Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASKULTŪRA IR ŽMONĖSSPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITTRASAMULTIMEDIJA
EKONOMIKA

Darbo rinka: iki krizės liko 10 metų

 
2018 04 24 9:40
pexels.com nuotrauka

37 proc. profesinių technikos mokyklų absolventų – dingę. Darbo rinkoje – dukart mažiau nei reikia kvalifikuotų ir triskart daugiau nei reikia nekvalifikuotų darbuotojų. Priešpensinio amžiaus darbuotojų daugėja, o jauni žmonės toliau emigruoja ir kasmet vis mažiau jų sugrįžta.

Pirmą kartą parengtoje Nacionalinėje žmogiškųjų išteklių būklės ataskaitoje atskleisti keli gąsdinantys netikėtumai, o ir sugriauta pora mitų. „Mitas, kad jau dabar ima trūkti darbo jėgos – jos tebėra panašiai, kiek buvo prieš dešimtmetį, nes net apie 75 proc. emigrantų yra tie, kurie nedirbo ir nesimokė. Mitas, kad viešajame sektoriuje užimta didžioji dalis darbuotojų ir ši dalis didėja. Iš tikrųjų yra priešingai. Vadinasi, viešasis sektorius tampa vis efektyvesnis, o privatus verslas sukuria vis daugiau darbo vietų“, – pabrėžia ataskaitą parengusio Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) Studijų politikos ir karjeros analizės skyriaus vadovas Gintautas Jakštas.

Nors situacija darbo rinkoje pastarąjį dešimtmetį gana stabili, maždaug tiek pat laiko liko ir iki didžiulės krizės, jei nesiimsime ryžtingų pokyčių.

Vis dėlto jis atkreipia dėmesį ir į nerimą keliančius faktus: 50–59 metų karta – pati gausiausia, ir jei visi išeis iš darbo rinkos vos sulaukę pensinio amžiaus, vietoj jų ateis jau ne tokia gausi karta – 20–29 metų žmonių yra 100 tūkst. mažiau nei 50–59 metų. O žinant, kad daugiausia emigruoja būtent jaunimas, reikia jau šiandien labai rimtai susirūpinti ir ieškoti išeičių.

Viešojo sektoriaus dalis skiriasi beveik triskart

Gintautas Jakštas: „Mitas, kad jau dabar ima trūkti darbo jėgos – jos tebėra panašiai, kiek buvo prieš dešimtmetį, nes net apie 75 proc. emigrantų yra tie, kurie nedirbo ir nesimokė." / Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka
Gintautas Jakštas: „Mitas, kad jau dabar ima trūkti darbo jėgos – jos tebėra panašiai, kiek buvo prieš dešimtmetį, nes net apie 75 proc. emigrantų yra tie, kurie nedirbo ir nesimokė." / Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Taigi pirmą kartą įvertinus Lietuvos žmogiškųjų išteklių – dirbančių žmonių ir bedarbių – tendencijas, galima sakyti, kad yra dvi žinios: gera ir bloga. Gera ta, kad 2010–2016 metais darbuotojų ir bedarbių skaičius buvo tarp 1,42 ir 1,52 mln., vadinasi, kito labai nedaug, nes laimės svetur daugiausia ieškojo nedirbantys ir nesimokantys žmonės.

Bloga žinia, kad, išliekant toms pačioms tendencijoms, ateityje žmogiškųjų išteklių reikšmingai mažės dėl senstančios visuomenės: perkopę 50 metų asmenys sudaro daugiau nei trečdalį visų žmogiškųjų išteklių, o iki 30 metų – tik penktadalį. Apie pusė kasmet emigruojančių iš Lietuvos yra 16–29 metų, tad šios tendencijos ateityje tik ryškės. Tad nors situacija darbo rinkoje pastarąjį dešimtmetį gana stabili, maždaug tiek pat laiko liko ir iki didžiulės krizės, jei nesiimsime ryžtingų pokyčių.

Apie 80 proc. Lietuvos dirbančių asmenų dirba pagal darbo sutartis. Džiugina, kad bedarbių (nuo 20 proc. 2010 metais) tolygiai mažėjo, ir 2016 metais jie sudarė mažiau nei 10 procentų. Gera žinia ir ta, kad padvigubėjo tik savarankiškai dirbančių asmenų dalis (nuo 3 proc. iki beveik 6 proc.), vadinasi, verslumas auga. Privatus sektorius steigia vis daugiau darbo vietų – nuo 2010-ųjų jų padaugėjo 24 procentais.

