Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISEKONOMIKASPORTASĮDOMYBĖSGIMTASIS KRAŠTASISTORIJA
ŽMONĖSGAMTA IR AUGINTINIAIŠEIMA IR SVEIKATAMOKSLAS IR ITKULTŪRAŠVIETIMASGYNYBAPOPIEŽIAUS VIZITASMULTIMEDIJA
EKONOMIKA

Darbo paieškos Lietuvoje: dabar ir prieš 100 metų

 
2018 02 17 6:00
Bene sunkiausiai darbą pagal specialybę XXI amžiaus Lietuvoje suranda tarp darbdavių nepopuliarių humanitarinių specialybių atstovai - jie dažnai dirba aptarnavimo srityje.
Bene sunkiausiai darbą pagal specialybę XXI amžiaus Lietuvoje suranda tarp darbdavių nepopuliarių humanitarinių specialybių atstovai - jie dažnai dirba aptarnavimo srityje. "Lietuvos žinių" archyvo nuotrauka

Tarpukario Lietuvoje, kaip ir dabartinėje, dėl darbo ramūs galėjo būti paklausią profesiją ar amatą turintys gyventojai. Tik supratimas, kas yra paklausu, gerokai skiriasi.

„Šiais laikais darbo ieškome naudodamiesi bent keletu kanalų, – pranešime spaudai sakė darbo paieškos ypatumus tada ir dabar palyginusio specialistų paieškos portalo cvmarket.lt atstovė Raimonda Tatarėlytė. – Visų pirma, darbo skelbimų portaluose, internete, taip pat per darbo biržą. Dažnas, ieškodamas darbo, pasitelkia savo pažintis bei giminystės ryšius, o pastaruoju metu ir socialinius tinklus. Kaip liudija to meto spauda ir šį reiškinį tyrinėjantys dabarties mokslininkai, prieš šimtmetį darbo paieškos pasirinkimas buvo kur kas kuklesnis, o amatais, laisvosios profesijos veikla vertėsi arba versle, viešojoje tarnyboje dirbo tik kas ketvirtas Lietuvos gyventojas.

Darbo „prirodytojai“

Nors Lietuvoje darbo biržos buvo įkurtos dar 1919 metais, darbo „prirodymu“ jos aktyviau užsiėmė tik savo veiklos pradžioje, o ilgainiui apsiribojo tik bedarbių registravimu viešiesiems darbams, kol galiausiai 1940 metais buvo išvis panaikintos. Kaip žinoma, dabartinę Lietuvos darbo biržą dėl neefektyvumo nutarta pertvarkyti į Užimtumo tarnybą.

Todėl žmonės ir tarpukariu darbo dažniau ieškojo per įvairias visuomenines, šalpos ar labdaros organizacijas bei profesines sąjungas. Tiesa, dauguma darbo ieškančių žmonių jo vis tiek dairydavosi be jokių tarpininkų. Tiesiog lūkuriuodami prie fabrikų, įmonių ar turgaus aikštėje. Darbo ieškančiųjų apgultį galėjo sukelti ir pasklidęs gandas apie atsidarysiančią įmonę, prasidėsiančias statybas, neseniai įkurtą ar ką tik atsilaisvinusią tarnybą.

„Bedarbių motinos“ ir kiti

Kaip ir dabar, tada darbo rinkoje aktyviai veikė privačios įdarbinimo agentūros ir net pavieniai asmenys, vadinami bedarbių motinomis, kurių paslaugomis daugiau naudojosi privatus sektorius. Egzistavo ir nelegalios įdarbinimo įstaigos arba „faktorkos“. Beje, privatūs įdarbintojai itin suaktyvėdavo suintensyvėjus lietuvių emigracijai į užsienį. Kaip rašo istorikas Norbertas Černiauskas, pirmieji darbo agentai Kaune atsirado 1923 metais ir rinko darbininkus vykti į Japoniją. Vėliau lietuviai buvo organizuotai verbuojami žemės ūkio darbams į Prancūziją. Deja, abiem šiais atvejais susidomėjusieji darbu taip niekur ir neišvyko.

Tačiau ne visos privačios įdarbinimo agentūros buvo apgavikės.

Privačių agentūrų paslaugomis daugiau naudojosi moterys, nes, skirtingai nei vyrai, jos negalėjo laukdamos darbo stoviniuoti gatvėje ar prie kokio fabriko vartų. Dažniausiai „užrodomas“ buvo tarnaičių, auklių darbas. „Dabar privačios įdarbinimo agentūros užmokestį ima tik iš darbdavio, o darbo birža jokių pinigų išvis neprašo, – aiškino cvmarket.lt atstovė. – Prieškariu privatininkai apmokestindavo abi šalis, o darbo biržos paslaugos darbdaviui ir tada buvo nemokamos.“

Be to, tik 4-ojo dešimtmečio spaudoje itin išpopuliarėjo „vietų pasiūlymų ir paieškojimų“ rubrikos (dabartinių darbo portalų atitikmuo), skelbiančios apie laisvas darbo vietas arba bedarbių skelbimus.

Lygios, bet nelabai

Dabar moterys dirba beveik visose įmonėse ir eina pačias įvairiausias pareigas, o prieš šimtą metų jos dažniausiai darbavosi tarnaitėmis, namų šeimininkėmis ar darbininkėmis, ypač tekstilės ar maisto pramonėje.

