be to, tai vienas iš trijų draudikų, turinčių mažiausią skundų lygį pagal galiojančių sutarčių skaičių. Kitų draudimo kompanijų skundų santykis su galiojančių sutarčių skaičiumi yra didesnis“, – teigė jis.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"