Tuo pačiu laikotarpiu viešasis sektorius susitraukė 4 procentais. Vadinasi, valstybės institucijos efektyvina darbą, apsieina su mažesniu skaičiumi darbuotojų. Tačiau regioniniai skirtumai čia itin dideli. Pavyzdžiui, Lazdijų rajone valstybė yra darbdavys net 61 proc. darbuotojų, Ignalinos rajone – 57 proc., Zarasų rajone ir Visagine – 54 procentams. Tai dažniausiai nutolusios nuo centrų, didelių miestų neturinčios, pasienio savivaldybės. G. Jakštas daro prielaidą, kad galbūt ten didesnis „valdiškų“ darbo vietų skaičius, nes veikia su sienos apsauga susijusios institucijos, tačiau šiuose regionuose paprastai didesnis ir „šešėlis“.

Milda Ališauskienė: "Šiuo metu darbo rinkoje vyksta transformacija - turime prisitaikyti prie sparčiai besikeičiančios socioekonominės aplinkos, mokytis visą gyvenimą, keisti darbo profilį." / vdu.lt nuotrauka
Milda Ališauskienė: "Šiuo metu darbo rinkoje vyksta transformacija - turime prisitaikyti prie sparčiai besikeičiančios socioekonominės aplinkos, mokytis visą gyvenimą, keisti darbo profilį." / vdu.lt nuotrauka

Tačiau ne tik didmiesčių – ir kai kuriose mažesnių miestų savivaldybėse viešasis sektorius apsieina turėdamas daug mažiau darbuotojų: Mažeikių rajone „valdiškos“ darbo vietos sudaro tik 23 proc., Plungės – 24 proc., Druskininkų – 26 procentus. Galbūt tai lemia ir aktyvus privatus sektorius, veikiantis savivaldybėje.

Pasak Investuotojų forumo vykdomosios direktorės Rūtos Skyrienės, lietuviai – gana verslūs, bet viešasis sektorius kai kur prisiima per daug paslaugų, šios dažnai būna nekonkurencingos. Tad savivaldybės turėtų stengtis verslui sudaryti kuo geresnes sąlygas ir nesiimti to, ką geriau už jas gali atlikti privatus verslas.

Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros vedėjos Mildos Ališauskienės manymu, užuot centrinei valdžiai regionuose turėjus savo atstovus, reikėtų didesnės decentralizacijos – daugiau pasitikėjimo, atsakomybės ir galių perduoti vietos valdžiai, kuri geriau mato vietos žmonių poreikius. Pavyzdžiui, Lenkijoje tokia decentralizacija labiau pažengusi ir duoda teigiamų rezultatų.

Pasak M. Ališauskienės, šiuo metu darbo rinkoje apskritai vyksta transformacija – turime prisitaikyti prie sparčiai besikeičiančios socioekonominės aplinkos, mokytis visą gyvenimą, keisti darbo profilį.

Aukštos kvalifikacijos darbuotojų trūksta, žemos – per daug

Tyrimas atskleidė didžiules disproporcijas: darbo rinkoje trūksta aukštos kvalifikacijos darbuotojų – vadovų, specialistų, technikų bei jaunesniųjų specialistų, bet per daug nekvalifikuotų darbininkų. Kaip parodė darbo skelbimų analizė, visose be išimties savivaldybėse aukštos kvalifikacijos darbuotojų paklausa gerokai (kai kur net du kartus) viršija pasiūlą. Tačiau nekvalifikuoto darbo ieškančių asmenų beveik triskart daugiau nei tokio darbo pasiūlymų. Todėl MOSTA ekspertai siūlo: būtina perkvalifikuoti nekvalifikuotus bedarbius kvalifikuotam darbui tose srityse, kuriose trūksta darbuotojų, didinti profesinių mokyklų absolventų kvalifikaciją.

Kotryna Stankutė-Jaščemskienė: "Reikia kurti pasaulinį lietuvių tinklą, valstybė turėtų investuoti į grįžtančiųjų integraciją ir informacijos apie darbo galimybes bei kitus aktualius klausimus sklaidą." / Asmeninio albumo nuotrauka
Kotryna Stankutė-Jaščemskienė: "Reikia kurti pasaulinį lietuvių tinklą, valstybė turėtų investuoti į grįžtančiųjų integraciją ir informacijos apie darbo galimybes bei kitus aktualius klausimus sklaidą." / Asmeninio albumo nuotrauka

MOSTA analitikas G. Jakštas pasakoja, kad tyrėjus labai nustebino gąsdinantis faktas, jog praėjus pusmečiui po profesinės mokyklos baigimo dirba tik pusė absolventų, o 37 proc. nėra nei tarp bedarbių, nei tarp savarankiškai dirbančių ar emigravusių asmenų. Vadinasi, arba jie nedeklaravę išvykimo, arba likę Lietuvoje, bet neužsiima jokia legalia veikla – galbūt veikia šešėlyje.

Beje, kiek daugiau nei penktadalis profesinių mokyklų absolventų įsidarbina aukštesnės kvalifikacijos reikalaujančiose pareigose, tokių tarp įsidarbinančiųjų daugiau nei pusė sveikatos priežiūros, informacijos ir ryšio technologijų srityse. Tai gali signalizuoti apie aukštos kvalifikacijos darbuotojų trūkumą.