Darbo rinką tyrinėjusio Arūno Pociaus duomenimis, 1934–1938 metais vidutinis nekvalifikuotą darbą dirbančio vyro atlyginimas Lietuvos pramonėje už 8 val. darbo dieną siekė 5,22 lito, moterų – tik 3,67 lito. Kai per ekonomikos krizę Lietuvos valdžia, siekdama subalansuoti biudžetą, atleidinėjo vieną iš valstybės tarnyboje dirbančių sutuoktinių, paprastai tai būdavo valdininkų žmonos: kvalifikuotos raštininkės, buhalterės, mašininkės ir kt. O juk dar 1922 metais Lietuvos Konstitucija numatė lyčių lygybę...

Ar tarpukariu buvo CV?

„Savo gyvenimo aprašymą siųsti adresu“ – taip paprastai baigiamas bet kuris darbo skelbimas XXI a. Lietuvoje, – pasakojo R. Tatarėlytė. – Tačiau kas tas gyvenimo aprašymas, darbininkai (ir tai tik labiau kvalifikuoti) prieškario Lietuvoje pradėjo suvokti tik ketvirtajame dešimtmetyje. Tiesa, tada jis vadintas „gyvenimo keliu“. Reikalingų dokumentų ėmė reikalauti ir darbdaviai. Darbo prašymuose atsirado ir darbo patirtį, išsilavinimą liudijantys dokumentai, buvusių darbdavių rekomendacijos, kurios buvo teikiamos ir paprastiems darbininkams.

Įdomu, kad rekomendacijų buvo kreipiamasi ne tik į buvusius darbdavius, bet ir į visuomenines organizacijas ar į aukštus valdininkus. Privalumais darbinantis laikyti tokie dalykai kaip tarnyba kariuomenėje, raštininko, buhalterio ar stenografisto įgūdžiai ir kuo daugiau baigtų mokyklos klasių. Įdomu ir tai, kad tuometėje Lietuvoje kaip pliusą inteligentai itin retai nurodydavo užsienio kalbų mokėjimą.

Paklausios ir nepaklausios

„Bene sunkiausiai darbą pagal specialybę XXI amžiaus Lietuvoje suranda tarp darbdavių nepopuliarių humanitarinių specialybių atstovai. Sunkiau jo surasti ir jokio išsilavinimo neturintiems asmenims, – teigė R. Tatarėlytė. – Prieš šimtą metų dažniausi darbo biržos klientai buvo gyventojai, anksčiau dirbę atsitiktinius darbus, t. y. neturintys jokios kvalifikacijos.“

Inteligentai, kuriais tarpukariu laikyti iš esmės visi protinį darbą dirbantys žmonės, tuometėje Lietuvoje darbą susirasdavo nelabai sunkiai, nors, anot N. Černiausko, „4 dešimtmetyje pastebėta kad egzistuoja bendrojo išsilavinimo inteligentų perteklius, o tiksliosios pakraipos mokslų <...> vis dar stinga“. Ar ne paralelė su dabartine Lietuva? Juk „tiksliukų“, kurie yra modernios ekonomikos pagrindas, trūksta ir šiandien. Tiesa, dabar niekas neieško brukorių, drogistų, rimorių, bonnų ar tekorių, nors tokių profesijų žmonės tada egzistavo ir, kaip rodo tų laikų darbo biržos ataskaitos, rasdavo darbo.

Iš neinteligentiškų profesijų bene geriausiai tarpukario Lietuvoje jautėsi kvalifikuoti pramonės darbininkai. Pramonė Lietuvoje visais pirmosios nepriklausomybės metais augo, tad darbo jiems galima buvo rasti visada. Anot, istoriko Gedimino Vaskelos, labiausiai apsimokėjo dirbti elektros ir šilumos energijos, vandentiekio srityje. 1939 metais tokie darbininkai per mėnesį uždirbdavo per 225 litus. Vidutinis atlyginimas Lietuvos pramonėje sudarė 81–88 litus. Galima palyginti: 1938 metų duomenimis, litras pieno kainavo 0,17, kilogramas kiaulienos – 1,50 lito, sviesto – 2,95 lito. Geros algos buvo mokamos ir metalo apdirbimo bei mašinų gamybos, poligrafijos įmonėse. Dabar pramonės įmonių vadovai taip pat patvirtins, kad mielai priimtų aukštos kvalifikacijos darbininkus, kurių sunkiai sekasi rasti, nors siūlomi atlyginimai ir nėra maži.

„Imigracija“ prieš imigraciją

„Jei ne į užsienį, tai bent į Vilnių“, – regis, taip dabar mąsto nemažai jaunų žmonių mažesniuose miesteliuose ir kaimuose, – tvirtino cvmarket.lt atstovė R. Tatarėlytė. – Prieš šimtmetį jaunimo migravimas iš provincijos į miestelius (ne tik į sostine buvusį Kauną) pasiekė tokius mastus, kad buvo rimtai susirūpinta stabdyti tokį darbo jėgos judėjimą.“

„Imigrantais“ piktinosi ir jau miestuose įsitvirtinę darbininkai, nes atvykėliai iš provincijos sutikdavo dirbti už mažesnį atlyginimą. Šiandieninėje Lietuvoje panašų vaidmenį atlieka darbo ieškantys užsienio valstybių piliečiai: ukrainiečiai, baltarusiai ir kt. Jiems atlyginimas, kurio kratosi lietuviai, atrodo visai neblogas. Tačiau ir tarpukariu iš užsienio atvykusių darbuotojų būta tiek nemažai, kad vietiniai dirbantieji kėlė klausimą apie jų ribojimą.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklama
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITReklaminiai priedai
PasaulisPopiežiaus vizitasSportasŠeima ir sveikataPrenumerata
ŠvietimasTrasaŽmonės#ATEITIESLYDERIAIPrivatumo politika
#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNR#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"