O Lietuvos aukštosiose mokyklose parengiama daugiau darbuotojų nei profesinėse mokyklose, beveik pusė (47 proc.) aukštųjų mokyklų absolventų karjeros pradžioje dirba žemesnės kvalifikacijos darbus – tarnautojų, paslaugų sektoriaus darbuotojų, pardavėjų ir kt. Geriausiai įsidarbina ir dirba aukštos kvalifikacijos darbą informatikos, sveikatos priežiūros, veterinarijos ir ugdymo mokslų studijų krypčių aukštųjų mokyklų absolventai. Tačiau jų atlyginimai yra vieni mažiausių.

Tad vienas esminių uždavinių – geriau planuoti ir prognozuoti specialistų poreikį, efektyvinti perkvalifikavimo sistemą. Teks galvoti apie darbuotojų iš užsienio įsivežimą.

Sugrįžtančiųjų mažėja

2010–2016 metais dėl emigracijos didžiausią dalį gyventojų prarado Visagino, Šilutės, Šiaulių ir Alytaus savivaldybės. Visagino savivaldybės atveju tai lėmė savivaldybės demografinės savybės – mažėjant darbo vietų uždaromoje Ignalinos atominėje elektrinėje kai kurie Rusijoje gimę asmenys grįžta arba emigruoja į Rusiją, Baltarusiją. Kitose savivaldybėse, MOSTA tyrėjų įžvalgomis, tai galėjo lemti ir didesnis nei kitose savivaldybėse nedarbas (pavyzdžiui, Šiauliuose ir Alytuje), mažesni atlyginimai (Šiaulių regione).

Bloga žinia, kad nuo 2012-ųjų iki 2015 metų daugėjo į šalį grįžtančių Lietuvos piliečių, o pastaruosius dvejus metus jų ėmė mažėti – vidutiniškai po 8 proc. kasmet. Beje, kitais metais po grįžimo iš Lietuvos vėl išvyksta vidutiniškai apie 11 proc. grįžusiųjų. Dauguma šių asmenų grįžimo metais niekur nedirba ir nesimoko. Tyrėjų manymu, tikėtina, kad dalis tokių asmenų Lietuvoje registruojasi dėl formalių aplinkybių, tačiau praktiškai gyventi čia neplanuoja.

MOSTA tyrėjai paneigė mitą, kad grįžusieji dažniau renkasi gyventi Vilniuje ar kituose didmiesčiuose. Tik penktadalis asmenų, emigravusių iš kaimiškų vietovių, pernai grįžo gyventi į didmiestį ar miestą. 82 proc. grįžusiųjų rinkosi gyventi toje pačioje savivaldybėje, kurioje gyveno iki išvykimo. Tai rodo, kad mažesnės savivaldybės turi ir toliau dėti pastangas siekdamos susigrąžinti savo gyventojus.

„Global Lithuanian Leaders“ vadovės Kotrynos Stankutės-Jaščemskienės manymu, įkvepia grįžti ir žiniasklaidoje pasakojamos grįžtančiųjų sėkmės istorijos, ir VšĮ „Investuok Lietuvoje“ iniciatyva „Work in Lithuania“, ir regionų savivaldybių iniciatyvos. Pavyzdžiui, Tauragės, Alytaus savivaldybės plėtoja iniciatyvas palaikyti ryšį su svetur gyvenančiais kraštiečiais, informuoti juos apie galimybes įsidarbinti regione, Alytuje įsteigtas sugrįžusiųjų vaikų integracijos centras. K. Stankutės-Jaščemskienės nuomone, reikia kurti pasaulinį lietuvių tinklą, kaupti informaciją, kur studijuoja ar dirba mūsų tautiečiai, valstybė turėtų investuoti į grįžtančiųjų integraciją ir informacijos apie darbo galimybes ir kitais grįžtantiesiems aktualiais klausimais sklaidą. „Labiausiai reikia komunikacijos ir įvairių iniciatyvų koordinavimo“, – tikino K. Stankutė-Jaščemskienė.

O dėl vidinės migracijos ir toliau plečiasi Vilnius ir Kaunas. MOSTA tyrėjai konstatavo, kad oficialus šių dviejų didmiesčių gyventojų skaičius neatitinka realaus. Pavyzdžiui, Vilniaus apskrities asmens sveikatos priežiūros įstaigose registruota apie 50 tūkst. žmonių, kurių gyvenamoji vieta deklaruota kitose savivaldybėse, Kauno apskrityje tokių asmenų yra apie 30 tūkstančių. Tiesa, dalis jų – besimokantieji.

Pirmą kartą parengta Žmogiškųjų išteklių būklės ataskaita – pirma tokio pobūdžio analizė. Ji turėtų tapti konkrečiais duomenimis paremta priemone formuojant politiką. Tokią ataskaitą ketinama rengti kasmet.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"